Naujagimių gydytojo užrašai. Kada žmogus tampa žmogumi

„Ligoninėje užsimezgęs ryšys su tėvais – didžiausia dovana, kurios negalėčiau niekada pamiršti. Gimus neišnešiotam vaikui, laikas gerokai sulėtėja. O jei vienoje šeimoje gimsta tokie dvyniai, kiekviena diena atrodo, lyg tęstųsi amžinybę“, - naujoje leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje „Naujagimių gydytojo užrašai“ pasakoja Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr. Arūnas Liubšys. Jūsų dėmesiui – ištrauka iš šios knygos, prie kurios gimimo prisidėjo ir žurnalistė bei psichologė Danutė Jonušienė.

Reklama

„Laukiantis vaikų, viskas buvo labai netikėta, nemaniau, kad gali kas nors atsitikti. Kai mane paguldė į ligoninę, buvau optimistiškai nusiteikusi, tikėjausi, kad medikai greitai mane išleis namo. Apie neišnešiotus naujagimius žinojau tik teoriškai, maniau, kad tai gali grėsti kokiai nors kitai gimdyvei, bet ne man. Taip negali būti. Net būdama gydytoja nesugebėjau adekvačiai įvertinti savo padėties.

Iki paskutinės minutės, kol nepagimdžiau, maniau, gal mums dar pavyks praslysti. Maniau, kad mums tai negresia. O kai tai nutinka tau pačiai, užplūsta daug prieštaringų emocijų. Gimus neišnešiotiems dvyniams, į sąmonę beldžiasi vien mintis, kad tai yra blogai, kad mano vaikų laukia daug sunkių akimirkų, kurios gali baigtis tragedija. Stengiausi apie tai negalvoti, bet teorinės žinios ėmė viršų. Bandžiau viską kuo giliau savyje paslėpti“, – jei vilnietė gydytoja Inga būtų rašiusi dienoraštį, taip pradėtų savo pasakojimą apie vieną sunkiausių savo gyvenime akimirkų, kai sužinojo, kad gimė neišnešioti dvyniai.

Baimė ir nerimas dėl vaikų ateities, ilgi sveikimo mėnesiai ir nuolatinis savęs tvardymas negalvoti apie tai, kad jiems gresia mirtinas pavojus. Tokios nuotaikos užplūsta daugelį jaunų tėvų, kuriems privalome grąžinti viltį. Nes viltis būtina ir mums, gydytojams.

Vaikų gimimas turėtų būti didelė šventė, bet jų sulaukusi gydytoja Inga nežinojo, džiaugtis ar ne.

Vaikų ligoninės, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo, Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius tampa vilties stotele į šį pasaulį pasibeldusiems neišnešiotiems vaikams. Kai kurie jų gimsta 22–25-ą nėštumo savaitę ir sveria vos 500–600 gramų. Anksčiau daugelis kūdikių, kurie gimdavo sverdami mažiau nei 1000 gramų, būdavo pasmerkti mirčiai, o dabar gyvi lieka per 90 procentų. Ingos vaikai gimę svėrė dukart daugiau nei patys mažiausieji, bet jų priežiūra nebuvo paprasta. „Jiems grėsė daug komplikacijų. Tai žinojau, nes pati esu gydytoja, bet tikėjau, kad vaikai gyvens“, – prisiminė moteris.

Kai Inga dabar į ligoninę atsiveda savo dvynius, medikų veidai pražysta nuo šypsenų, nors 70 parų, kurias Jokūbas ir Elzė praleido inkubatoriuje, nebuvo lengvos. Šie vaikai išvydo pasaulį 27-ą nėštumo savaitę – net trim mėnesiais anksčiau, nei jų tėvai planavo. Jokūbas svėrė 1140 gramų, o Elzė – 1070. Tuomet būsima medikė daug žinojo apie neišnešiotus naujagimius. Tačiau vilnietei nuojauta nepakuždėjo, kad toks likimas laukia ir jos vaikų.

Net būdama gydytoja nesugebėjo teisingai įvertinti savo padėties. Gimus neišnešiotiems dvyniams Jokūbui ir Elzei, ją užtvindė prieštaringų jausmų antplūdis, juodu su vyru nežinojo, džiaugtis ar verkti. Tokie vaikai dažniausiai maitinami motinos pienu pro ploną zondą, kuris įkišamas tiesiai į skrandį, nes mažyliai dar neturi čiulpimo, rijimo refleksų. Jie visiškai nepasiruošę pradėti gyvenimo šiame pasaulyje, neturi imuniteto.

Anksčiau daugelis kūdikių, kurie gimdavo sverdami mažiau nei 1000 gramų, būdavo pasmerkti mirčiai, o dabar gyvi lieka per 90 procentų.

Pirmoji para po vaikų gimimo buvo labai sunki, paskui – pirmosios trys paros, tada – pirmosios dešimt parų. Praėjus dešimčiai dienų nuo vaikų gimimo buvo švenčiama pirma reikšminga sukaktis, nes jaunai šeimai Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojos padovanojo atviruką su vaikų pėdų atspaudais. Dovana jauną gydytoją ir jos vyrą sujaudino – jie pajuto, kad medikai iš visų jėgų stengiasi, kad Jokūbas ir Elzė gyventų. Iš pradžių tėvai galėjo į inkubatorių įkišti tik pirštą ir trumpai paliesti kiekvieną vaiką. Vėliau galėjo juos paglostyti. Gimdyvė suprato, kad jos vaikams blogai, bet stengėsi to neparodyti. Nesubrendę plaučiai, infekcijos pavojus, maitinimas pro zondą, ne viena operacija – šių kliūčių neįveikęs Jokūbas negalėjo sutvirtėti.

Elzei taip pat reikėjo medicinos pagalbos, kad jos organizmas galėtų subręsti. Nujausdama, kuo gali baigtis tokia medicininė intervencija, moteris sunkiai tramdė emocijas. Kartą ji manęs paklausė, ar tikiu, kad viskas bus gerai. Tada prisipažinau, kad jei netikėčiau, seniai būčiau metęs šią specialybę. Visada turiu vilties. Tąsyk žodis „viltis“ įgavo kitą prasmę ir tapo tarsi inkaru, į kurį įsikibus negalima per anksti pasiduoti. Jai pasidarė ramiau, kai suprato, kad skyriuje, kuriame gydomi jos vaikai, bus padaryta viskas, kas įmanoma.

Vidinis lūžis įvyko Ingai pirmąkart priglaudus savo vaiką prie krūtinės, kad jis galėtų ne tik įsiminti motinos kvapą, bet ir išgirsti jos širdies plakimą. Kartu su vyru moteris alpo iš laimės – juodu sėdėjo ir vienas laikė vieną vaiką, kitas – kitą. Tokį kengūros metodą taiko visos pasaulio klinikos, kuriose prižiūrimi neišnešioti naujagimiai. Apie šio metodo pranašumus jauniems tėvams paaiškino viena slaugytoja ir paragino juos kuo ilgiau glausti savo vaiką, nes jis dar nežino, kas yra tikroji mama ir tikrasis tėvas.

Nors Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje medikai irgi laiko vaikus rankose, pasirodo, neišnešiotas naujagimis sugeba intuityviai atpažinti savo biologinę motiną iš to, kaip kas jį glaudžia prie savęs. Kartą Elzė taip stipriai įsikibo į motinos pirštą, tarsi nenorėtų skirtis. Mažylė net susiraukė ir pravirko. Galbūt tai nebuvo sąmoninga reakcija, bet toks dukters elgesys laimingą motiną sugraudino iki ašarų.

Nors motinystės džiaugsmas atėjo per vargus, Ingai nereikėjo dėl dvynių priežiūros išsižadėti karjeros. Ji namie su vaikais praleido dvejus metus. Dabar niekas negalėtų įtarti, kad sūnus Jokūbas turėjo rimtų valgymo sutrikimų – apetitu jis nesiskundžia. „Mama, ką čia valgai? Reikia dalytis“, – dažnai motiną prajuokina Jokūbas.

Jokūbas ir Elzė su savo tėvais ne kartą buvo atėję mūsų aplankyti, jie tokie guvūs, smalsūs. Labai jų pasiilgstu. Kartais jie ateina pas kitus specialistus, bet dvynių tėvai niekada neaplenkia mūsų skyriaus, užsuka ir dar kartą pasidžiaugia. Labai gerbiame tėvelius, kurie mūsų nepamiršta, nes šie vaikai – geriausias įrodymas, kad esame reikalingi.

Bendravimo džiaugsmas – vienas didžiausių atlygių gydytojui. Smagu, kai nenutrūksta ryšys su vaikais ir jų tėvais, nebelikus negalavimų. Kasmet švęsdama sūnaus Motiejaus gimtadienį vilnietė menininkė Solveiga stengiasi rasti laiko ir apsilankyti mūsų ligoninėje, kuri jos sūnui tapo antraisiais namais. Motiejus buvo vadinamas išskirtiniu piliečiu, įvariusius gydytojus į neviltį, kol buvo duotas ženklas iš aukštai ir berniuko būklė ėmė gerėti. Nors tai nutiko prieš aštuonerius metus, Solveiga iki šiol prisimena kiekvieną smulkmeną. Kartą atėjusi į mūsų ligoninę ji tikino, kad Biblijos žodžiai „Trečią parą kėlėsi iš numirusių“ tinka ir jos sūnui Motiejui. Jos sūnus nekart buvo atsidūręs ties gyvybės ir mirties slenksčiu. Todėl ligoninėje prie sūnaus praleistos dienos Solveigai atrodė kaip balti ir juodi fortepijono klavišai.

Bendravimo džiaugsmas – vienas didžiausių atlygių gydytojui. Smagu, kai nenutrūksta ryšys su vaikais ir jų tėvais, nebelikus negalavimų.

Kritiškomis akimirkomis tikintys tėvai pageidauja savo vaiką pakrikštyti. Visada pritariu tokiam jų norui. Igno krikštatėviu tapau daugiau nei prieš aštuonerius metus. Man visada malonu jį apkabinti, jo tėvai iki šiol vadina stebuklu, kad jis išgyveno. 2006-ųjų gruodžio 31 dieną pasaulį išvydęs berniukas svėrė daugiau kaip 4 kilogramus, jo išsivystymas niekam nekėlė jokių įtarimų.

Abejonės ėmė skverbtis į Igno motinos Česlavos širdį tik pastebėjus, kad jis darosi vangus, nebenori valgyti, dažnai atpila. Iš ligoninės parvežtas sveikas berniukas darėsi vis vangesnis ir vis mažiau reagavo į tėvų kalbinimą. Dėl Naujųjų metų sutiktuvių poliklinika nedirbo, todėl praėjo dar kelios paros, kol naujagimis atsidūrė ligoninėje, kur jam buvo nustatytas žarnų nepraeinamumas. Ignui reikėjo skubios operacijos.

„Tokia žinia buvo sunkus išbandymas. Labai daug padėjo šio skyriaus medikai, nes mums reikėjo suvaldyti psichologinę įtampą, kad galėtume visas jėgas skirti sūnui“, – pasakojo Igno tėvas. Pirmoji mintis jam buvo kuo greičiau skambinti kunigui ir paprašyti, kad pakrikštytų sūnų, nes kitos dienos jis galėjo nesulaukti. Kunigui atvykus į ligoninę, paaiškėjo, kad reikia krikštatėvio. Ką daryti? Apie tai iš anksto nepagalvoję naujagimio tėvai buvo sutrikę. Kai jie manęs paprašė atlikti šią pareigą, mielai sutikau.

Nors operacija buvo sėkminga, po jos prireikė dar daug pastangų ir visų kantrybės, kad viskas baigtųsi gerai. Buvau labai dėkingas tėvams, kurie nė minutei neprarado tikėjimo, visada buvo labai kultūringi ir tolerantiški. Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje Ignui teko praleisti beveik mėnesį.

Iki šiol Igno tėvai įsitikinę, kad ne vien šiuolaikinė medicinos technika, vaistai, bet ir gydytojai, slaugytojai daug nuveikė, kad jų sūnus liko gyvas. Manau, be dvasinės paramos ir tikėjimo Igno tėvams būtų kur kas sunkiau ištverti tokį likimo smūgį.

Šių mažųjų pacientų istorijos liudija, kiek daug pavyko nuveikti, nes anksčiau tokie vaikai būdavo pasmerkti. Prieš 25 metus įkurtas Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius tuo metu buvo vienintelis toks Lietuvoje. Tarsi savotiška paskutinė stotelė, į kurią patenka neišnešiotas naujagimis, nesvarbu, kokios bėdos kamuotų. Dabar tokie du panašūs skyriai yra Vilniuje ir Kaune, kiek mažesni – Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje.

Taip pat skaitykite: Naujagimių gydytojo užrašai. Svajonių vaikas: mes ne tokio laukėme