Patirtis Filipinuose: tūkstančiams – vienintelė gydytoja
„Misionieriaus gyvenime yra svarbu reguliariai sugrįžti, „įkvėpti“ savo šalies, pailsėti, sustiprėti, pasiruošti tam, kad vėl iš naujo galėtume pasinerti į misiją. Svarbu stabtelti tam, kad paskui geriau galėtume dirbti. Man taip pat labai svarbu aplankyti savo šeimą, artimuosius, draugus“, – sako trumpam į gimtąją šalį sugrįžusi vaikų gydytoja Viktorija Čirvinskaitė, misionieriaujanti Filipinuose, Talim saloje, Sapang kaime.
Kaip kilo sumanymas tapti misioniere?
Jau seniai mano širdyje augo troškimas dovanoti savo gyvenimą misijoms. Turėjau didžiulę dovaną augti mylinčioje, labai gražioje šeimoje, kur tėveliai nuo pat mažens kalbėjo apie vertybes ir savo pavyzdžiu įkvėpė ne plaukti pasroviui, gyventi sau patogų gyvenimą, bet pastebėti tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, būti tuo, kuris pirmas padeda.
Vėliau, studijuodama mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete, įsitraukiau į Tiberiados bendruomenės veiklą. Penki Tiberiados broliai jau daugiau nei dešimt metų gyvena Lietuvoje, įsikūrę Zarasų rajone, Baltriškių kaime. Čia ir sužinojau apie jų įkurtas misijas Konge ir Filipinuose. Ne kartą girdėjau įspūdžius iš misijų, susitikau su broliais ir pasauliečiais misionieriais.
Tačiau lemtingas susitikimas buvo daugiau nei prieš penkerius metus – susipažinau su Niku, filipiniečiu misionieriumi, kuris su keliais vienuoliais ir įkūrė „San Damiano“ misiją Filipinuose. Prieš Nikui išskrendant pažadėjau atvažiuoti ir jam padėti, tačiau po kelių mėnesių sužinojau, kad jis staiga mirė nuo insulto. Pažadą norėjau ištesėti, todėl 2012 m. pirmą kartą išvykau į Filipinus siunčiama Tiberiados bendruomenės ir labai pamėgau šią misiją. Prieš išvykdama studijavau teologiją, filosofiją Prancūzijoje, baigiau misionierių mokymus. Šįkart buvau išvykusi pusei metų.
Kokia veikla užsiimate tolimajame Sapang kaime?
2000 m. Filipinuose įkurta NVO „Tiberiade community foundation“ – mažytė iš vietinių gyventojų sudaryta katalikiška bendruomenė. NVO rūpinasi įvairiomis socialinėmis, medicininėmis programomis: stipendijų programa, įkurtas „San Damiano clinic“ medicinos centras, biblioteka, Šv.Juozapo bambukų dirbtuvės.
Galėčiau galbūt išskirti dvi pagrindines sritis, kuriose dirbu: medicinos – užtikrinti visiems prieinamą medicininę pagalbą, konsultacijas bendruomenės įkurtame „San Damiano“ medicinos centre. Beje, saloje yra apie 40 tūkst. gyventojų, Sapang kaime – apie 5 tūkst. ir aš ten vienintelė gydytoja. Todėl daug laiko praleidžiu lankydama ligonius jų lūšnelėse, atokiuose kaimuose. Per penkias valandas kartais turiu apie 100 konsultacijų. Vietiniai gyventojai dažniausiai serga įvairiausiomis infekcijomis (pneumonijos, šlapimo takų infekcijos, stipriai infekuotos žaizdos, tuberkuliozė, daug visokių virusinių ligų), didelė problema – sunki hipertenzija, insultai, infarktai, II tipo cukrinis diabetas, astma. Kadangi jie dirba su bambukais, dažnai tenka siūti žaizdas, išoperuoti pūlinius, supūliavusias cistas ir pan.
