Nusistebėjimai po nacionalinės tėvų diskusijos, arba Kas Lietuvoje atsakingas už vaikų sveikatą

Šeštadienį vykusi diskusija „Nacionalinis tėvų forumas apie vaikų sveikatos stiprinimą“ nustebino net ir tuos, kurie jau seniai nustojo stebėtis. Renginio dalyviai tiesiogiai kalbėjosi su valdininkais, atsakingais už vaikų sveikatos stiprinimo strategijos ir politikos įgyvendinimą. Kai kurie jų atsakymai turėjo sukelti nuostabą bet kuriam vaikus auginančiam žmogui.

 Jau metus veikianti visuomeninė iniciatyva „Saugok save“ stebi, kaip keičia visuomenės požiūrius nauja mada saugoti sveikatą. Dar prieš metus, susipažinusi su rinkos tyrimų bendrovės TNS tyrimo „Gyventojų požiūris į sveikatos priežiūrą, profilaktiką ir ligų prevencijos priemones“ rezultatais, iniciatyva ėmė skambinti pavojaus varpais, jog dėl menko tėvų medicininio išprusimo, nepasitikėjimo medicinos specialistais, vaikų sveikata prastės. Po metų, įvertinus visas rizikas, beliko pasikviesti prie vieno stalo nuolat kritikuojamus ministerijų valdininkus, donkichotiškuosius „nevyriausybininkus“, nenuilstančius tėvų aktyvistus ir visų puolamus gydytojus prie apskrito stalo ieškoti sprendimų, kaip sustiprinti dialogą vardan geresnės vaikų sveikatos.  Norėta kaip geriau, išėjo kaip visada.

 Nacionalinio tėvų forumo iniciatoriai pasirinko tris šiuo metu aktualiausias temas, susijusias su vaikų sveikata, ir keliančias daugiausiai diskusijų - sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas mokykloje, psichinė ir dvasinė sveikata bei infekcinių, skiepais valdomų, ligų situacija. Šių temų aktualumu organizatoriai neabejojo, praūžus diskusijoms viešojoje erdvėje apie paauglių pasišvaistymą peiliu Vilniaus gimnazijoje,  po didelį rezonansą sukėlusių mažylių mirčių nuo „vaikiškų“ infekcinių ligų, ir dėl nuolat primenamos kraupios statistikos apie vaikų savižudybes.

„Atpirkimo ožys“ už prastėjančią vaikų sveikatą – savivaldybės

 Dr. Rita Sketerskienė, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Visuomenės sveikatos departamento visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja, nuosekliai ir kruopščiai išvardino visus teisės aktus, reglamentuojančius vaikų sveikatos priežiūrą Lietuvoje, supažindino su pareigybėmis, kas ir kaip turi puoselėti vaikų sveikatą. Regis, viskas padaryta, kad visi žinotų už ką yra atsakingi ir kaip tai atlikti. Belieka imtis darbo ir tobulinti sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą, kuriam šiandien priklauso 322 bendrojo ugdymo mokyklų. O kur dar 450 mokyklų, kurios dalyvauja socialiai atsakingo verslo inicijuotame „Sveikatiados“ projekte?

Diskusijos dalyviams kilo daug klausimų. Kodėl kasmet, prasidėjus mokslo metams, visuomenės sveikatos biurai visuomenę gąsdina, kad vaikų sveikata pasiekė kritinį lygį? Kas už tai atsakingas? Kiek mokyklų direktorių ir visuomenės sveikatos specialistų atleista už tai, kad jų mokykloje vaikų sveikata blogėja kasmet?  Kodėl prieš pora metų už girto policininko sukeltą tragediją kelyje ir pražudytus vaikus, vidaus reikalų ministras atsisveikino su kėde, o šiandien už prastėjančią vaikų sveikatą atsakingiems pareigūnams net plaukas nenukrenta?

SAM atstovų atsakymai diskusijos dalyvius nustebino. Nedaug tėvų Lietuvoje žino, jog tiesiogiai už vaikų sveikatą yra atsakingos ne ministerijos, kurias prieš rinkimus uoliai puola kandidatai. Visa atsakomybė už vaikų sveikatos politikos įgyvendinimą ir stiprinimą yra atiduota savivaldybėms, todėl ministerijos atstovai negali vertinti ir

juo labiau paveikti to, kas vyksta mokykloje. Savivaldybės atsakingos ir už specialistų, prižiūrinčių vaikų sveikatą mokykloje, veiklos rezultatai.

Savo ruožtu stebėjosi ir valdininkai, kodėl reikėtų ką nors atleisti iš darbo už prastus rezultatus. Paaiškėjo, kad  per 22 nepriklausomybės metus dar nesukurti bendri vaikų sveikatos stebėsenos rodikliai ir metodika. Kitaip tariant, neturime sistemos, kuri padėtų nuosekliai stebėti, vertinti vaikų sveikatą, apibendrinti rezultatus. Vadinasi, jei nėra vertinimo sistemos, nėra iš ko pareikalauti atsakomybės už prastus rezultatus.

