Pirmieji džiugūs rezultatai: jau numečiau 4 kilogramus!(3)

Jau numečiau 4 kilogramus! Šita žinia galėjau ir norėjau pasidalinti jau prieš savaitę, bet lyg tyčia sugedo mano kompiuteris. Tačiau džiaugiuosi dabar.

Reklama

Aplinkiniai pastebi rezultatus

Noriu papasakoti apie viską iš eilės – juk naujiena to verta. Ar ne? Taigi praėjusį sekmadienį ryte, nieko nevalgiusi, pasisvėriau – 96 kg. Manote, kad iš karto taip ir apsidžiaugiau? Tikrai ne. Jei atsimenate, svarstyklėmis nelabai pasitikiu. Po pietų dar kartą užlipau ant svarstyklių – 97 kg. Pirmadienį nuėjau pas šeimos gydytoją. Irgi ryte, nieko nevalgiusi. 96 kg. O dietos laikytis pradėjau sverdama šimtą kilogramų (be kelių šimtų gramų).

Labai malonu, kad jau aplinkiniai pradėjo pastebėti. Vaikai nužiūrinėja mano veidą, sako: „Mama, jau tavo žandikauliai ryškėja“. Draugai irgi pradėjo sakyti komplimentus. Tačiau įdomu, kad ne dėl sumažėjusio svorio, o dėl veido. Turbūt svoris pirmiausia krenta nuo čia?

Tačiau pajutau efektą ir su drabužiais.  Šiaip tie prarasti keli kilogramai nelabai juntami „ant drabužių“, nes dėl savo sudėjimo nešioju visokius krentančius, laisvesnius ir pan. Tačiau džiaugiuosi, kad galėjau apsimauti vienas „timpas“, kurios jau buvo keleri metai atidėtos į šalį – niekaip į jas nebetilpau.

Vakar vakare su dukra vedžiojome šunį. Kaimynė sako man: „Tu suplonėjai! Atrodai kažkokia kitokia”. Pasakiau, kad laikausi dietos. O ji: „Numetei gal 10 kilogramų?”. Beje, kaimynė beveik teisi. Iš tiesų savo svorio piką buvau šį rudenį pasiekusi, sverdama net 105 kg. Tačiau dar iki vizito pas dietologę labai minimaliai, bet pradėjau žaboti savo žvėrišką apetitą. Todėl pradėdama oficialiai laikytis specialistės – gydytojos dietologės Žanos Antonovos – specialiai man sudaryto valgiaraščio svėriau 99,8 kg. Todėl viską sudėjus aš iš tiesų palengvėjau devyniais kilogramais.

Šiandien mano dukros mokytoja, sekanti mano dienoraštį, paklausė, ar nuolat galvoju apie maistą. Neįtikima, bet ne. Netgi pajutau, kad gyventi galima labai mažai dėmesio skiriant maistui. Tačiau daug dėmesio skiriu valgymo procesui. Iki tol buvo atvirkščiai – daug galvodavau apie valgį, bet ne apie valgymą.

Savaitgalių rūpesčiai

Tačiau susiduriu ir su rūpesčiais. Pavyzdžiui, savaitgaliais beveik nebūnu namie. Man tai sudėtingiausi valgiaraščio išbandymai. Tačiau labai smarkiai dėl to nesukau galvos (kol dietologė manęs neišbarė), tiesiog labai mažinau porcijas. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį išvažiuodama sąžiningai ruošiausi įsidėti pietus į kelionę. Išsiviriau kiaušinį, turėjau iš vakaro nusipirkusi ir jūros kopūstų salotų (mano pietus sudarė vienas kiaušinis ir  150 g salotų su dviem riekėm juodos duonos), bet viską tiesiog pamiršau. Kažkaip nesu pratusi tokių produktų krautis į rankinuką.

