Pacientų patirtos žalos atlyginimas: efektyvus mechanizmas ar teisinė fikcija? (2)

Vilniaus universitete vykusioje Europos teisės studentų asociacijos organizuotos konferencijos dėmesio centre atsidūrė pacientų žalos atlyginimo mechanizmo ypatumai. Lietuvos gydytojų sąjungos atstovai dabartinį neefektyvų, nei pacientams, nei medikams nepalankų žalos atlyginimo reguliavimą siūlo keisti nuo 2007 m., bet nieko nevyksta. Sulaukta tik keistų ir nemalonių pasekmių. Vis daugiau galimą žalą patyrusių pacientų tiesiog skundžia medikus teisėsaugos institucijoms, o šios pradeda ikiteisminius tyrimus, dažniausiai pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį.

Reklama

Nepasitikima esamu žalos kompensavimo mechanizmu

Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) sekretoriato vadovė Aistė Sivakovaitė primena, kad medikai, kaip ir visų kitų profesijų žmonės, yra tik žmonės ir kad jų darbe buvo, yra ir bus klaidų. Nė vienoje pasaulio sveikatos priežiūros sistemoje neišvengiama atvejų, kai pacientams padaroma nenumatyta žala, bet požiūris į klaidas ir žalos pacientams kompensavimo mechanizmai gali labai skirtis.

Anot jos, Lietuvoje įprasta praktika, kai pacientas su pretenzijomis dėl galimai patirtos žalos pirmiausia kreipiasi į gydymo įstaigą. Bet jeigu neturi palaikymo komandos – gero advokato, žurnalisto ar dar kito įspūdį galinčio daryti asmens, paprastai gaus atsakymą – „neieškok, ko nepametęs“. Tuomet kreipiamasi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), kuri atlieka atvejo tyrimą ir priima nutarimą. Jeigu nutarimas paciento netenkina (o tokių atvejų dauguma), civilinio proceso tvarka galima kreiptis į teismą. Bet patyręs žalą pacientas, jeigu jis yra paprastas žmogus, tikriausiai neturės gebėjimų nepaklysti biurokratiniuose labirintuose ir nesugebės tinkamai argumentuoti bei pateikti reikiamų dokumentų.

„Todėl, jeigu žmogus norės pateikti gerą skunduką įstaigai, jis turės sumokėti atitinkamus pinigėlius. Reikės ekspertų išvadėlių – vėl susimokėsi. Tinkamai surašyti kreipimąsi komisijai – vėl pinigai. Ir kol nukeliausi iki teismo, gali susidaryti ir visai įspūdinga suma. Sugaištama daug laiko, patiriama daug išlaidų, o rezultato, kaip rodo praktika, net ir patyrus žalą gali ir nebūti“, – sako A. Sivakovaitė.

LGS ir pacientų nuomonė sutampa

Tai – ne tik LGS atstovų nuomonė. Įvairios apklausos rodo, kad pacientai nepasitiki esama patirtos žalos atlyginimo sistema. Pacientams atstovaujantys advokatai teigia, kad šis nepasitikėjimas pagrįstas – sistema mūsų šalyje nėra objektyvi ir tinkamai subalansuota.

„Net jeigu sistema ir suveikia, ir žala yra nustatoma, nukentėjusiam pacientui paprastai priteisiami trys, keturi ar penki tūkstančiai litų. Pacientas, o jis paprastai būna patyręs stiprių kančių ir išgyvenimų dėl patirtų sužalojimų, gavęs šią kelių tūkstančių litų sumą, ją vertina tiesiog kaip valstybės pasityčiojimą iš savo kančios“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ yra sakęs advokatas Arūnas Žlioba.

Beje, su argumentais, kad pacientams skiriamos kompensacijos dažnai būna itin menkos ir neadekvačios patirtai žalai, sutinka ir konferencijoje turėjęs dalyvauti, bet joje nepasirodęs Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos primininkas Vytautas Šveikauskas.

