Nauja taršos rūšis, naikinanti mūsų atmintį ir kenkianti širdžiai

Tarsi be priežasties atsirandantis nerimas, nemiga ir kiti miego sutrikimai, atminties susilpnėjimas, nervų sistemos sutrikimai ir net širdies bei kraujagyslių ligos – štai toks toli gražu nepilnas sąrašas padarinių, kuriuos sukelia ši taršos rūšis. Ir nuo jos neužsidarysite langais ar durimis, nepadės ir nuolatinis tikrinimas, ar nepakito iš čiaupo bėgančio vandens spalva bei kvapas. Šios taršos šaltiniai dažniausiai yra arčiausiai jūsų. Taip arti, kad kartais nereikia net pakilti nuo sofos, kad gautumėte šios taršos „dozę“.

Ši tarša mus veikia skirtingais kanalais - ir per regą, ir per klausą, o kartais gali paveikti ir jūsų pasąmonę taip, kad net nesuprasite esantys paveikti.

Po tokios įžangos jau įsivaizduoju skeptiškas skaitytojų, belaukiančių kokios „velniavos“, šypsenas. Tad iš karto nuvilsiu – žemiau nerasite nieko nei apie „paslaptingas bangas“, nei apie konspirologų pamėgtą „psichotroninį ginklą“, nei apie lėktuvus, neva kažką purškiančius ant mūsų galvų. Tačiau nerimą būtent ir kelia tai, kad žmonės mieliau tiki išgalvotais baubais, nei pastebi realias problemas.

Tarša, kurios neapčiuopsi jokiais prietaisais

Tai, kad aplinkos tarša gali būti nemateriali, mes visi puikiai suprantame. Jau rašėme apie triukšmą (akustinę taršą), elektromagnetinę ir radioaktyvią spinduliuotę, na, o šiandien panagrinėsime taršos rūšį, kurį kaip ekologinė problema pradėta nagrinėti visai nesenai, nors savo esme nesiskiria nuo kitų taršos rūšių. Tai - informacinė tarša.

Pats informacinės taršos terminas naudojamas ganėtinai plačiai ir skirtingai suprantamas. Žurnalistai, IT specialistai, psichologai, politologai, marketingo specialistai ar ekologai, paklausti apie tai, kaip jie supranta informacinę taršą, greičiausiai pateiks visiškai skirtingus paaiškinimus ir bus teisūs.

Fiziologiškai žmogus yra sutvertas taip, kad jam geriausiai sekasi atlikti užduotį, jei jis tam skiria visą dėmesį, koncentruojasi ir mobilizuoja savo organizmo resursus. Jei būtų kitaip, tuomet iki šių dienų nebūtume išgyvenę, nes medžiojant primityviais ginklais reikėjo ne tik fizinės ištvermės, bet ir tinkamo informacijos apdorojimo. Ilgą laiką, o tiksliau, dešimtis tūkstančių metų, žmogui toks elgesio modelis buvo vienintelis. Kelių skirtingų užduočių vykdymas vienu metu jam būtų buvęs neracionalus jėgų švaistymas ir rizika netekti gyvybės, be to, po užduoties įvykdymo sekė poilsio stadija, nes kitaip nebūtų likę jėgų kitai sunkiai užduočiai.

Civilizacijos raida ir vis sudėtingesnis socialinis gyvenimas iš lėto vertė žmogų vienu metu atlikti kelis tarpusavyje nesusijusius darbus. Na, o tam reikėjo vienu metu apdoroti skirtingus informacijos srautus. Tai tapo esminiu skirtumu tarp mūsų ir kitų gyvūnų, kartu ir žmonių privalumu. Dar ilgai toks „multifunkcinis“ žmogus neviršijo savo fiziologinių galimybių ribos.

Šiuolaikiniai paaugliai - „multifunkciniai“ genijai

Prisiminkime istoriją. Gajaus Julijas Cezario gebėjimas daryti kelis darbus vienu metu ilgai buvo traktuojamas kaip neeilinis. Maža to, po beveik 2000 metų gyvenusiu Napoleonu Bonapartu taip pat buvo žavimasi būtent dėl tos pačios priežasties. Tiesa, nėra visiškai tikslu sakyti, kad šie vyrai kelias užduotis atlikdavo vienu metu. Eksperimentais įrodyta, kad dviejų ar daugiau užduočių vykdymo metu už jas atsakingos aktyvios smegenų sritys tiesiog „persijungia“, ir jei tai vyksta pakankamai greitai, susidaro iliuzija, kad kelios užduotis vykdomos vienu metu.

Kanadiečių psichologų atlikto eksperimento metu (aprašytas žurnale „Neuron“) taip pat nustatyta, kad gebėjimą daryti kelis darbus „vienu metu“ galima treniruoti. Tačiau, kaip jau ko gero supratote, kuo didesnis krūvis, tuo didesni organizmo resursai reikalingi jam atlaikyti ir tuo ilgesnis turi būti poilsio laikas įgyvendinus tas kelias užduotis iš karto.

Ir štai dabar šviežiai pažvelkime į paauglį, kuris vienu metu „čiatina“ išmaniuoju telefonu, žaisdamas kompiuterinį žaidimą, kurį kartais nutraukia tam, kad atsakytų į žinutes socialiniame tinkle ir visa tai daro akies krašteliu dirsteldamas į televizorių. Kiek skirtingų užduočių suskaičiavote? Štai jums ir Cezaris su Napoleonu viename asmenyje. Galite pasakyti - anokia čia problema. Tegu treniruoja tokius savo gebėjimus. Tačiau atsakykite į klausimą ar tikrai kiekvienas, bėgiojantis rytais, gali nubėgti maratoną? Ne, tam reikia pasiruošimo ir ruošiamasi ilgą laiką, po truputį didinant krūvį. Tai kodėl mūsų vaikai, vos pramokę naudotis komunikacijos priemonėmis, tampa savotiško „maratono“ dalyviais?

Kodėl tiek daug gąsdinančių naujienų? Atsakymas slypi protėvių urvuose

Gyvename ketvirtosios informacinės revoliucijos laikotarpiu, kuomet mus pasiekiančių informacinių dirgiklių kiekis padidėjo tiek, kad iš esmės jau peržengė saugią ribą. Maža to, medijas tyrinėjantys specialistai vieningai sutaria, kad efektyviausiai mus pasiekianti informacijos dalis yra neigiamo pobūdžio. Tai turi paaiškinimą – neigiama informacija, o tiksliau - informacija apie galimus pavojus, mus traukia biologiškai. Jei urvinis žmogus vienu metu pamatydavo skanų vaisių (teigiama informacija), bet krūmuose išgirsdavo lokio urzgimą (informacija apie pavojų), jis koncentruodavosi būtent į antrąją, nes vaisių galima ir vėliau nusiskinti, o jei tapsi pats pietumis, tai vaisių jau ir nebereikės.

Todėl rinkodaros specialistai, žurnalistai ir viešųjų ryšių specialistai, puikiai žinodami šią žmogaus savybę, tuo naudojasi. Štai ir šis straipsnis galėtų būti pavadintas „Informacinės taršos pavojai“, tačiau pavadintas kitaip ir visai gali būti, kad vien tik dėl to jūs pradėjote jį skaityti.

„Streso narkomanai“ - ar tokių pažįstate?

Šiuo metu po truputį bandoma tyrinėti, kaip veikia skirtinga neigiama informacija. Pavyzdžiui, daroma prielaida, kad didelis neigiamos ekonominės informacijos kiekis didina infarktų ir insultų rizika, o tuo tarpu informacijos, susijusios su psichosocialiniais faktoriais – savižudybių ir psichikos sutrikimų.

Manau, artimiausiu metu mes sužinosime, ar tos prielaidos yra teisingos, nes informacijos poveikio tyrimų daroma vis daugiau. Tiesa, ne visi tyrimai turi tikslą nustačius pavojus juos pašalinti, dalis rinkos tyrimų (ypač kino industrijoje) kaip tik ieško būdų, kuo lengviau prasiskverbti į žmogaus emocinį lauką ir taip padidinti savo produktų perkamumą. Tačiau, sutikite, kad bet kokiu atveju neigiama informacija - tai stresas, ir kuo didesnis jos kiekis pasiekia žmogų, tuo stresas didesnis.

Beje, jau aprašytas reiškinys, kuris vadintinas „streso narkomanija“, kuomet žmogus sąmoningai ieško streso būsenos ir kartais tampa tikra „kempine“, sugeriančia viską, ką blogo atranda informacinėje erdvėje. Ir ne tik sugeria, bet ir aktyviai dalinasi tuo. Ko gero, tie, kas dažniau naudojasi socialiniais tinklais, gali išvardinti ne tik atskirus tokių „narkomanų“, kurie yra dažniausiai labai aktyvūs, profilius, bet ir grupes, kur tokie „narkomanų“ dauguma.

Eksperimentas su savimi - kiek gaunamos informacijos yra naudinga?

Bet nereikia manyti, kad informacinė tarša yra tik tai, kas mus gąsdina ar sujaudina. Pats mus pasiekiantis informacijos kiekis, kurį reikia apdoroti, savaime yra problema. Atlikite eksperimentą – kelias dienas nejunkite televizoriaus, neklausykite radijo ir nesinaudokite internetu. Tuomet parašykite klausimą „Ar tai man iš tikro aktualu?“ ant popieriaus lapo, pasikabinkite jį prieš akis ir vėl įsijungę visas žiniasklaidos priemones, kiekvieną naujieną įvertinkite.

Aš pats atlikau tokį eksperimentą ir vienas iš akivaizdžiausių rezultatų buvo tai, kad iš daugiau nei 100 pranešimų socialiniame tinkle vertingais sau įvardinau 5, o potencialiai vertingais dar kelis. Visa kita - tikrų tikriausia informacinė tarša, kuri įprastomis sąlygomis nėra suvokiama kaip tokia, tačiau eikvoja organizmo resursus jau vien jos apdorojimui.

Ne veltui apie būtinybę saugotis informacinės taršos dažnai jau kalbama lygiai taip pat kaip ir apie būtinybę laikytis asmens higienos. Pirmiausia, reikia mokėti apsisaugoti nuo vietų, kur tvyro vadinamasis „informacinis triukšmas“. Tai ir kai kurios socialinių tinklų grupės, ir reklama perkrauti televizijos kanalai ar interneto puslapiai. Maža to, mes dažnai patys padidiname sau krūvį, prisiregistruodami prie įvairių reklaminių akcijų ir po to metų metus gaudami pranešimus nuo akcijų rengėjų.

Beje, dar iki interneto paplitimo buvo tyrinėjamas telefono skambučio poveikis žmogui ir paaiškėjo, kad vien jis jau automatiškai sukelia stresą. Tai ką jau sakyti apie dabartį, kuomet ne tik gauname reklaminius SMS pranešimus vieną po kito, bet juos ir perskaitome, t.y. apdorojame. Todėl visiškai logiška, kad kova su elektroninėmis priemonėmis siunčiamais brukalais (angl. spam) taip pat yra svarbi informacinės ekologijos dalis, tačiau tai jau - atskira tema.

Vitalijus Balkus