Patyčios skiriasi nuo pajuokavimo
„Patyčios neturi teigiamų pasekmių ir jos neužgrūdina žmogaus, iš kurio tyčiojamasi. Todėl labai svarbu nenumoti ranka ir nepalikti situacijos savieigai“,- teigė „Vaikų linijos“ psichologė Marina Mažionienė, kuri akcentavo, kad patyčiose dalyvauja ne du – trys asmenys, bet visa žmonių grupė. Būtent nuo stebėtojų reakcijos ir gali priklausyti, ar patyčios bus tęsiamos.
Ar mokame gyventi be patyčių? Gal šaipytis vieniems iš kitų yra taip įprasta, kad mes jau to nebesureikšminame?
Panašu, kad patyčios vienose situacijose yra priimtinos, kitose – smerktinos. Visuomenėje, kurioje nėra vienaprasmiško požiūrio į agresiją, panašūs veiksmai gali būti vertinami priešingai. Pavyzdžiui, vaikui sakoma „smurtas yra blogai“, bet siūloma: „Duok atgal, jei tave skriaudžia“. Efektyviai smurto prevencijai yra reikalingos aiškios vertybės – kad nepriimtinas bet koks agresyvus elgesys.
Kokie vaikai tampa patyčių aukomis?
Dažnai manoma, kad pagrindinė patyčių priežastis yra vaiko kitoniška išvaizda. Todėl kartais vaikai kaltina save ir galvoja, kad patiria patyčias, nes nėra pakankamai gražūs ar stilingi. Taip manyti yra klaidinga, nes norintys pasišaipyti gali prisikabinti prie bet kokios išvaizdos vaiko – nešioja jis akinius ar ne, yra aukštaūgis ar žemaūgis ir t.t.
Kodėl dažnai patyčių auka lieka vieniša?
Skriaudikams patogu tyčiotis iš to vaiko, kuris yra labiau pažeidžiamas, tarkime, yra uždaras, tylus ar vienišas. Patyčių situacijoje yra aiškus jėgų disbalansas – patyčias patiriantis vaikas sunkiai gali apsiginti, nes, pvz., skriaudikų yra daugiau, jie yra vyresni, stipresni. Todėl tokiam vaikui yra reikalinga aplinkinių pagalba. Labai svarbi stebėtojų reakcija – jų tylėjimas ir neutralumas gali būti ženklas skriaudikams, kad šie elgiasi gerai, o palaikymas, pvz., plojimas, juokas, gali paskatinti dar aršesnes patyčias. Tačiau stebėtojai gali ir sustabdyti patyčias, nors tai padaryti ne visuomet yra lengva ir drąsu, pavyzdžiui, bijant tapti kita auka. Bet jei aplinkiniai nepritars patyčioms, į jas neįsitrauks – be tokios palaikymo komandos nebeliks ir smagumo tyčiotis.
Kaip reaguoti į patyčias? Ar geras patarimas „nebūti tokiam jautriam“, „neimti į galvą“ ir pan.?
Praktiškai neįmanoma „neimti į galvą“ ir būti abejingam, kai patiri patyčias. Vaikai, patiriantys patyčias, dažnai nežino, ką daryti, sutrinka, nes nesugalvoja, ką atsakyti skriaudėjams, nežino, kur kreiptis pagalbos. Skriaudėjai gali stengtis įbauginti vaiką, pvz., liepti nesakyti klasės auklėtojui, kitaip grasinant primušti. Tačiau jeigu vaikas ir toliau savo išgyvenimus laikys savyje ir nespręs situacijos, skriaudėjų elgesys gali tik blogėti. Kaip reaguoti į patyčias, dažnai priklauso nuo situacijos: kartais tinka humoras, kartais reikia kuo skubiau kreiptis pagalbos. Galima išbandyti skirtingus reagavimo būdus ir pasižiūrėti, kuris labiausiai tinka. Svarbiausia - su savo sunkumais nelikti vienam. Kalbėti apie patyčias - tikrai nelengva, tačiau dar sunkiau - kentėti tyloje. Be to, padedant kitam žmogui lengviau rasti išeitį.
Ar patyčias gali sustabdyti reagavimas irgi atsakant patyčiomis?
Vienas iš patarimų, kuriuos išgirsta vaikai iš suaugusiųjų, yra „duok atgal“, „atsakyk tuo pačiu“. Kartais manoma, kad „patyčias galima sustabdyti, jeigu duodi atgal dar stipriau“. Tačiau atsakymas smurtu į smurtą gali išprovokuoti dar didesnį skriaudėjo pyktį, kerštą. Taip gali susiformuoti užburtas ratas ir nenutrūkstamas „davimo atgal“ procesas. Taip pat vaikas, peržengęs ribas, pats tampa skriaudiku ir gali susilaukti neigiamų pasekmių už netinkamą elgesį.
Ar žmogus, kuris linkęs pasityčioti, gali pasikeisti?
Svarbu suprasti, kad netinkamas yra vaiko elgesys, o ne pats vaikas. Elgesys gali būti koreguojamas. Patyčios yra išmoktas elgesys – tai reiškia, kad galima vaiką „atmokinti“ tyčiotis ir išmokyti bendrauti draugiškai. Vaikas turi aiškiai žinoti tinkamo ir netinkamo elgesio ribas – ką jis gali daryti ir ko ne. Taip pat svarbu ne tik reaguoti į netinkamą elgesį ir drausminti, tačiau visada pastiprinti pozityvaus elgesio apraiškas.
Kaip atpažinti patyčias? Ar tiesiog „patraukti per dantį“ draugą yra humoras ar jau patyčios?
Patyčios yra agresyvus elgesys, kurio tikslas - pažeminti, įskaudinti kitą žmogų. Dažnai tai yra pasikartojantys veiksmai, todėl sunku būtų pavadinti šį elgesį netyčiniu, kaip kartais save teisina skriaudėjai. Patogu patyčias pavadinti humoru, dažnai jos painiojamos su pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Tyčiojantis juokinga gali būti tik tiems, kurie tyčiojasi ar patyčias stebintiems žmonėms, o tas, iš kurio tyčiojamasi, jaučiasi blogai.
Iš kur atsiranda patyčios?
Vienareikšmio atsakymo nėra. Bet vaikai negimsta nekęsdami kitokių, kitaip atrodančių žmonių, šias nuostatas jie įgyja, perima iš juos supančių suaugusių žmonių. Taigi svarbu nepamiršti, kad turime būti pavyzdžiu savo vaikams.
Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ
Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimo rezultatai rodo, kad patyčių paplitimas Lietuvoje mažėja, tačiau jis išlieka vienas didžiausių Europoje.
Kovo 18-24 dienomis jau ketvirtą kartą organizuojama Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ. Projekto iniciatoriai - emocinės paramos telefonu tarnyba „Vaikų linija“ - kviečia nelikti abejingiems ir dalyvauti renginiuose, kuriais siekiama propaguoti draugišką ir pagarbų bendravimą.
Daugiau apie Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ - puslapyje www.bepatyciu.lt.
Į Vaikų liniją galima skambinti kasdien nuo 11 iki 21val. nemokamu numeriu 116 111. Taip pat vaikai ir paaugliai gali parašyti laišką užsiregistravę svetainėje www.vaikulinija.lt .
Dovilė Urnikienė,
Susiję straipsniai
