Nauji medicinos įstaigų direktoriai: siekiams įgyvendinti pritrūks arba pinigų, arba laiko
Spalio 1 d. penki nauji direktoriai (taip nuo vidurvasario vadinami vyriausieji gydytojai) pradėjo vadovauti Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžioms įstaigoms. Vadovai tokie užsiėmę, kad vargiai randa laiko žurnalistams, kitų sekretorės prašo: „Duokite daugiau laiko įsivažiuoti“. Vis dėlto vaikų sanatorijos „Palangos gintaras“ direktorius Kęstutis Speičys ir Respublikinės Panevėžio ligoninės vadovas Ivanas Dorošas sutiko atsakyti į kelis „Vakarų Lietuvos medicinos“ klausimus.
Ar jau pripratote būti vadinamas vyriausiuoju gydytoju (ligoninės direktoriumi)?
Ivanas Dorošas: Aš ne pripratau, bet ir neatpratau būti vadinamas vyriausiuoju gydytoju. Turiu dvi specialybes. Pagal vieną esu medikas praktikas-traumatologas ortopedas, tad ir pacientai, ir kolegos į mane visuomet kreipiasi “gydytojau”. O žodelis “vyr.” atsirado nuo 2002 m. Jonavoje. Taip pat esu ekonomikos magistras.
Šiandien pagal ministro įsakymą turiu oficialų direktoriaus statusą, nors, mano nuomone, direktorius gali būti baldų fabriko arba mėsos kombinato. O jei vadovas turi medicininį išsilavinimą ir vadovauja gydymo įstaigai, manau, jis turėtų būti vadinamas vyriausiuoju gydytoju. Tačiau jei taip nutinka, kad ekonomistas ar, pavyzdžiui, inžinierius vadovauja gydymo įstaigai, jis jau yra direktorius. Vis dėlto su steigėjo nuomone sutinku ir darbo sutartį pasirašiau eiti direktoriaus pareigas Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
Kęstutis Speičys: Jau, galvoju, apsipratau seniai - dviejų su puse mėnesio tam tikrai pakanka.
Kaip sekėsi dirbti šiuos beveik tris mėnesius? Gal jau turite kuo pasidžiaugti, o gal susiduriate su sunkumais?
Ivanas Dorošas: Aš visą gyvenimą dirbau chirurgu, neturėjau pertraukos nuo praktinio gydytojo darbo, tad kai pradėjau eiti vyriausiojo gydytojo pareigas Jonavos ligoninėje, draugai mane drąsino: „Pusę metų padirbėsi, o paskui viskas eis savo vaga, ir galėsi vėl dirbti chirurgijoje“. Taip ir buvo, įkūriau ten ir traumatologijos skyrių. Įtariu, kad ir čia, Panevėžyje, bus panašiai. Tačiau šiuo metu aš neoperuoju. Birželio mėnesį nutraukiau chirurginę praktiką, nes reikėjo laiko ir pasirengti konkursui. Kol kas dar šio darbo neatnaujinau, bet tikiuosi, kad vėliau pakaks laiko ir administraciniam darbui, ir operavimui. Planuoju, kad ministras, be to, pats buvęs chirurgu, mane puikiai supras ir leis antraeilėse pareigose man dirbti ir chirurginį darbą.
O kol kas darbų yra labai daug. Pavyzdžiui, šiandien (trečiadienį, rugsėjo 18 d. – Aut. past.) pusę aštuntos atsisėdau ir tik pusę trijų atsistojau. Dabar važiuoju į Likėnų reabilitacinę ligoninę, kuri yra Respublikinės Panevėžio ligoninės padalinys. Jei šiandien grįšiu į namus apie 19.30 val., bus labai gerai. Kiekvieną dieną vyksta įvairūs susitikimai, labai daug dirbame su įvairiais projektais, siekdami pritraukti kuo daugiau lėšų. Juk sveikatos priežiūros įstaigų ekonominė situacija yra labai prasta. Apyvartinės mūsų lėšos – minimalios, o pirmo pusmečio balansas, kaip ir daugelyje šalies įstaigų – minusinis. Tad ieškome būtų praplėsti įstaigos galimybes.
Du mėnesiai, kai įstaigoje dirba 2 tūkstančiai darbuotojų, yra dar labai mažas laiko tarpas. Esu naujas žmogus, turiu susipažinti ir su darbuotojais, ir su padaliniais, įstaigos struktūra. Tiesą pasakius, šiandien dar yra padalinių, kuriuose iki šiol dar nespėjau apsilankyti. Ir ne dėl to, kad kavą geriu.
Žinoma, lygiagrečiai susitikimams ir projektų rengimams vyksta ir labiau apčiuopiami darbai, bet visus veiksmus derinu su savo darbdaviu – ministerija arba informuoju apie juos ligoninės stebėtojų tarybą.
Kęstutis Speičys:Dirbame, gerai dirbame, patenkinti visi, nieko nenuskriaudžiau, nieko neatleidau, nors paskui sužinojau, kad žmonės buvo labai tuo gąsdinami. Šalių susitarimu išėjo tik vienas gydytojas, refleksoterapeutas, ir odontologas, nes įstaiga teikė odontologo paslaugas neturėdama tam licencijos. Tačiau tai nebuvo primos dienos darbas – tiesiog vykdant patalpų remontą atėjo laikas suremontuoti odontologo kabinetą, o iškelti visą įrangą kitur buvo sudėtinga. Kadangi mums odontologija nėra finansuojama, jos ir atsisakėme visai. O visi kiti darbuotojai puikiai dirba ir nėra reikalo nė vieno atleisti.
Mano administracinis stažas – pakankamai didelis, tad čia teko ir tenka sutvarkyti kai kurias nedideles problemas. Pavyzdžiui, mokamų paslaugų įkainiai buvo nustatyti, jos teikiamos teisėtai, bet nebuvo reglamentuota nei kam, nei kokia tvarka jos teikiamos. Šiuo metu jau baigiame derinti reikalingus dokumentus su mūsų juristais ir nuo spalio 1 d. reglamentuota mokamų paslaugų tvarka jau bus patvirtinta, taip pat bus paskelbta ir sanatorijos internetinėje svetainėje.
Vasaros mėnesiai buvo neblogi, pacientų turėjome. Žinoma, yra daug geriau, kad žmonės nesirgtų, bet mums, gaunantiems pragyvenimą iš pacientų, kuo jų daugiau, tuo geriau. Tačiau dėl balo vertės, kai nuo vieno lito prarandama 11 centų, mums yra didelė netektis.
Į „Palangos gintarą“ buvo atvykusi viceministrė ir pasakė, kad ateityje valstybė neskirs daugiau lėšų. Vadinasi, reikia kurti produktą už papildomus pinigus. Nuo spalio 1 d. pradėsime priimti pacientus ir iš atokesnių šalies vietų. Kitą mėnesį pradėsime teikti naują produktą – sveikatingumo savaitgalius šeimoms.
Kaip manote, ar spėsite per savo kadenciją įgyvendinti užsibrėžtus siekius? Kokie tie siekiai?
Ivanas Dorošas: Ot įdomi žurnalistė. Atsakymą pradėsiu ministro Vytenio Povilo Andriukaičio žodžiais: „Žurnaliste, atsakau“. Žmogus per gyvenimą tiek suplanuoja, bet neįgyvendina, kiek suplanuota. Tad aš garantuoju, kad tikrai nesugebėsiu įgyvendinti savo siekių per kadenciją dėl fizinių, o ypač – dėl ekonominių priežasčių. Vien tik šiandienos susitikimų planams įgyvendinti reikia labai daug pinigų ir ne mažiau nei 5-8 metų. Pavyzdžiui, onkologinių ligonių gydymui mūsų regione sustiprinti. Nes negalima visko įgyvendinti – tai neįmanoma. Kalbant apie bet kurią medicinos sritį, ją nuolat reikia tobulinti. O Panevėžyje yra tikrai daug nišų, daug vakuumo sveikatos priežiūros srityje. Trūksta ir naujos pažangios įrangos, tačiau apie konkrečias problemas ir konkrečius savo siekius kadencijos metu norėčiau pakalbėti kitą kartą.
Kęstutis Speičys: Yra tik trys problemos: pinigai, pinigai ir pinigai. Jei pavyktųs gauti pinigų tam, ką esu suplanavęs, viskam įgyvendinti pakaktų daugiausiai dvejų metų.
O kokie tie siekiai? Teko susitikti su Vaiko širdies asociacijos vadove Daiva Jonauskiene. Aptarėme kardioreabilitacijos skyriaus steigimą mūsų sanatorijoje. Taip pat pas mus tikslinga gydyti ir vaikus autistus, nes čia pat yra žirgynas, delfinariumas. Norėčiau, kad „Palangos gintaras“ būtų nebe sanatorija, o taptų vaikų reabilitacijos ligonine. Tad čia turėtų veikti 3 poliai: sanatorinis antirecidyvinis, sunkių ir sudėtingų patologijų gydymas bei komercinis gydymas.
Noriu, kad „Palangos gintaras“ taptų pačia geriausia vaikų sanatorija Rytų Europoje. Norint to pasiekti, tai turi tapti valstybinės reikšmės prioritetu, nes viena ministerija neturi galimybių šitai įgyvendinti.
Susiję straipsniai