Ten galima padaryti tik pačius elementariausius tyrimus – užrašyti kardiogramą, ištirti šlapimą ir cukraus kiekį kraujyje. Maniloje (turtingose, privačiose ligoninėse) gydymas yra tikrai ne žemesnio lygio nei Europoje. Deja, vargšams, kurių dauguma Filipinuose, ta pagalba neprieinama.
Taip pat bandau užmegzti kontaktus su aplinkinėmis ligoninėmis, organizuoti įvairias medicinines misijas izoliuotose, skurdžiose vietovėse; vedu paskaitas, įvairius mokymus vietiniams medicinos darbuotojams, gyventojams. Tęsiu anksčiau pradėtus projektus – vaikų mitybos, atliekų prevencijos programą, rengiame įvairias stovyklas. Kiekvieną kartą labai sujaudina misijos į atokius kaimelius, kuriuose daugelis gyventojų gydytoją mato pirmą kartą.
Ypač svarbi mano misijos dalis – gyvenimas kartu su labai skurdžių šeimų vaikais ir jaunuoliais, kurie dalyvauja stipendijų programoje. Jie mokosi mokykloje arba ruošiasi studijoms koledže.
Kokios vietinių gyventojų gyvenimo sąlygos?
Talim sala, kurioje gyvename, yra itin skurdi. Daugelis gyventojų vos suduria galą su galu. Ten klesti ir neteisingumas, korupcija. Gaila matyti gulinčius šiukšlynuose, išsekusius, mirštančius vaikus, ligonius. Labai sunku, kai žinai, kad Europoje galėtum lengvai pagelbėti, o čia – negali, nes nėra elementarių priemonių, sąlygų.
Bet tai ne tiek mane liūdina, kiek įkvepia entuziazmo ir toliau gerinti situaciją mažyčiais darbais, mažytėmis, kaip aš vadinu, „pergalėmis“. Kaip Motina Teresė sako: „Mes suprantame, kad tai, tai, ką nuveikiame, yra tik lašas jūroje. Tačiau jei to lašo nebūtų, jai jo trūktų“.
Tačiau mane stebina, džiugina didžiulis tarpusavio gyventojų solidarumas, meilė. Pavyzdžiui, penkių vaikų šeimos tėvas pagauna vieną žuvį, vakare iškepa, išverda ryžių, bet prieš sėsdamas su šeima valgyti, nueina pasižiūrėti, ar kaimynai turi ko valgyti kartu su ryžiais. Jei neturi – nuneša perpjovęs pusę savosios žuvies. Ir taip kasdien.
Mūsų saloje yra du pragyvenimo šaltiniai – žuvininkystė ir bambukų dirbiniai, tad iš jų ir gaunamos vienintelės šeimų pajamos. Tiesa, kai kurie gyventojai, turintys Maniloje ar kitur dirbančių giminaičių, iš jų sulaukia siuntinių.
Todėl labai svarbi mūsų stipendijų programa, nes jaunuoliai, pabaigę mokslus, gali rasti darbą ir aprūpinti šeimą maistu, padėti jaunesniems broliukams, sesutėms, lankantiems mokyklą.
Turbūt ir Jūsų kasdienės gyvenimo sąlygos nėra išskirtinės?
Man labai svarbu pasinerti į misiją, tad gyvenu labai paprastą gyvenimą, kaip ir filipiniečiai. Nereikia per daug galvoti, ką valgysiu: ryte – ryžiai, pietums – ryžiai, vakare – ryžiai (juokiasi). Žinoma, jie labai rūpinasi manimi – kur kas daugiau ragina valgyti vaisių – mangų, bananų ir kitų. Labai pasiilgstu lietuviškos duonos ar pieno produktų (jų beveik neturime). Kavos atsiunčia bendruomenė ir draugai iš Europos, tad visko užtenka. Turbūt ir sveikesnis maistas čia, nes viską kepam, verdam ant ugnies (neturim nei viryklės, nei mikrobangų krosnelės ir net elektrinio virdulio). Daržoves valgome iš mūsų bendruomenės daržo. Tiesa, vietiniai labai daug vartoja riebalų ir prieskonių, tad aš bandau truputį paaiškinti apie sveiką mitybą.
