Pirmoji skubi pagalba užklupus gyvenimo nemeilei – nuoširdus ir atviras pokalbis

Visiems bent kartą gyvenime tenka patirti ir nemalonių periodų, ir liūdesio akimirkų. Tačiau su užklupusiais sunkumais, įtampos situacijomis ne kiekvienam pavyksta susidoroti vienodai lengvai ir sklandžiai. Todėl pajutę neįprastus bei nerimastingus savo artimojo, bičiulio ar darbo bendražygio elgsenos signalus turėtume suklusti – galbūt laiku ištiesta pagalbos ranka padės išgelbėti žmogaus gyvybę.

Reklama

Palūžta ir stiprieji

Manoma, jog vidinių įtampų, depresyvių minčių svorio dažniausiai nepavyksta atlaikyti tiems, kuriuos mes pratę vadinti jautriomis sielomis. Vis dėlto nutraukti gyvenimą savo valia ryžtasi ir iš pirmo žvilgsnio stiprūs, sėkmingi žmonės.

Todėl, kaip pripažino Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vadovė, psichologė psichoterapeutė, lektorė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė, labai svarbu atpažinti tuos pirmuosius nerimastingus signalus – galbūt jau planuojamos savižudybės požymius.

„Pirmiausia, žmogus pats savaime atrodo liūdnas. Jo būklė panaši į tai, ką mes vadintume depresine būsena. Galime įžvelgti ne tik liūdesį, bet ir vienatvę, atsiribojimą nuo kitų žmonių, nenorą bendrauti, dažnai žmogus išgyvena neviltį, savigraužą, vidinį bejėgiškumą. Taip pat, apleidžia savo pomėgius, išvaizdą, gali pasireikšti valgymo problemų – nevalgoma arba, priešingai, valgoma labai daug. Tas pats ir su miego režimo pasikeitimais – žmogų kamuoja nemiga ar, priešingai, jis ištisą dieną yra mieguistumo būsenos“, – ryškiausius netipiškos elgsenos momentus įvardijo I. Šidlauskaitė-Stripeikienė.

Pokytis gali suklaidinti

Jei tokia prasta būsena ilgainiui tik gilėja, vidinis skausmas kaupiasi ir darosi vis labiau nebepakeliamas, įkyriai ima graužti ir mintis apie gyvenimo beprasmybę – nerandant kelio, kaip iš to išsivaduoti, nesunku priartėti ne tik iki apie apmąstymų apie mirties nusižudant galimybę, bet ir galiausiai iki realaus badymo pasitraukti iš gyvenimo, sako specialistė.

Rimta žinutė yra ir tokie žmogaus pasakymai, kaip „niekas nebesvarbu“, „visiems bus tik geriau be manęs“, „daugiau nebegaliu gyventi“, juo labiau – tam tikri atsisveikinimo ženklai, kaip atsisveikinimo rašteliai, laiškai, savo kolekcijų, mėgstamų daiktų dalijimas kitiems.

„Tačiau blogu signalu lygiai taip pat turėtų tapti netikėtas kontrastingas pokytis – kai po ilgo laiko depresinės būsenos staiga matome labai ryškų pasikeitimą į gera. Tai gali reikšti, jog žmogus surado būdą, kaip jam pabėgti nuo to gilaus vidinio skausmo, o toks būdas ir gali būti pasitraukimas iš gyvenimo“, – įspėjo pašnekovė.

Ilga tyla prieš audrą

Kaip pripažino psichikos sveikatos specialistė, neretai kelias, savyje kaupiant neišreikštus jausmus, gyvenant gyvenimą ne tokį, kokio norisi, būna gana ilgas.

