Nusižudžiusių asmenų artimųjų pasakojimai įprasmina ir atneša viltį

Kalbėtis apie artimojo savižudybę visada sunku, o patį įvykį lydi daug jausmų. Vis dėlto toks pokalbis su psichologu apie nusižudžiusį asmenį gali padėti išgyventi sudėtingus jausmus, galbūt atrasti nusiraminimą ar viltį, kad tokios patirties pasidalinimas padės sumažinti savižudybių skaičių ateityje.

Reklama

Nuo 2018 metų kovo mėnesio pradžios iki 2019 metų gruodžio pabaigos Lietuvos sveikatos mokslų universitete dirbantys specialistai vyksta į įvairias Lietuvos vietas susitikti su asmenimis, kurie pastarųjų 3 metų laikotarpyje patyrė artimojo savižudybę. Šių susitikimų metu nusižudžiusiųjų artimieji turi galimybę papasakoti savo išgyvenimus akis į akį su tam pasiruošusiu specialistu ir prisidėti prie mokslinio tyrimo. Vykdomo tyrimo tikslas – giliau pažinti savižudybių rizikos veiksnius, įvertinti pagalbos prieinamumą ir galimybes po artimojo savižudybės sunkumus išgyvenantiems žmonėms.

Su visais, norinčiais dalyvauti tyrime, yra suderinamas patogus laikas bei atvykstama į sutartą vietą. Pokalbis įprastai trunka apie vieną ar pusantros valandos, tačiau tyrėjai yra pasirengę skirti pokalbiui tiek laiko, kiek jo reikia tyrimo dalyviui. Pokalbio apie artimojo savižudybę metu laikomasi griežtų anonimiškumo reikalavimų, o visa surinkta informacija bus nuasmeninama bei pateikiama apibendrinta.

„Tikimasi, kad pokalbių su artimaisiais surinkti tyrimo duomenys pasitarnaus formuojant strateginius savižudybių prevencijos uždavinius, suteiks galimybę parinkti tinkamesnes priemones bei tikslingiau naudoti savižudybių prevencijai skiriamus išteklius“, – teigia projekto koordinatorė Vilma Liaugaudaitė.

Pastebima, kad Lietuvoje yra įgyvendinamos įvairios iniciatyvos savižudybių atvejų mažinimui, stengiamasi, kad psichosocialinė pagalba būtų vis labiau prieinama. Vis dėlto neretai susiduriama su iššūkiu, kad specialistams taip ir lieka nežinoma, kodėl įvyko viena ar kita savižudybė bei kokia pagalba yra reikalinga.

„Nusižudžiusių asmenų artimųjų patirtys yra neįkainojamos, nes jie gali papasakoti, kas vyko jų ir nusižudžiusių artimųjų gyvenime, kokios informacijos, pagalbos trūko ar vis dar trūksta bei ką dar galima padaryti, kad savižudybių Lietuvoje mažėtų“, – dalinasi projekto koordinatorė Laura Digrytė.

Noras kalbėti apie tai, kas įvyko, gali kilti tiek iškart po patirto sukrėtimo, tiek praėjus kuriam laikui, Būtent todėl į pasidalinimą patirtimi yra kviečiami asmenys per trejus metus po artimojo savižudybės.

“Daugelis sutikusių dalyvauti tyrime žmonių dalijosi, jog įvykus artimojo savižudybei vienokiu ar kitokiu būdu stengėsi sau padėti: daug kalbėjo su artimaisiais, išsikraustydavo gyventi kuriam laikui į kitą vietą, stengdavosi daugiau dirbti. Kartu daugelis pripažindavo, kad šie būdai būdavo tik bandymas slopinti patiriamą skausmą, o jiems iš tikrųjų trūko išsikalbėjimo, “pokalbių su analize” ar tiesiog profesionalios psichologinės pagalbos. Turėdavo praeiti kažkiek laiko, kad jie išdrįstų savo patirtimi pasidalinti”, – dalijosi vykstančio tyrimo įžvalgomis projekto psichologė dr. Alicja Juškienė.

Svarbu paminėti ir tai, kad didelę psichologinio darbo patirtį turintys tyrėjai geba suteikti reikiamą psichologinę paramą ir, jei yra poreikis, informuoti apie tolimesnės pagalbos galimybes.

„Nepaisant to, kad tema, apie kurią kalbame, yra labai skaudi ir jautri, džiugina tai, jog kai kam mes galime būti tais pirmais žmonėmis, su kuriais galima atvirai pasikalbėti apie įvykusia nelaimę“, – dalinasi projekto psichologė Irina Banienė.

Jau dabar sulaukiama daug teigiamų atsiliepimų iš susitikimuose su psichologais dalyvavusių asmenų. Gaunama laiškų, kuriuose dėkojama už susitikimą, kuris, pasak tyrimo dalyvių, padėjęs jiems pasijusti geriau ir suprasti susitikimo su psichologu prasmę bei įkvepiantis paskatinti kitus kreiptis pagalbos. Tokie laiškai rodo, jog šis tyrimas yra įvairiapusis ir atskleidžiantis ne vieną reikšmingą aspektą.

„Tik visuomenė, išdrįsdama dalintis savo skaudžia patirtimi, gali prisidėti prie efektyvesnio savižudybių problemos sprendimo bei padėti mokslininkams rasti atsakymus į kylančius klausimus“, – teigia projekto psichologė Valija Šap.

Vis dėlto suprantama, kad dar ne visi tokią netektį išgyvenę artimieji turėjo galimybę išgirsti apie atliekamą tyrimą ir ne visi artimieji kreipėsi. Kiekvieno pasakojimas yra labai vertingas, todėl skatinama visus galinčius ir norinčius dalyvauti susitikime kreiptis į tyrimo koordinatorius arba psichologus.

„Be artimųjų dalyvavimo ir pagalbos mes tikrai negalėtume sužinoti daugelio jau labai svarbių dalykų. Pavyzdžiui, po pirmųjų tyrimo metų vis labiau aiškėja, kokių psichologinės pagalbos žinių ir kompetencijų reikėtų specialistams, kurie pirmieji atvyksta į įvykio vietą. Tampa vis aiškiau, kada artimieji norėtų sulaukti specialistų teikiamos psichologinės pagalbos, o kada geriau palūkėti ir padėti kitais būdais. Mūsų atliekamas tyrimas vis tęsiasi, todėl visus, kurie norėtų prie jo prisidėti ir dalyvauti tyrime, prašome susisiekti su šio tyrimo koordinatoriais, kurie pateiks daugiau informacijos ir padės susisiekti su tyrėju, esančiu arčiausiai jų gyvenamos vietos“, – kviečia projekto vadovė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Nida Žemaitienė.

Koordinatorių kontaktai:

Laura Digrytė, +37060371734, el. paštas laura.digryte@lsmuni.lt

Vilma Liaugaudaitė, tel. +37060252579, el. paštas vilma.liaugaudaite@lsmuni.lt

Tyrimą vykdančių psichologų tyrėjų grupė:

Dr. Alicja Juškienė, tel. +37060371396, el. paštas alicja.juskiene@lsmuni.lt

Irina Banienė, tel. +37060371472, el. paštas irina.baniene@lsmuni.lt

Valija Šap, tel. +37060371680, el. paštas valijanyk@gmail.com

Prof. Nida Žemaitienė, tel. +37060371680, el. paštas nida.zemaitiene@lsmuni.lt