Padėką donoro artimiesiems recipientas gali išreikšti laišku

Viena seniausių bendravimo priemonių – popierinis laiškas – yra vienintelė galimybė bendrauti žmonėms, gyvenantiems su transplantuotu organu (recipientams), ir donoro artimiesiems. Artėjant vienai gražiausių pavasario švenčių – Velykoms, Nacionalinis transplantacijos biuras kviečia parašyti laišką tiems, kuriems norisi padėkoti, palinkėti ir pasveikinti.

Paklausti, ar pasinaudojo galimybe donoro artimiesiems išreikšti padėką raštu, recipientai dažniausiai prisipažįsta to dar nepadarę. Ir neslepia – dažniausiai todėl, kad nesiryžta. Yra ir tokių, kurie nežino, kaip tai galima padaryti. Kai kurie tvirtina iš viso nežinantys apie tokią galimybę.

Tarpininko tarp recipientų ir donoro artimųjų vaidmenį atlieka Nacionalinis transplantacijos biuras (toliau – Biuras). Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato, kad turi būti išlaikomas donoro ir recipiento anonimiškumas. Todėl nei adresai, nei telefonai, nei asmens tapatybė laiškuose negali būti nurodoma – laiškai turi būti anoniminiai. Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ar jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donoro artimiesiems.

Nuasmenintą laišką reikia įdėti į voką ir išsiųsti Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos adresu Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius.

Kai Biuras gauna recipiento ar donoro artimųjų laišką, patikrinama, ar jame nėra asmeninės informacijos: vardo, pavardės, adreso, telefono, kitų duomenų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti rašiusį asmenį.

Be laiško į voką reikia įdėti ant atskiro lapelio užrašytą tik biuro darbuotojams skirtą informaciją, pagal kurią jie identifikuoja asmens tapatybę. Jei kreipiasi recipientas – reikia nurodyti savo vardą, pavardę, gimimo datą, taip pat – kada ir kokiame transplantacijos centre atlikta kokio organo transplantacija; jei kreipiasi donoro artimieji – reikia nurodyti jo vardą, pavardę ir mirties laiką. Būtina nurodyti ir adresą, kuriuo laukiama atsakymo.

Dažniau laiškais su padėka kreipiasi recipientai. Jie trumpai papasakoja, kaip jautėsi iki transplantacijos ir kaip jų gyvenimas pasikeitė, sulaukus donorinio organo – kad augina vaikus, triūsia sode, žvejoja, augina anūkus ir pan. Recipientai išreiškia padėką mirusio donoro artimiesiems už sunkią akimirką priimtą kilnų sprendimą paaukoti organus donorystei. Neretame laiške užsimenama, kad už mirusį donorą recipientas dažnai meldžiasi, užperka mišias bažnyčioje, kai kada parašoma, kad stiebiasi donoro garbei pasodintas medelis.

Nedažnai, bet būna, kad laišku į recipientą kreipiasi ir donoro artimieji. Tokių laiškų pasitaiko itin retai, nes dėl išgyventos netekties donorų artimiesiems bendrauti per sunku. Jei tokį laišką donoro artimieji parašo, jiems rūpi sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, kaip jis jaučiasi ir ką jaučia, gyvendamas su persodintu jų artimojo organu. Dažname laiške nuskamba žodžiai: nors mums brangaus artimojo nebėra, gera žinoti, kad jo dalelė pratęsė kito žmogaus gyvenimą.

Biuro specialistai po atliktų transplantacijų visų donorų artimiesiems recipientų ir jų artimųjų vardu išsiunčia padėkas, kuriose, neatskleidžiant jokių detalių, nurodoma, kam (vyrui ar moteriai) buvo persodintas transplantacijai paaukotas organas ir audiniai.