„Žmogus stengiasi atrodyti sėkmingas, šypsotis, bet neturėdamas teisingo santykio su savimi ir aplinkiniais, nuoširdžių ryšių, viduje ima kaupti tą slogų, sunkų bagažą. Ir tai labai būdinga tiems, kurie neišreiškia savo jausmų, – pastebėjimais dalijosi I. Šidlauskaitė-Stripeikienė. Tad užklupus kažkokiems emocijas sudrebinusiems įvykiams, jie, vaizdžiai tariant, tokių situacijų negali „išventiliuoti“, ilgai negeba atpažinti savo vidinio liūdesio, skausmo, nemoka jo išreikšti – lyg eitų per gyvenimą ištisai rinkdami akmenukus. Ir kai to emocinio skausmo viduje susikaupia labai daug, žmogus tampa tarsi bomba, kuri bet kurią akimirką gali susprogti kad ir nuo menko įvykio, dirgiklio.“

Natūralu, kad, esant tokiai savijautai, žmonės griebiasi įvairių savisaugos ar savipagalbos būdų – nuo bandymo įtikinti save, kad viskas gerai, iki vaistų, alkoholio ir pan. „Tačiau tokios gynybos priemonės nesprendžia problemos, o tik tam tikru momentu ją užslopina“, – aiškino pašnekovė.

Klausytis ir išgirsti

Specialistė pripažino – kartais laiku padėti žmogui trukdo mitas, esą klausimu, ar žmogus nesirengia dramatiškiausiam gyvenimo žingsniui, mes kaip tik ir galime duoti postūmį tokiam sprendimui.

„Neva jei tik to paklausiu, žmogus apie tai ir pradės galvoti. Tačiau iš tiesų, jei jis negalvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo, to paklausdami tikrai nesukursite tokios situacijos ir, priešingai – jei tokių minčių yra, tam žmogui galėsite nutiesti išsigelbėjimo takelį“, – sako pašnekovė.

I. Šidlauskaitės-Stripeikienės teigimu, apskritai kalbėtis ir kiek įmanoma nuoširdžiau įsiklausyti, skirti deramai laiko kenčiančiajam nuo sielos žaizdų – be galo svarbi pirmoji pagalba.

„Žinoma, kai matome sunkios emocinės būsenos žmogų, mums patiems negera ir nelengva, tad norime kuo greitesnių sprendimų ar išvis išvengti susidūrimo su tokia problema. Tačiau veiksmingos pagalbos principas – būti šalia, klausytis ir girdėti, kalbėti ne tik faktais, bet ir jausmais. Ir nenuvertinti bei nebandyti siūlyti greito sprendimo. Kartais žmogus net nemato šviečiančios saulės. Tad, užuot rodžius tą saulę, vertėtų pabūti su juo jo tamsoje, kurioje jis dabar yra“, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovė.

Pasiūlys tinkamiausius sprendimus

Be abejo, įtariant grėsmingą situaciją reikėtų kreiptis į psichologą, psichiatrą, galiausiai – pagalbos linijos konsultantą, tai yra į tuos savo srities profesionalus, kurie galėtų įvertinti žmogaus būseną bei pasiūlyti tuo metu geriausiai tinkamus sprendimus.

„Vienam gal užteks specialisto, kitam galbūt reikės medikamentinės pagalbos, o esant labai sunkiai ir ilgalaikei būklei galbūt prireiks ir ligoninės“, – vardijo Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vadovė.

I. Šidlauskaitė-Stripeikienė ragina naudotis ir visomis kitomis siūlomos pagalbos galimybėmis, kurių išties yra nemažai: ar tai būtų šeimos gydytojai, ar psichikos sveikatos centrai, įvairios nevyriausybinės paramos organizacijos, ar tiesiog aktualios informacijos sklaidos šaltiniai.

„Specializuotuose internetiniuose puslapiuose, tokiuose kaip tuesi.lt, taip pat pagalbasau.lt, skelbiama, kur galima gauti nemokamą profesionalią pagalbą, bei kita naudinga informacija. Įvairių parmos linijų konsultantai taip pat tikrai išgirs ir patars, pasiūlys vienokią ar kitokią pagalbą. Arba tiesiog pabus kartu tuo metu, kai sunku“, – primena specialistė.

Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.