Tą dieną aplankiau vieną pažįstamą studentę. Norėjau nupirkti persimonų, bet visi buvo labai kieti. Mano jaunoji draugė pasakė citrusinių vaisių nemėgstanti, bananų irgi nenorinti. Kivių – taip pat nelabai. Studentė akivaizdžiai nenorėjo sveiko maisto. Ką gi, pasukome link pyragų skyriaus. Išrinkau jogurtinį su vaisiais. Pamaniau – juk dietologė leidžia man per savaitę 50 g deserto. Tai ir bus tas kartas.

Mano draugė labai norėjo iškepti lazaniją. Kartu – išmokyti mane taupumo. Kaip galima ją kepti be kietojo sūrio,

mozarelos ir kitų brangių produktų. Ar galėjau atsisakyti jos nuoširdžiai ruoštų pietų? Ne. Įsidėjau labai mažą gabalėlį. Kokiu trečdaliu mažesnį, nei lazanijos įdeda kavinėje. Valgiau lėtai, pasimėgaudama, girdama jaunąją ir taupiąją šeimininkę, tuo pačiu metu galvodama, kaip man atsispirti kitai porcijai. Suvalgiusi pasakiau, kad kartoti negaliu. Apie savo dietą jai jau buvau papasakojusi. Jauna panelė, mano nuostabai, buvo tokia tolerantiška, kad ne tik nepasiūlė pakartoti, bet net ir pati susilaikė nuo antros porcijos! Reiškiu jai dėl to didžiulę pagarbą. O mano trečiokė dukrelė, akivaizdžiai mačiau, kad nori dar valgyti, bet nedrįsta pasakyti. Aš jai paaiškinau, kad man reikia mažinti maisto kiekį, nes turiu numesti svorį, o studentė ją patikino, kad kai tik mes išvažiuosime, tos lazanijos ir nebeliks. Taigi mano dukrelė suvalgė dar vieną tokią pačią porciją ir dar trečdalį trečios.

Pyragą pjausčiau pati. Labai nedideliais gabalėliais. Sau įsidėjau tiek, kad paskui pagal tai, kiek svėrė visas gabalas pyrago, ir į kiek dalių jį padalinau, iš akies paskaičiavau, kad suvalgiau ne daugiau nei 50 g.

Dietologei aprašiusi šią dieną, kaip jau sakiau – gavau barti. „Ligita, privalai griežčiau laikytis valgiaraščio“, - nurodė.

Ką valgyti kavinėse?

Stengiuosi, bet negaliu meluoti, ne visada man tai įmanoma. Ir ne dėl to, kad nenoriu. Pavyzdžiui, kol sugedęs kompiuteris, dirbti eidavau į biblioteką. Stengdavausi išeiti jau pavalgiusi pietus ir įsidėdavau po vaisių ir vandens. Vieną dieną man kaip užkandis priklausė 300 g pasukų, tai net į mineralinio vandens buteliuką buvau jų įsipylusi. Kai niekas nematė, išgėriau. Darbo bibliotekoje problema būdavo ta, kad pagrindinių valgymų (pietų ir vakarienės) atkarpa prasitęsdavo. Tačiau nieko negalėjau padaryti.

Šiandien teko eiti į vaikų susirinkimą. Kadangi žinojau, kad paskui teks eiti į biblioteką, užėjau į kavinę. Juk sutaupysiu bent pusantros valandos, nei eičiau pavalgyti į namus. Ir taip jau  su darbais atsilieku dėl kompiuterio gedimo. Valgiaraštyje ieškojau ko nors bent jau panašaus į daržoves, keptas su sūriu – to, kas man priklausė šiandien pagal valgiaraštį. Nieko panašaus, aišku, neradau. Tuomet užsisakiau pusę balandėlių porcijos. Pamaniau: bulvės ir kopūstas – daržovės. Sūrio nebus, bet bus šiek tiek mėsos su ryžiais. Gerti užsisakiau žaliosios arbatos. Laukdama užsakymo pradėjau skaityti laikraštį. Pradėjusi valgyti dar jį pavarčiau, bet tuoj nustūmiau į šalį. Susiprotėjau, kad jei jau ir taip nukrypau nuo valgiaraščio, tai bent jau turiu susikaupti ties savo lėkšte. Beje, porcija man pasirodė milžiniška, nors iki dietos net pilnos porcijos viešosiose maitinimo įstaigose man visada atrodydavo labai mažos. Mano pietus nutraukė dukros skambutis. Ji už dvidešimties minučių turėjo būti muzikos mokykloje, o negalėjo įeiti į namus pasiimti instrumento. Namuose nieko nebuvo, o ji nebuvo pasiėmusi rakto. Mano ilgas valgymas sutrumpėjo iki minutės, arbatos dar nugėriau kelis gurkšnius ir nuskubėjau į namus.