Ar turite nors pusvalandį sau skirto laiko?
Laisvalaikio tikrai nedaug, bet turiu tokį privalomą laiką, kuris gyvybiškai būtinas tokiose misijose: kiekvieno sekmadienio vakare iki pirmadienio pietų išeinu į mažytį ermitažą (namelį už kaimo). Ten galiu pabūti tyloje ir vienumoje, paruošti savaitei įvairius mokymus. Tai puiki proga paskaityti, pagroti fleita ar gitara, kartais paprasčiausiai pasėdėti ir grožėtis gamta.
Kartais su vaikais einam žaisti krepšinį – čia mano vienas iš didelių džiaugsmų.
Kitus gydant didesnė rizika kyla ir Jūsų sveikatai. Nesibaiminate, kad galite tapti kokios ligos įkaite?
Galima užsikrėsti įvairiomis ligomis visur, net ir pačiose civilizuočiausiose šalyse. Žinoma, rizika susirgti tropinėmis ligomis kur kas didesnė. Pirmą kartą nuvykusi į misiją, susirgau hemoragine Dengė karštine. Labai pasisekė, kad greitai nugabeno į gerą ligoninę Maniloje – išgyvenau, pasveikau. Bet tai neatėmė mano entuziazmo vėl grįžti ir tęsti misiją. Stengiuosi saugotis – teptis apsauginiais kremais nuo uodų, naktį dalyvaudama misijose šiukšlynuose tinkamai apsirengiu, miegu po specialiu tinklu. Ir tikiu, kad viskas bus gerai (šypsosi). Baimė pati savaime yra liga, tad stengiuosi ja nesirgti. Nuolat kalbu apie būtinybę gyventi čia ir dabar, nes nė vienas nežinome, kada, kuo susirgsime. Man ši misija padėjo suvokti ir gyvenimo dovanos gražumą, didingumą, kartu ir trapumą.
Kuo ši patirtis jums naudinga?
Ši patirtis mane moko visiškai dovanoti save man patikėtose misijose, ypač klinikoje, bet jaučiu, kad gaunu dar daugiau. Žinoma, auga ir medicininė kompetencija (pasitaiko išskirtinių klinikinių atvejų), bet svarbiausia tai, ką išgyvenu kasdieniame gyvenime kartu su vargšais. Dalintis savo gyvenimu, džiaugtis su besidžiaugiančiais, verkti su verkiančiais ir paprasčiausiai mylėti – šios misijos esmė. Būti vargo, didžiulio skurdo ir neteisingumo prispaustų žmonių, ligonių drauge, padėti atsistoti kenčiantiems, nešti viltį, sugrąžinti orumą, padėti kurti šviesesnę ateitį per kasdienę pagalbą. Kartais užtenka valant infekuotą žaizdą paprasčiausiai išklausyti, apkabinti ir jau galiu matyti, kaip keičiasi gyvenimas.
Didžiausias atlygis – matyti šypseną, bent mažytį pagerėjimą. Viena pacientė prieš man išvykstant atėjo į kliniką atsisveikinti ir pasakė tai, dėl ko ir verta dirbti misijose: „Prieš sirgdama labai mėgdavau dainuoti, bet daug
metų nebegalėjau to daryti, nes skaudėdavo giliau įkvepiant. Dabar aš vėl dainuoju“.
Misijos – tai sukrečiantis susitikimas su tais, kurie turi svarbiausias vertybes – tarpusavio meilę, solidarumą, nepaisant to, kad materialiai yra vargšai. Tad šiuo atžvilgiu jie yra daug turtingesni už europiečius.