O tuo metu forumo dalyviai stebėjosi diskusijos apie vaikų psichinę sveikatą moderatorės psichologės Lauros Bratikaitės pateikta informacija, jog vaikų savižudybių skaičiumi pirmaujame Europoje - per pastaruosius 10 metų jų padaugėjo  55,8 procento. Valstybinio psichikos sveikatos centro Psichikos sveikatos skyriaus atstovė Rolanda Adlinė palyginimui pateikė pavyzdį, kad kasmet Lietuvoje nusižudę vaikai sudarytų vieną klasę.

Įdomu, ar savivaldybėse, iš kurių vieną po kito merus ir atsakingus pareigūnus išveda su antrankiais, yra atsakingų specialistų, kurie profesionaliai įgyvendina vaikų sveikatos politiką? 

Specialistai įspėja apie neskiepytą vaikų kartą, kuri negalės išvykti į užsienį

Daivos Razmuvienės,  Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėjos, pranešimas stebino nuo pirmosios minutės. Jaunos mamos ne tik nenutuokia apie skiepus, kai kurios nežino, kad  auginant mažus vaikus reikia plauti rankas.

Katastrofiškai augantys nepaskiepytų vaikų skaičiai kol kas jaudina tik specialistus. Net 19 proc. atitinkamo amžiaus vaikų nepaskiepyti nuo hepatito B, kurio virusas daug labiau užkrečiamas nei ŽIV. Patyrusiai gydytojai nuostabą kelia tėvų pasitikėjimas apsišaukėliais „vakcinų žinovais“, kurie skleidžia gandus apie vakcinų žalą. O tuo tarpu oficialiai 800 000 vakcinacijų Lietuvoje užregistruota tik 0,006 proc. nepageidaujamų sveikatai reakcijų.

Belieka stebėtis, kad atsakinga už vakcinų registravimą Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba šioje pasiutpolkėje prieš vakcinas savo aiškios pozicijos dar nepateikė ir leidžia įvairiems „egzotiškos“ medicinos propaguotojams klaidinti tėvus.  

Pasaulinė vaiko teisių konvencija, kurią yra pasirašiusi ir Lietuva, skelbia, kad valstybė turi garantuoti vaikams teisę į geriausią sveikatos apsaugą. Kadangi imunoprofilaktika yra vienintelė specifinė apsaugos nuo infekcinių ligų priemonė, belieka tvirtinti, kad tėvai, atsisakę skiepyti vaikus valstybės registruotais skiepais, pažeidžia vaiko teisę į sveikatos apsaugą. Šios teisės įgyvendinimu besirūpinančios valstybinės ir savivaldos institucijos, nevyriausybinės organizacijos, turėtų užtikrinti vaiko teisę į imunoprofilaktiką ir valstybės registruotas užkrečiamųjų ligų prevencijos priemones.

Tėvams nerūpi tiesioginis dialogas su atsakingais už jų vaikų sveikatą pareigūnais. Gal jiems artimesnis anoniminis padejavimas su „supermamomis“? 

 Vilniaus mieste iš maždaug 200 bendrojo lavinimo mokyklų beveik pusė priklauso sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui, dalyvauja įvairiuose sveikatingumo projektuose. Nors kvietimai buvo išsiųsti į visas mokyklas net du kartus, į renginį atėjo... viena mama.

Gal tėvams svarbiau diskutuoti su kitomis „supermamomis“ ir kurti sąmokslo teorijas su komentatoriais anoniminėje interneto erdvėje, nei tiesiogiai pasikalbėti su atsakingais valdininkais ir specialistais? O gal  mokyklų taryboms siųstas kvietimas nepasiekė adresato, nes nemokama paspausti mygtuko „persiųsti (angl. forward)? 

Kol valstybės ir savivaldos institucijos mėtosi

vaikų sveikatos „atsakomybės kamuoliuku“, o kai kurie politikai prieš rinkimus spekuliuoja vaikų sveikatos tema, tėvų forumo iniciatoriai ragina tėvus daugiau atsakomybės prisiimti už vaikų sveikatą. Nuo kokybiško, mokslu pagrįsto tėvų medicininio išprusimo priklausys, ar mūsų vaikų sveikata gerės. Iki šiol JAV prohibicijos laikus primenantis karas su kokakolomis ir čipsais rezultatų nedavė.

 Neabejoju, kad kai kurie aktyvistai, skaitydami šiuos nusistebėjimus, džiugiai trina rankas murmėdami: „Aš juk žinojau, kad taip viskas bus, įspėjau, kad nepasiseks užmegzti dialogo. Reikėjo palaukti naujų ministrų“.

 Politikai ir ministrai keičiasi, valdininkai lieka tie patys. Net šviesiausia ministro vizija nebus įgyvendinta, jei valdininkai kratysis atsakomybės, kaip pasakoje apie vištytę ir gaidelį. O gal verta kurį nors pareigūną, tiesiogiai atsakingą už prastą vaikų sveikatą, išvesti su antrankiais?

Dalia Vencevičienė,

visuomeninės iniciatyvos „Saugok save“ koordinatorė