Net privačių klinikų savininkai savo verslą maino į samdinio atlygį užsienyje

Iš Lietuvos į užsienį vykti rengiasi ne vien slaugytojai bei gydytojai ir ne vien medicinos studentai, ieškodami geresnių rezidentūros galimybių, bet ir privačių klinikų savininkai. Pastarieji tvirtina, kad kitų šalių samdomi darbuotojai uždirba daugiau ir yra saugesni nei jie.

Reklama

Sekmadienį Vilniuje vykusioje „MedPharma“ parodoje, organizuojančioje potencialių darbdavių iš Vokietijos, Švedijos, Airijos, Anglijos bei kitų šalių susitikimą su Lietuvos medicinos specialistais,  pakalbinome kai kuriuos parodos lankytojus.

Ieško darbo svetur trejus metus

Trisdešimt trejų metų gydytoja otorinolaringologė, jau trejus metus ieškanti darbo galimybių Anglijoje ar Prancūzijoje, nenorėjo skelbti savo pavardės, nors ir teigė darbdavius žinant apie jos darbo paieškas. Svetur moterį gena ne tik geresnės finansinės perspektyvos, bet ir kitoks požiūris į darbuotoją. „Kiek teko matyti svečiuojantis, ten otorinolaringologams suteikiama daugiau galimybių tobulėti, jie atlieka daugiau procedūrų, intervencijų, operacijų nei mes Lietuvoje.  Pas mus kai kurios ausų, nosies ar gerklės operacijos iš viso nedaromos arba jas atlieka vienas du asmenys visoje šalyje“, - kalbėjo gydytoja.

Gydytoja sakė turinti gal 20 pažįstamų medikų, kurie jau įsitvirtinę užsienio šalyse.

Penkiasdešimt dvejų metų radiologė technologė Olga Skersytė iš Vilniaus parodoje apsilankė mėgindama surasti darbo bet kurioje užsienio šalyje. Sūnus jau irgi dirba bei gyvena Anglijoje, tad moters emigracija negąsdina. „Dirbu 40 valandų per savaitę, kaip ir Švedijoje, bet  „popieriuje“ gaunu tik 1063 litus, o atskaičiavus jų lieka dar mažiau“, - pasakojo O. Skersytė.

Kad tik valstybė netrukdytų

Darbo kitose šalyse ieško net privačių klinikų savininkai.  Vienas toks – penkiasdešimt penkerių metų odontologijos klinikos savininkas Jevgenij Poletachin. „Noriu uždirbti konkrečią sumą ir išmokėti kreditą. Dar 100 tūkst. litų yra likę negrąžintos paskolos. Apskaičiavau, kad jei uždirbčiau po 15 tūkst. litų, galėsiu per dvejus metus grąžinti kreditą. O likdamas Lietuvoje ir uždirbdamas 5-6 tūkst. litų, kreditą turėčiau mažiausiai dar penkerius metus. Tad gali tekti išeiti į pensiją ir dar likti skolingam. Be to, tas uždarbis Lietuvoje net nėra pastovus – priklauso nuo atvykstančiųjų iš užsienio“, - kalbėjo klinikos vadovas.

„Nevienareikšmiškai samdomas medikas užsienyje uždirba daugiau nei privačios medicinos įstaigos vadovas Lietuvoje“, - sakė šeimos gydytojas Arūnas Teiberis, privačios klinikos vadovas, turintis net kelis filialus skirtinguose šalies miestuose.

Jo teigimu, net turint 2 tūkstančius pacientų įstaigai sudėtinga išgyventi. Ar trūksta valstybės palaikymo privačiam medicinos verslui? „Valstybės palaikymo nereikia, reikia tik netrukdyti“, - atsakė gydytojas.

Užsienyje jausis saugesnė nei gimtinėje

Dešimt metų vadovaujanti nuosavai odontologijos klinikai keturiasdešimt penkerių Ramunė Rimašiūtė ieško darbo Danijoje. Būtent šią šalį moteris renkasi, nes jos sutuoktinis – danas. O Lietuvoje jos verslas prastėja. „Labai prastai nėra, bet esame susieti viena virvute su pacientais – griūva jie, griūvame ir mes, - kalbėjo moteris. –

Danijoje visos odontologijos paslaugos vaikams iki 18 metų nemokamos, o pas mus tėvai sukrapšto paskutinius pinigus, patys nesigydo, kad tik vaikų dantis sutvarkytų“.

Moteris sako – dar 20 metų iki pensijos liko, bet nėra judėjimo į priekį, netgi yra sunkiau.

Ar R. Rimašiūtė irgi įsitikinusi, kad užsienyje būdama samdinė uždirbtų daugiau nei vadovaudama privačiai odontologijos klinikai gimtinėje? „Galbūt uždarbis ir nesiskirtų, bet Lietuvoje nėra saugumo. Kol kas sveikata leidžia, tai ir dirbu, o kas bus, kai sveikata nebeleis?  Kreditai yra paimti iki 75 metų. O Danija yra stipri, sena valstybė.  Visa infrastruktūra sutvarkyta šeimoms su vaikais“, - kalbėjo parodos lankytoja.

Vilioja požiūris į slaugytojus

Penkiasdešimtmetė slaugytoja iš Vilniaus kalbėti sutiko tik anonimiškai. Ją į užsienį traukia ne tiek aukštesnis atlyginimas, kiek kitoks darbdavių požiūris į jos specialybės darbuotojus. Įstaigoje, kurioje ji dirbanti, moteris sakė tebevyraujant sovietinį požiūrį į slaugytojus. „Tarkim, aš turiu slaugos bakalauro diplomą, turiu vadybos magistro laipsnį, esu ir biologė, bet daugelis gydytojų, net jei ko nors ir nesupranta, vis tiek laiko mane žemesne.  Žinoma, yra puikių gydytojų, bet nemažai tokių, kurie akivaizdžiai turi problemų: ko nors nežino ar nesupranta, nori, kad viską už jį padarytum, bet vis tiek tavęs nevertina“, - kalbėjo moteris.

Slaugytoja pasakojo, kad jos darbovietėje slaugos administratorė leidžia sau net ir dvi dienas be priežasties nepasirodyti darbe, o eilinės slaugytojos yra priverstos jos prasižengimus dangstyti.

Ieško rezidentūros galimybių

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ketvirtakursiai Julius Bartašius, Vytenė Kurtinaitytė ir Rūta Damošiūtė ieško rezidentūros galimybių Vokietijoje ar Prancūzijoje. „Aš dabar už studijas moku, ir dar rezidentūroje mokėti man jau per brangu, - sakė Vytenė. -  Bet net jei ir dirbčiau užsienyje, galų gale vis tiek norėsiu dirbti Lietuvoje, nes noriu gero savo šaliai, įgijusi patirties svetur“.

Rūta atvirai sakė ieškanti galimybių mokytis ir dirbti užsienyje dėl geresnių finansinių galimybių, kad būtų galima „normaliai gyventi“.“Vokietijoje man patinka, nes studijuojant iš karto galima ir dirbti. Iš pradžių esi gydytojo asistentas ir pamažu kyli aukštyn. O Kaune baigi rezidentūrą ir nebeturi darbo arba gauni ketvirtadalį etato Jurbarke, ketvirtadalį – kokiame kitame miestelyje. O padirbęs užsienyje ir sugrįžęs gali mėginti taikyti įgytas žinias bei patirtį, įkurti privačią kliniką“.

Julius irgi atvirauja norįs išvykti dėl tų pačių priežasčių, bet vėliau irgi žada sugrįžti į Lietuvą.

Ar jaunuoliai išvažiuotų, jei Lietuvoje būtų sudarytos galimybės studijuoti rezidentūroje bei įsidarbinti?  Vytenė nedvejodama atsakė: „Aš neišvažiuočiau, nebent dėl stažuotės – pusmečiui ar mėnesiui“. Bendrakursei antrino ir draugai.

Dvidešimt penkerių metų šeimos medicinos rezidentas Aidas Strankauskas ieško rezidentūros galimybių Vokietijoje aktyviai jau pusmetį, nes nori studijuoti neurologiją, o Lietuvoje, jo teigimu, labai sudėtinga gauti tokią vietą. Kaune yra 3 tokios vietos, Vilniuje – tik viena.  Vis dėlto jaunuolis sako dar nesąs tvirtai apsisprendęs – dar viliasi pokyčių gimtinėje. „Juk Lietuvoje gyventi paprasčiau“, - sako.

Itin užsiėmusių studentų tėvai vietoj jų apsilankė parodoje, kad surinktų visus reikalingus kontaktus. Viena iš tokių – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ketvirtakursės mama, panorusi likti nežinoma.

Ar neskauda motinai širdies, jei dukra rengiasi išvykti į užsienį? „Aišku, skauda, - neslėpė  moteris, - bet aš sakau, kad jai iki

rezidentūros dar keleri metai, ir per tą laiką situacija pasaulyje gali labai pasikeisti. Dabar medikus priima Norvegija, Vokietija, dukra ir mokosi šių kalbų, bet ką gali žinoti, o gal po trejų metų į Lietuvą norvegai važiuos?“

O išvykti į užsienį, kaip sakė portalo pašnekovė, nenori nei dukra, nei ji. „Nemanau, kad nors vienas išvažiavęs žmogus yra laimingas. Tad kodėl jie visi atostogas leidžia Lietuvoje? – sakė moteris. – Tačiau kol kas mano dukrai nėra šansų pasilikti Lietuvoje. Tiek metų studijavus negalima rizikuoti, kad neįstosi į rezidentūrą. Dabar situacija yra tokia, kad Kaune studijuoti yra lengviau, tad kauniečiai gauna geresnius balus, o paskui ir į rezidentūrą Vilniuje lengviau įstoja“.

Kita vertus, moteris sako, kad protinga ta šalis, kuri kviečia daktarus iš užsienio, nes jai nereikia investuoti į jų parengimą. „Medicinos studijos – pačios brangiausios, ir mūsų valstybė elgiasi neišmintingai, kad išleidusi daugybę lėšų medicinos studentams parengti paskui juos praranda“, - įsitikinusi pašnekovė.

Vienintelė optimistė

Vienintelė optimistė, kurią „Vakarų Lietuvos medicinai“ pavyko pakalbinti parodoje, - slaugos bakalauro diplomą turinti, dabar studijuojanti Mykolo Riomerio universitete bioteisės magistrantūrą,  Ilona Jakubauskaitė į renginį atvyko vedama tik smalsumo. „Planuoju likti Lietuvoje – esu patriotiška. Manau, jei ieškai, gali rasti darbo ir čia, gal tik teks ilgiau paieškoti, - kalbėjo mergina. – Kitas klausimas – atlyginimas, bet užsienyje gyveni svetimas svetimoj šaly. Dirbi daug, uždirbi daugiau, bet neturi laiko išleisti tų pinigų“.

I.  Jakubauskaitė neatmeta tik minties išvykti nebent laikinai – užsidirbti namui ar vestuvėms. „Gyvenau metus Portugalijoje – smagu, bet nesijautei ten toks savas, kaip Lietuvoje, - savo požiūrį grindė mergina. – Be to, labai tikiu Lietuvos ateitimi, tikiu, kad viskas pasikeis.  Išvažiavęs kitur, kažką pamatęs kitaip, gali grįžti į Lietuvą ir bandyti taikyti čia“.

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt