Onkologinių ligonių išgyvenamumas Europos šalyse vis dar labai skirtingas

„Remiantis paskutiniais tyrimo EUROCARE duomenimis, Lietuvoje onkologinių ligonių išgyvenamumo rodikliai atsilieka nuo Europos vidurkio, – sako Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius prof. Narimantas E. Samalavičius. – Ypač apmaudu, kad šis atsilikimas pasireiškia geros prognozės piktybinių navikų atvejais. Juk anksti diagnozuoti šie navikai, pavyzdžiui, krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos, yra sėkmingai gydomi“. 

EUROCARE (EUROpean CAncer REgistry-based study on survival and CARE of cancer patients) dar 1989 m. pradėtas projektas, kurio tikslas – susirgusiųjų vėžiu išgyvenamumo vertinimas Europoje. Jis vykdomas remiantis Europos šalių vėžio registrų duomenimis.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį žurnale The Lancet Oncology publikuoti  EUROCARE-5 rezultatai. Tyrime išanalizuoti 29 šalių Vėžio registrų duomenys (apimantys visą šalį ar jos dalį) ir palyginti penkerių metų išgyvenamumo rodikliai daugiau nei 9 milijonų suaugusių ir 60 415 vaikų, kurie susirgo vėžiu tarp 2000 ir 2007 m.

Pirmą kartą šiame tyrime publikuojami ir Lietuvos Vėžio registro duomenys. „Tai suteikia mums unikalią galimybę pamatyti,  kaip mes atrodome palyginti su kitomis Europos šalimis, pamatyti sritis, kuriose labiausiai atsiliekame, tačiau tai taip pat sudaro prielaidas imtis priemonių situacijai gerinti“, – sako Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė.

Pasak dr. G. Smailytės, išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje palyginti su kitomis Europos šalimis yra maži ir tai ypač būdinga toms vėžio lokalizacijoms, kurioms egzistuoja efektyvios ankstyvosios diagnostikos ir gydymo priemonės. „Susirgusiųjų krūties vėžiu moterų išgyvenamumo rodikliai patys mažiausi Europoje – tesiekia 66 proc., kai Europos vidurkis – 82 proc., o geriausi išgyvenamumo rodikliai viršija 85 proc. (Islandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Suomijoje), – sako dr. G. Smailytė. – Panaši situacija ir su storosios žarnos vėžiu: išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje yra 47 ir 49 proc. gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio, Europos vidurkis – 57 ir 56 proc., o geriausi išgyvenamumo rodikliai viršija 60 ir 70 proc. atitinkamai (Šveicarijoje, Islandijoje, Vokietijoje). Nerimą kelia ir susirgusiųjų odos melanoma mūsų šalyje išgyvenamumas – pas mus penkerių metų rodiklis tik 69 proc., kai Šveicarijoje, Vokietijoje, Švedijoje apie 90 proc. (Europos vidurkis – 83 proc.). Tačiau susirgusiųjų kai kurių kitų lokalizacijų vėžiu, pavyzdžiui skrandžio, prostatos ir inkstų, išgyvenamumo rodikliai mūsų šalyje atitinka Europos vidurkį, nors nuo Šiaurės ir Vakarų Europos šalių dar atsiliekame“.

Kalbant apie bendrą onkologijos situaciją Europoje pagrindinė tyrimo išvada, kad suaugusių, išgyvenusių mažiausiai penkerius metus po diagnozės nustatymo,  skaičius nuolatos stabiliai auga visuose Europos regionuose, ir tam įtakos daugiausia turėjo vykdomos profilaktinės patikros programos bei patobulėję gydymo metodai. Bet išlieka dideli išgyvenamumo skirtumai tarp šalių.

Žemiausi susirgusiųjų daugumos lokalizacijų vėžiu išgyvenamumo rodikliai yra Rytų Europos šalyse (Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Slovakija). Jose išgyvenamumo rodikliai žemesni už Europos vidurkį, tai ypač būdinga geros prognozės navikams. Pavyzdžiui, penkerių metų išgyvenamumas susirgus gaubtinės žarnos vėžiu 49 proc. palyginti su 57 proc. vidutiniu išgyvenamumu Europoje, tiesiosios žarnos – 45 proc. palyginti su 56 proc., ne Hodžkino limfoma – 50 proc. palyginti su 83 proc., odos melanoma – 74 proc. palyginti su 83 proc. Europoje.

Tačiau išgyvenamumo rodiklių skirtumas tarp Rytų ir Vakarų valstybių po truputį mažėja, nes kai kuriose Rytų Europos šalyse, kuriose anksčiau buvo  itin prasti išgyvenamumo rodikliai, jie ženkliai pagerėjo. Pavyzdžiui, susirgusių krūties vėžiu išgyvenamumo rodikliai Rytų Europos šalyse nuo 1999 iki 2007 metų laikotarpiu padidėjo nuo 70 proc. iki 75 proc. ir tai šiek tiek sumažino atsilikimą nuo pirmaujančių šalių (Šiaurės Europa), kuriose per tą patį laikotarpį išgyvenamumas pagerėjo nuo 82 proc. iki 85 proc.

Šiaurės šalyse (išskyrus Daniją) ir Centrinės Europos šalyse, tokiose kaip Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir Olandija, bei keliose Pietų Europos šalyse, o būtent Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, yra geriausi sergančiųjų dauguma onkologinių ligų išgyvenamumo rodikliai.

Pasak EUROCARE tyrimo autorių, pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką prastesniam Rytų Europos šalių onkologinių ligonių išgyvenamumui, yra lėšų, skiriamų vėžio kontrolei, trūkumas, nacionalinių vėžio kontrolės ir profilaktikos programų nebuvimas ir netolygus vėžio patikros programų ir naujausių gydymo metodų prieinamumas. Išgyvenamumo skirtumų priežastys yra kompleksinės. Ilgesnis išgyvenamumas gali būti sąlygotas geresnio gydymo ar ankstyvesnės diagnostikos, kuri taip pat pagerina jau egzistuojančio gydymo efektyvumą. Tačiau kiti veiksniai, tokie kaip naviko biologija, socialinė ir ekonominė aplinka, gretutinių ligų buvimas ar diagnostikos intensyvumas gali daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką išgyvenamumo rodikliams.

„Kalbant apie prastą onkologinę situaciją  Lietuvoje, reikėtų pabrėžti keletą momentų. Mes turime daug puikių specialistų onkologų ir sudėtinę onkologinę pagalbą teikiančių gydymo įstaigų, aprūpintų šiuolaikine medicinine įranga, – sako Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius prof. N. E. Samalavičius. – Vis dėlto populiaciniai išgyvenamumo rodikliai atspindi bendrą onkologinės pagalbos šalyje organizavimo lygį, kur mes iš tiesų turime daug problemų. Situacija ženkliai pagerėtų sukūrus adekvačią ir prieinamą onkologijos srities sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūrą, kuri apimtų ir tęstinį bei nuoseklų atrankinių patikrų programų įgyvendinimą, ir bendrų gydymo standartų nacionaliniu mastu sukūrimą, ir konsultacinės onkologinės pagalbos ir dienos stacionarų (centrų) plėtrą bei optimizavimą, ir paliatyviosios pagalbos sistemos onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams plėtotę,  atitinkamą dėmesį skiriant gydymo paslaugų prieinamumo visiems šalies gyventojams užtikrinimui“.

Vilniaus universiteto Onkologijos institutas