Deja, komisijos pirmininko teigimu, iki šiol nėra tiksliai paskaičiuota, kokios tiksliai kompensacijų sumos pacientams nustatytos per kelerius pastaruosius metus ir koks yra vienos tokios kompensacijos vidurkis. Tai mažų mažiausiai keista, nes jeigu tikrai nėra tokių elementarių duomenų, darytina išvada, kad niekas nevykdo komisijos atliekamo darbo analizės. „Vakarų Lietuvos medicinos“ paklaustas apie tai, pagal kokius kriterijus nustatoma ta pacientų patirta žala ir ar būtų galima su tais kriterijais susipažinti, V. Šveikauskas pripažino, kad tokie kriterijai tiesiog neegzistuoja.

Netikėta „alternatyva“ – baudžiamasis procesas

A. Sivakovaitė atskleidė neseniai „atrastą“ bylinėjimosi būdą, kuris nekainuoja nė cento ir tampa vis populiaresnis tarp galimai žalą patyrusių pacientų. „Nieko nereikia – nei pinigų, nei advokato. Nueini į policiją ir parašai pareiškimą, kaip blogi medikai blogai gydė, ir sistema pradeda dirbti tau. Tiesiog lauki, kol viskas įvyks savaime. Ikiteisminio tyrimo institucija turi visus įgaliojimus skirti ekspertizes, apklausas ir taip toliau“, – sako A. Sivakovaitė.

Pasak jos, ši „procedūra“ žaibiškai išpopuliarėjo maždaug prieš dvejus metus, o LGS nuo tokios praktikos pradėjo ieškoti gynybos būdų po to, kai viena gydytoja iš Varėnos, sužinojusi, kad jos atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl galimo vaiko sužalojimo (tyrimas pradėtas praėjus 8 metams po incidento), nusižudė.

„Tai nėra teisinga. Daugeliu atveju patirtos žalos priežastys yra sisteminės – kaip organizuotas darbas visoje sveikatos priežiūros sistemoje ir konkrečioje ligoninėje, ar buvo reikiami medikamentai, reikiami specialistai ir taip toliau. O baudžiamojo proceso metu visa atsakomybė kreipiama į gydytoją“, – sakė A. Sivakovaitė.

A. Sivakovaitė pabrėžia – žala pacientams padaroma dėl daugybės įvairiausių priežasčių: pavyzdžiui, šalutinio vaisto poveikio, naujų technologijų, organizacinių trūkumų, žmogiškojo faktoriaus. „Jeigu gydytojas dirba 20 proc. daugiau, jis ir klaidų daro daugiau. Vienam pacientui skirtas laikas –  8,5 minutės taip pat labai išraiškingas rodiklis, kurį reiktų vertinti, analizuojant klaidų priežastis. Mūsų apklausa parodė, kad net ir pacientai supranta, kad  nutikusių žalos atvejų registravimas, analizė yra svarbiausios priemonės, leidžiančios sistemai tobulėti ir įgyvendinti tokių įvykių ateityje prevenciją. Dabartinė praktika tiesiog neleidžia to daryti, dėl bausmės grėsmių medicina virsta gynybine. Gydytojai užsisklendžia, nebendrauja, nepripažįsta, meluoja. Sistemoje, kurioje gyvename, neveiks nei farmakologinio budrumo, nei nepageidaujamų įvykių prevencijos sistema“, – kalbėjo A. Sivokavaitė.

Du baudžiamųjų bylų atvejai

Lietuvos gydytojų sąjungos advokatas baudžiamosioms byloms Kristupas Ašmys šiuo metu  dirba su maždaug 15 Lietuvos gydytojams iškeltų baudžiamųjų bylų.

„Pacientai paprastai siekia kelių tikslų – nubausti tą gydytoją, kad jis daugiau nebedirbtų, uždaryti tą ligoninę, priteisti pinigų ir panašiai. Jeigu ta žala būna mirtis, kreipiasi giminaičiai. O gydytojų, gydymo įstaigų interesas – tos atsakomybės išvengti, kiek įmanoma gintis, neprisipažinti. Jeigu jau matoma, kad ginčo laimėti nėra galimybių, įjungiamas draudimas, kuris bando kokiu nors būdu išspręsti ginčą. Dauguma tyrimų vyksta pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį – tarnybos pareigų neatlikimą, šiuo atveju yra daug susitaikymo galimybių“, – sakė K. Ašmys.

Jis papasakojo du tokių bylų atvejus.

„Ir prokuroras, ir tyrėjas, ir advokatas nėra specialistai iki galo šiose bylose. Paskiriamos deontologinės ekspertizės, kurios atsako į visus klausimus. Viena tokia byla buvo iškelta todėl, kad moteris, kurios esą atsisakė greitoji pagalba, pagimdė savo automobilyje. Spauda sukėlė didelį ažiotažą, kad ją išmetė iš ligoninės ir todėl ji vos nežuvo. Prokuratūra savo iniciatyva pradėjo ikiteisminį tyrimą ir tik po kelerių metų ginčų gauta išvada, kad medikai viską padarė gerai. Paaiškėjo, kad pacientei buvo pasiūlyta vykti greitosios automobiliu į miestą, bet ji atsisakė, nes greitoji negalėjo kartu paimti jos vyro, dar vienos giminaitės. Tą atsisakymą pacientė patvirtino raštiškai  ir nutarė važiuoti savo automobiliu. Pakeliui visa kompanija dar kažkur užvažiavo... Tai istorija su laiminga pabaiga, iš kurios dabar galbūt galima pasijuokti, bet gydytojas, dėl kurio veiksmų buvo atliekamas dvejus metus trukęs ikiteisminis tyrimas, per tuos tampymus patyrė daug streso“, – pasakojo K. Ašmys.

„Kitas atvejis – moters mirtis vienoje ligoninėje. Jai buvo apendicitas, nors gydė nuo kitko. Beje, apendicitas yra viena iš ligų, kurias sunkiausia diagnozuoti. Buvo netipinė forma, kai jokie požymiai apendicito tiesiog nerodė. Medicinoje visuomet būna ribinių situacijų. Galbūt tyrimai nerodė, bet galbūt reikėjo įtarti, pjauti, žiūrėti vietoje. Galbūt buvo įtarta, bet neturint aiškesnių požymių, operacijai nesiryžta. Artimieji parašė pareiškimą prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą, jis buvo pradėtas, vykdytos medikų apklausos. Jie, žinoma, gynėsi, ir aš jiems taip patariau. Jeigu tu prisipažinsi, bus lengvinanti aplinkybė, bet jeigu neprisipažinsi, nieko nebus, ar ne? Tuo labiau kad neaišku, dėl ko reikėtų prisipažinti. Ir deontologijos ekspertai pasakė – tai netipinis atvejis ir gydytojai dėl to negali būti kalti“, – pasakojo K. Ašmys.

Medikai jaučiasi stumiami į užribį

Pasak K. Ašmio, gydytojų traukimas baudžiamojon atsakomybėn šiose ir kitose panašiose bylose turi itin žalingų pasekmių: žinojimas, kad už klaidą būsi teisiamas, skatina klaidos nepripažinti, ją neigti. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl tiek gydymo įstaigos, tiek patys medikai nepripažins savo klaidos.

Tuo pat metu medikų bendruomenėje nebus analizuojamos tos klaidos priežastys, neieškoma kolegialių sprendimų, kaip išvengti klaidų ateityje.

LGS siūlomas sprendimas –  žalos sveikatai atlyginimo be kaltės modelis

Anot A. Sivakovaitės,  LGS atliktos daugiau kaip 1 tūkst. pacientų apklausos duomenys rodo, kad žmonėms svarbu tai, kad patirtos žalos atveju būtų nustatyta tiesa, o medikai pripažintų savo klaidas. Tai dar svarbiau negu piniginė kompensacija. „Ar sistema leidžia pasiekti tuos tikslus? Nustatyti tiesą – labai sudėtinga. Pripažinsi klaidą – nukentėsi. Gydytojai -  irgi žmonės, jie turi šeimas, svajones ir profesinę karjerą, kuri sugriūtų dėl vienos klaidos“, – sakė A. Sivakovaitė.

„Sprendimas šioje situacijoje būtų žalos atlyginimo be kaltės modelis, kurį LGS bando visais įmanomais būdais įdiegti jau 7 metus. Pacientas dėl patirtos žalos kreiptųsi į gydymo įstaigą, kartu su gydytoju užpildytų dokumentus, kreiptųsi į komisiją, nagrinėjimas truktų ne ilgiau kaip tris mėnesius. Ir po to jam būtų išmokėta patirtos žalos kompensacija, draudos principu“, – kalbėjo A. Sivakovaitė.

Žalos atlygino be kaltės sistema veikia Skandinavijos šalyse, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje.