Medicinos ekonomika: ar egzistuoja idealus sveikatos priežiūros modelis?(5)

Medicinos paslaugos yra teikiamos visose pasaulio šalyse. Jos yra vienas iš civilizacijos požymių. Bet skirtingose pasaulio dalyse medicinos išvystymas nevienodas. Todėl ir tai, kas nesunkiai išgydoma Europoje, gali būti katastrofa Afrikoje. Aišku, jog šių nelygumų priežastis - skirtingas valstybių ekonominio išsivystymo lygis. Trūkstant pinigų maistui, sunku juos skirti vaistams. Tačiau ir esant pakankamai daug lėšų, sveikatos paslaugų sistemos gali būti skirtingos ir įvairiai finansuojamos.

Reklama

Egzistuojantys finansavimo modeliai

Pasaulyje išskiriami šie pagrindiniai sveikatos paslaugų finansavimo modeliai:

1. Valstybinis biudžetinis, kur apie 90 procentų gydymo paslaugų kompensuojama iš biudžetinių šaltinių (Anglija, Danija, Portugalija, Ispanija ir t. t.).

2. Draudos–socialinė, kai sveikatos teikimo paslaugos finansuojamos iš darbdavių, darbuotojų įnašų bei valstybės subsidijų (Prancūzija, Belgija, Austrija, Japonija, Vokietija).

3. Privati, arba rinkos: JAV, Pietų Korėja.

Valstybinis biudžetinis finansavimas mažai efektyvus

Valstybinis biudžetinis sveikatos sistemos finansavimo modelis užtikrina medicininę pagalbą visiems visuomenės sluoksniams, nepriklausomai nuo amžiaus ar pajamų dydžio. Tiesa, lėšos yra paimamos iš tos iždo dalies, kuri yra sukaupiama iš mokesčių. Sistema tradiciškai remiasi biudžetinėmis valstybinėmis įstaigomis: ligoninėmis, poliklinikomis, ambulatorijomis. Valstybė nusprendžia, kokias medicinines paslaugas teikti gyventojams. Šių paslaugų valdymas ir planavimas yra griežtai centralizuotas ir vykdomas bendros ir vietos valdžios. Toks modelis teoriškai užtikrina piliečių sveikatos paslaugų lygybę.

Šis finansavimo modelis yra ekonomiškai mažai efektyvus, nes biudžeto lėšos panaudojamos  neracionaliai, nėra vidinių stimulų raidai. Nors dalis medicinos paslaugų gali būti teikiama privačiai, bet tai sudaro mikroskopinę dalį. Tiesa, toks modelis turi daug praktinių trūkumų, tačiau jie būdingi bet kuriai socialistinei sistema. Priminsiu, kad tai deficitas ir privilegijos (visi lygūs, bet yra lygesnių).

Draudos medicina: turintis moka už neturintį

Draudos medicina remiasi bent trimis finansavimo šaltiniais: darbuotojo, darbdavio ir valstybės mokesčių dalies lėšomis. Ji pasižymi privalomuoju sveikatos draudimu, kuris apima ar turi apimti visus gyventojus. Labai dažnai asmenys, neturintys pajamų ar turintys jų mažai, yra draudžiami valstybės.

Šis modelis bando derinti du priešiškus principus: dalyvavimo išlaidų padengime ir visuomenės solidarumo, kai turintis moka už neturinį. Tiesa, mokesčių proporcijos įvairiose šalyse yra skirtingos, pavyzdžiui, Kanadoje ar Skandinavijos šalyse dengiamos beveik visos išlaidos, o   Olandijos ar Vokietijos draudos sistemos siekia papildymų, jei pilietis nori gauti geresnių ar daugiau medicinos paslaugų, nei užtikrina valstybė. Pagrindinis šios sistemos privalumas yra didesnis nei anksčiau nurodyto modelio efektyvumas ir stimulų raidai buvimas.

„Privati“ sistema: gali negauti pagalbos

Grynai „privati“ medicinos paslaugų sistema yra gana reta. Ją rasime JAV bei Pietų Korėjoje. Formaliai, jei nesi apsidraudęs ar nesumokėjęs, tai tikėtis pagalbos negali. Draudimas privatus, t.y. moki tu ir tavo darbdavys, pagal jūsų susitarimą. Medicinos paslaugų rinka yra labai išvystyta ir tu gali rinktis pagal savo poreikius ir finansines galimybes.

Galiu pažymėti keletą šios finansavimo sistemos ryškių trūkumų: dalis gyventojų negauna šių paslaugų, medicinos paslaugos tampa tokiu verslu, kad įstaigos ar asmenys suinteresuoti gydymu, tyrimais, o ne sveikata. Čia valstybės reguliavimas tampa neišvengiamas. Pavyzdžiui, praeitų metų paskutiniame ketvirtyje JAV  į draudėjų biudžetą buvo grąžinta beveik vienas milijardas dolerių už nereikalingus tyrimus ir operacijas.

Tiesa, ši sistema yra labai lengvai prisitaikanti prie naujovių, garantuoja paslaugų kokybės augimą, turi rimtus vidinius raidos stimulus. Esant pakankamai rimtai visuomenės ir valstybės kontrolei, galima sumažinti neigiamus sistemos efektus iki patenkinamo lygio.

 Idealaus modelio paieškos

Apibendrindamas galiu tvirtinti, kad idealaus sveikatos priežiūros modelio nėra, o ir egzistuoti iš tikro negali. Bet kuri sveikatos priežiūros sistema turėtų būti vertinama apibrėžtos šalies plėtros ir funkcionavimo pasauliniais ir regioniniais ypatumais. Kiekvieno konkretaus modelio privalumai ir trūkumai yra veiksnių derinys. Priklausomai nuo konkrečių sąlygų, kiekvienas šių modelių turi savų privalumų, palyginti su kitais.

Tiesą sakant, sveikatos modelio pasirinkimas yra ne vieną kartą išspręsta problema. Šiandienos sveikatos priežiūros sistemose visame pasaulyje vyksta nuolatiniai reformos procesai, kuriose susidaro daugybė kombinacijų iš įvairių minėtų modelių.

O kaip Lietuvoje?..

Tačiau pažvelkime į Lietuvos sveikatos paslaugų sistemą. Galiu atkreipti dėmesį, kad lėšų padalijimas tarp ligoninių, šeimos gydytojų ar reabilitacijos paslaugų yra labai perkreiptas. Per tuos kelis dešimtmečius buvo pripirkta daug brangios aparatūros, net atnaujintos kai kurios ligoninės ar poliklinikos, tačiau išryškėjo pagrindinės, t.y.  šeimos gydytojo institucijos skurdas. Radau tokius duomenis: Didžiosios Britanijos sveikatos sistemos pagrindas  yra medicininės pagalbos principas, todėl bendrosios praktikos gydytojai sudaro apie pusę visų gydytojų ir jie padeda apie 90 procentų visų ligonių.

Aišku, kad brangus gydymas ar brangūs tyrimai turi išlikti, tačiau prioritetas yra tiesioginis šeimos gydytojo darbas su pacientu. Tai leidžia perspektyvoje mažinti brangių paslaugų poreikį. Gaila, kad dėl kitos problemos negaliu pažvelgti į prevencines programas ir jų poreikį. Laikas prevenciniu ligų prioritetu pripažinti fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną.

Galimi vertinimo kriterijai

Bet kuri sistema yra visuomenės tam tikrų poreikių tenkinimo dalis. Ji tai daro gerai arba blogai. Todėl būtina turėti vertinimo kriterijus, kurie leistų visuomenei pateikti savo nuomonę, sakykim, apie sveikatos paslaugų teikimo sistemą. Siūlau tokius sistemos vertinimo kriterijus:

1. Vartotojų pasitenkinimas

2. Lėšų panaudojimo efektyvumas

3. Paslaugų kokybė ir kiekybė

4. Medicinos paslaugų prieinamumas.

5. Perspektyvos

Tai leistų įvertinti politikų veiklą gyventojų labui ir atskirti tuščius plepalus nuo konkrečių pasiekimų.

Dr. Vytautas Valevičius