Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną raginama stabdyti savižudybių epidemiją

Rugsėjo 10-oji yra Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kartu su Tarptautine savižudybių prevencijos asociacija (The International Association for Suicide Prevention – IASP) kasmet nuo 2003 m. mini šią dieną ir siekia atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad savižudybės – globali visuomenės sveikatos problema ir būtina ieškoti išeities, kad tragiškų savižudybių būtų išvengta.

PSO duomenimis, kasdien dėl savižudybių miršta apie 3000 pasaulio gyventojų ir tokios beprasmės mirtys emociškai ir socialiai sužaloja šalia esančius artimus žmones. Per pastaruosius 50 metų pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse, beprasmių mirčių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Savižudybė tapo trečia pagal dažnumą 15–34 metų amžiaus žmonių mirties priežastis.

Lietuvoje 2009 m. savižudybių rodiklis buvo katastrofiškai didelis, jis beveik tris kartus viršijo ES-27 vidurkį (10,3 mirties atvejų 100 000 gyventojų). Pagal Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenis, 2012 m. Lietuvoje nusižudė 927 asmenys. Nors savižudžių skaičius palyginti su 2011 m. sumažėjo 91 atveju, visgi kelia nerimą tai, kad jau kelis dešimtmečius esame savižudybių „lyderiai“ Europoje, kaip ir dėl patyčių, alkoholinių psichozių, mirčių dėl nelaimingų įvykių keliuose ir gamyboje. Nagrinėjant ankstesnių dešimtmečių duomenis pastebėta, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą mūsų šalyje savižudybių buvo mažiausiai, o savižudybių mastais Europoje pirmavo austrai, estai, čekoslovakai ir vengrai.

Kas pasikeitė? Kokie rizikos veiksniai galėjo nulemti tokį didelį savižudybių mastą Lietuvoje?

Savižudybių paplitimas parodo mūsų valstybės ir gyventojų vertybes, kultūrą, gyvenimo kokybę. IASP pažymi, jog vietos tradicijų, mentaliteto ir etninės kultūros pažinimas – vienas būdų, padedantis suprasti bendruomenės požiūrį į savižudybių reiškinį. Susitelkusi bendruomenė labai daug gali padėti krizės ištiktam žmogui, deja, katastrofiškas savižudybių skaičius rodo, kad negebame laiku užbėgti už akių bandymams nusižudyti, suteikti skubią ir kvalifikuotą pagalbą. Taip pat nėra suteikiama nuolatinė ir nenutrūkstama pagalba aukų artimiesiems.

Žiniasklaida greičiausiai ir lengviausiai pasiekia visuomenę, todėl jos vaidmuo vykdant prevenciją turėtų būti labai svarbus. Mokslininkų tvirtinimu, žiniasklaidos teikiama informacija labai stipriai veikia visuomenės narius, o ypač vaikus, paauglius, jaunimą. Akivaizdu, kad ne visuomet žiniasklaidos daroma įtaka yra teigiama. Spaudos, televizijos, radijo laidų atstovai pamiršta savo prevencinę užduotį ir dėl didėjančio sensacijų poreikio emocingai aprašinėja savižudybes, jų būdus ir taip didina savižudybių epidemiją. Žiniasklaidos atstovai turi nepakenkti bendruomenės interesams, todėl turi jausti atsakomybę už tai, ką daro. PSO ragina žiniasklaidą, kad informacija apie savižudybę būtų pateikta lakoniškai, neemocingai, o šalia įvykio aprašymo turi būti nurodomos konkrečios alternatyvos krizės ištiktam asmeniui, t. y., kaip atpažinti gresiančios savižudybės pavojų, ką tuomet daryti, kur kreiptis skubios pagalbos. PSO taipogi siūlo įvertinti, kokia būtinybė skelbti informaciją apie konkrečią savižudybę.

Savižudybė nėra spontaniškas veiksmas. Prie beprasmės mirties priveda daugybės kultūrinių (socialinių, istorinių), biologinių ir somatinių (genetika, sunkios fizinės ligos), psichologinių-psichiatrinių veiksnių visuma. Savižudybių fenomeną nagrinėjęs prancūzų sociologas E. Durkheimas teigė, jog populiariausias savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė – ją asmuo bando įvykdyti dėl perdėto individualizmo, sureikšmindamas save bei savo vertę. Toks asmuo nori būti pats sau tikslas, puola į neviltį ir tampa abejingas gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis. Asmuo dažnai trokšta ne mirties, bet dėmesio.

Taigi, savižudybių paplitimas bendruomenėje yra dvasinės ir psichinės sveikatos indikatorius. PSO teigia, jog gera psichine sveikata pasižymintis asmuo džiaugiasi gyvenimu, pats savarankiškai priima tinkamus sprendimus, atsako už savo veiksmus, geba susidoroti su stresu, našiai ir rezultatyviai dirba ir įneša savo indėlį į bendruomenės gerovę. Bloga psichinė sveikata – tai psichikos sveikatos problemos bei įtampa, pablogėjęs funkcionavimas dėl nuovargio, psichikos sutrikimų (depresijos, šizofrenijos ir kt.). Todėl psichinės sveikatos stiprinimas – sudėtinė savižudybių prevencijos dalis.

Pavojaus ženklai, kuriuos būtina išmokti pastebėti:

Ankstesni bandymai žudytis. 20–50 proc. nusižudžiusiųjų jau yra bandę žudytis anksčiau.

Kalbėjimas apie mirtį. PSO duomenimis, 75 proc. visų savižudžių yra davę aiškius perspėjimo ženklus apie savo ketinimus.

Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant.

Depresija. Ypač svarbu gebėti atpažinti jaunimo depresijos požymius, nes jie kiek kitokie nei suaugusiųjų: trumpiau sukaupiamas dėmesys, svajojimas, blogas mokymasis, nuobodulys, somatinė depresija, užsidarymas savyje.

Štai keletas patarimų, kurie galėtų padėti sumažinti savižudybių riziką:

sumažinti prieigą prie narkotinių ir psichotropinių medžiagų (vaistų, pesticidų ir pan.);

skirti tinkamą gydymą žmonėms su psichikos sutrikimais (depresija, alkoholizmas, šizofrenija ir kt.) bei sergantiems sunkiomis somatinėmis ligomis;

vykdyti žmonių, bandžiusių žudytis, stebėseną ir kontrolę;

skatinti žiniasklaidos atsakomybę rengiant informaciją apie savižudybes bei ją pateikiant visuomenei;

mokyti sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų specialistus atpažinti įspėjamuosius galimos savižudybės ženklus.

Tad vykdant savižudybės prevenciją būtina žinoti, jog sudėtingą situaciją galima ir būtina gerinti. Savižudybių mažėjimas – ilgas procesas, reikalaujantis bendruomenės geranoriškumo, susitelkimo bei atsakomybės.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras