Namų kvepinimas: žvakių ar smilkalų poveikis – kaip pasyvaus rūkymo

Deginant žvakes ar smilkalus susidaro įvairaus dydžio dalelės, kurios gali patekti į kvėpavimo takus ir juos dirginti, todėl, kvepinant namus tokiu būdu, poveikis toks pats, lyg pasyviai rūkant. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pulmonologijos alergologijos centro vadovas profesorius Edvardas Danila.

Reklama

Anot profesoriaus, kalbant apie aerozolinius kvapiklius, nereikėtų jaudintis, kad jų galite įkvėpti. Kaip teigia medikas, jeigu žmogus kvėpuoja taip, kaip turėtų – nosimi, pats organizmas apsaugo kvėpavimo takus nuo įvairių dalelių.

„Visa kvėpavimo sistema tam pasirengusi. Ji pasirengusi ta prasme, kad žmogus normaliai turėtų kvėpuoti nosimi, o nosis turi savus gynybinius mechanizmus. Pirmas dalykas, tai yra nosyje esantys plaukeliai. Taip pat – nosies kriauklelės, sekretas, gaminamas nosyje, ir turbūt vienas iš svarbiausių – pati nosies konfigūracija“, – nurodo E. Danila.

Jo aiškinimu, reikėtų turėti omenyje, kad nosis nėra tiesioginis kelias į plaučius, nes įkvėptas oras pirmiausia kyla į viršų, o tik po to leidžiasi į apačią – į plaučius: „Būtent dėl šios konstrukcijos pačios stambiausios dalelės nusėda nosyje ir į kvėpavimo takus nepatenka. Kad būtų lengviau suprasti, noriu pasakyti, kad iš visų dalelių, dulkelių, aerozolių pagal dydį išskiriamos vadinamosios respiracinio dydžio dalelės. Jos yra maždaug nuo dviejų iki penkių mikronų dydžio. Tai labai labai mažos dalelės.“

Mediko aiškinimu, tik tokios mažos dalelės gali patekti tiesiai į plaučius, nes jos nenusėda nosyje, jų nesulaiko nosies plaukeliai. Pašnekovas pateikia pavyzdžių: dauguma bakterijų siekia apie vieno mikrono dydį, o įvairios sporos, su kuriomis gali susidurti ūkininkai ar sodininkai, yra nuo vieno iki daugiau kaip dešimties mikronų dydžio.

„Tai reiškia, kad dauguma dalelių, kurios yra daugiau kaip penkių mikronų dydžio, nepatenka į kvėpavimo takus. Kiek man žinoma, daugelio aerozolių, kurie naudojami buityje, ir purškiamų dezodorantų, kurie naudojami higienos tikslais, išpurškiamų dalelių dydis yra didesnis nei penki mikronai. Taigi iš principo tokio dydžio dalelė patekti į kvėpavimo takus negali – ji sulaikoma nosyje“, – akcentuoja E. Danila.

Jis pabrėžia – į kvėpavimo takus tokios dalelės nepatenka, jeigu žmogus kvėpuoja nosimi. Jeigu vis dėlto kvėpuojama per burną, dalis tokių dalelių vis dėlto gali patekti ir į apatinius kvėpavimo takus.

„Jeigu žmogus kvėpuoja burna, dalelės nesustabdomos, tikėtina, kad tas pažeidimas gali būti. Bet, tiesą pasakius, neradau jokių mokslinių publikacijų, kuriose būtų nedviprasmiškai pasakyta, kad dėl tokių medžiagų didėja ar labai stipriai didėja rizika susirgti plaučių liga, plaučių vėžiu ar kita liga“, – sako E. Danila.

Jis priduria – jeigu žmogus serga, pavyzdžiui, bronchine astma, jo kvėpavimo takai gali sureaguoti į daugelį veiksnių: šaltį, drėgmę, įvairius kvapus: „Šiuo atveju, taip, tas poveikis gali būti dirginantis. Mediciniškai [vertinant], tai padidėjusio jautrumo poveikis, kuris gali iš tikrųjų sukelti ligos paūmėjimą. Bet, jeigu bronchinė astma gerai kontroliuojama, adekvačiai gydoma, žmogus, sergantis ta liga, kvėpuoja nosimi, labai mažai tikėtina, kad tai būtų reikšminga.“

Pasak E. Danilos, kitaip situaciją reikėtų vertinti, jei namams kvepinti naudojami smilkalai ar žvakės. Mediko aiškinimu, degimo proceso metu susidaro įvairių dydžių dalelės, kurios gali patekti į kvėpavimo takus net ir kvėpuojant nosimi.

„Sakytume, kad tai lyg pasyvus rūkymas. [...] Manau, kad tai yra toks pats poveikis. Bet vėlgi, manau, kiekvienas žmogus, kuris pasirenka kvepinti savo namus, turi sveiką nuovoką ir, pavadinkime, nepridūmina namų tiek, kad pradėtų kosėti. Organizmas vėlgi turi natūralią gynybinę sistemą, kuri yra dar žemiau. Jeigu atsiranda tokie požymiai, kaip kosulys ar čiaudulys, žmogus turbūt pats susipranta, kad ta koncentracija yra per didelė ir namus reikėtų išvėdinti“, – sako E. Danila.