Masinės panikos valdymas
Visi su baime stebime įvykius Ukrainoje. Tas žodis kurį laiką nebuvo įvardijamas, bet kai kurios užsienio naujienos jį ištarė – tai karas. Šis žodis visuomet kelia stiprius jausmus. Niekada karas nėra gerai, visuomet tai mirtys, kančios, tai pragaras, kurį sukuria neretai vienas vienintelis žmogus.
Studijuojantys masių psichologiją žino, kad minia yra neprognozuojama, pasiduodanti kažkokiai masinei minčiai, kai nelieka individualaus sprendimo, yra tik minia. Ukrainiečiai pademonstravo, kokia vieninga gali būti vienos idėjos vedama minia, kai nebijoma aukoti pavienių žmonių dėl bendro tikslo.
Būsimo karo grėsmės akivaizdoje dabar kiekvienas yra likęs sau, išgyvena individualiai. Tikėtina, kad po kurio laiko psichologai prabils apie dažnesnes panikos atakas, neramumo epizodus. Būtent paniką jaučia kiekvienas, kai pradedama kalbėti apie karą.
Sovietiniais laikais buvo suvokiama, kad negalima leisti miniai nekontroliuojamai pasinerti į stiprius jausmus. Tai buvo dalis didelio propagandinio aparato. Apie tuos laikus ir tą santvarką net kalbėti nesinori, tačiau tas jų sprendimas gal visai turėjo logikos.
Sekmadienio vakarą viena lietuvių TV laida nusprendė pakalbinti galybę mūsų ekspertų ir pasiklausinėti, kaip jie vertina įvykius Ukrainoje ir kokios galimos prognozės. Sumanymas neblogas, tačiau vėlyvas – laida baigėsi apie pusę vienuolikos. Tai štai tie į studiją atvykę kalbėtojai (buvę ministrai, žinomi politikai, politologai) visai nieko nenutuokia apie panikos valdymą. Tikėtina, kad tie, kas pasižiūrėjo šią laidą, miegojo mažiau ramiai nei tie, kurie skaitė knygą.
Vienas buvęs ministras „patikino“, kad šiandien galite miegoti ramiai, nors prieš tai pats kalbėjo labai neramiai ir netgi paslaptingai, sakydamas, kad negali čia išduoti visų sprendimų, kurie ES struktūrose svarstomi. Kitas atvirai kalbėjo, jog rusams reikia fiziškai pasipriešinti. Taip leisdamas suprasti, jog karas bus. Du žmonės per trumpą laiką sugebėjo sukelti žiūrovams nemažą paniką. Gal tik kalbėjęs politologas elgėsi išmintingiausiai – jis kalbėjo apie tikėtiną veiksmų scenarijų, kuris nesibaigs aktyviais karo veiksmais, apie įrankius, kuriuos turi kitos šalys, kad Rusija išsigąstų ir apsigalvotų. Jis tikrai nuramino.
Kodėl svarbu, kad visuomenėje panikos rodikliai neviršytų leistinų normų? Nes panikos apimtas žmogus elgiasi neprotingai, kartais fiziškai suserga (dūsta, negali stovėti, eiti). Ir tos panikos akimirkos reikia bijoti, nes kai bus perkami bilietai į Ameriką, kasami bunkeriai ar pinigai keičiami į auksą – tai jau bus po panikos epizodo atėjęs sprendimų periodas.
Kaip galima būtų paniką valdyti? Galėtų Sveikatos apsaugos ministerija greitai įkurti kelias telefono linijas, kad žmonės skambintų ir sakytų „labai bijau galimo karo“. Psichologai kaip bamperis truputį sumažintų tą jausmų jėgą, kuri vis auga. Auga visose Europos šalyse.
Tačiau, atrodo, kad kol kas su panikos jausmu mums teks tvarkytis patiems.
Susiję straipsniai