Žinau, kad už šią išpažintį dietologė manęs nepaglostys.

Proto pokyčiai

Tačiau mano prote vyksta tikrai reikšmingi pokyčiai. Pavyzdžiui, dietos pradžioje dietologės pasiūlytos porcijos man atrodė labai mažos, o dabar daugelis jų man atrodo netgi labai didelės. Ir dar vienas svarbus niuansas – paprastai žodis „dieta“ iš karto asocijuojasi su apribojimu. Ir ne tik maisto kiekiu, bet ir produktais. Tačiau šis valgiaraštis, priešingai, pilnas skanių patiekalų. Kartą man dukra pasakė: „Mama, kaip tu skaniai valgai“. Ir, svarbiausia, tuos patiekalus galiu siūlyti ir kitiems, nesijausdama kitokia.

Tiesa, ne visi jie ir ne visiems vienodai patinka. Tačiau pupelių salotos, valgiaraštyje nurodytos kaip vakarienė, abejingų mano aplinkoje nepaliko nė vieno. Pasidalinsiu receptu:

400 g skardinė nusausintų margųjų ar raudonųjų pupelių; 400 g skardinė nusausintų baltųjų pupelių; 1 raudonas ankštinis pipiras (neradau parduotuvėje, tad vietoj jo supjausčiau pusę raudonosios paprikos); 1 plonomis rieklėmis supjaustytas raudonasis svogūnas; 1 smulkinta česnako skiltelė; 4 valgomi šaukštai smulkintų petražolių; 60 ml alyvuogių aliejaus (3 valgomi šaukštai); vienos citrinos sultys; druska, juodieji pipirai; 150 g  salotų lapų.

Nusausintas pupeles, supjaustytą papriką, svogūną, česnaką, petražoles subėriau į dubenį ir gerai išmaišiau. Atskirtame inde išmaišiau aliejų su citrinos sultimis, įbėriau druskos, pipirų. Užpyliau salotas ir palaikiau per naktį (dietologė nurodė, kad pakanka palaikyti pusvalandį). Salotinės dugną išklojau salotų lapais ir subėriau pupelių salotas. Buvo neapsakomai skanu! Šitas kiekis nurodytas keturiems asmenims. Mano porcijai priklausė 200 g ir 70 g juodos duonos su saulėgrąžomis. Kai neturėjau specialiai nusipirkusi tokios duonos, tai ant juodos duonos tiesiog užsibarsčiau saulėgrąžų.

Laikydamasi dietos mokausi ir taupumo. Kitaip vertindama maistą. Pavyzdžiui, šaldytuve buvo likęs visai nedidelis gabalėlis žiedinio kopūsto. Iki dietos (nejaugi dabar savo gyvenimą taip ir skirstysiu – iki ir po dietos?) būčiau suvalgiusi tą gabalėlį ir sukusi galvą, ką pasigaminti. O dabar pasvėriau, pamačiau, kad tas gabalėlis sudaro daugiau nei pusę mano pietų porcijos (200 g daržovių su dviem šaukštais sūrio, keptų orkaitėje), dar papjausčiau pomidoro, užbėriau tarkuoto sūrio, ir turėjau labai gardžius pietus. Prie daržovių man dar priklausė dvi riekelės skrudintos duonos. Skanu neapsakomai!