Mankšta su šunimis – neįgalių vaikų terapijai

Neįgalūs vaikai, atlikdami fizinius pratimus kartu su šunimis, patiria teigiamų emocijų, o tai naudinga jų sveikatai. Ypač daug  džiaugsmo šių pratimų metu patiria bendrabutyje gyvenantys vaikai. Tačiau kol kas Lietuvoje šis neįgalių vaikų ugdymo metodas yra vykdomas tik kelių entuziastų. Viena iš jų – Raminta Daščiorienė, kuri ryžosi šunų terapijos temą gvildenti savo baigiamajame magistro darbe, o jos tyrimas Lietuvos kūno kultūros akademijoje buvo įvertintas labai geru pažymiu.

Reklama

Temą pasirinko ir dėl asmeninių motyvų

R. Daščiorienė augina vaiką, sergantį cerebriniu paralyžiumi. Moteris pasakojo, kad rūpindamasi savo dukra vis ieškojo naujų būdų, kaip paįvairinti mergaitės kasdienines mankštas, kol sužinojo apie vadinamąją šunų terapiją. Asmeninis susidomėjimas virto moksliniu darbu, kuris portalo pašnekovei padėjo įgyti magistro diplomą ir tapti diplomuota edukologe. R. Daščiorienės darbo tema – „11-13 m. neįgalių vaikų teigiamų emocijų ugdymas, atliekant fizinius pratimus kartu su šunimis“.

„Prieš dvejus metus teko svečiuotis Vengrijos mieste Debrecene, kurio specialiojoje mokykloje pamačiau, kaip dirbama su šunimis ir negalią turinčiais vaikais. Net vežimėlyje sėdintis vaikas ten numeta šuniui kamuoliuką. Kai keturkojis jį grąžina, vaikas paglosto šunį, paduoda jam skanėstą, o šuo palaižo vaikui delniuką. Taip dirba neįgalaus vaiko rankytės, jis pajuda, be to, pasisemia teigiamų emocijų. Vaikus, sergančius cerebriniu paralyžiumi, reikia nuolat mankštinti, bet ateina riba, kai jo būsena nebeprogresuoja, kai vaikas pradeda protestuoti prieš nusibodusias mankštas. Imi galvoti, kaip  padėti vaikui, kaip duoti naudą kūnui ir sudominti mankšta. Įgyvendinti šią naują Lietuvoje idėją padėjo  klubo „Fluidus“ trenerė, auginanti savo tris haskių veislės šunis“, – apie savo susidomėjimo vadinamąja šunų terapija pradžią pasakojo pašnekovė.

Šioje publikacijoje „šunų terapijos“ sąvoka vartojama tik su išlyga, nes kol kas fiziniai pratimai su šunimis medikų nėra pripažįstama kaip gydymo būdas, kuris ir galėtų būti vadinamas terapija.

Lavina kūną ir kelia teigiamas emocijas

Kartu su klubo „Fluidus“ trenere R. Daščiorienė Kauno Jono Laužiko specialiojoje mokykloje veda užsiėmimus vaikams. Jie vyksta mokyklos sporto salėje arba, jeigu oras geras, lauke.

Mankštoje su šunimis dalyvauja po šešis vaikus ir trys šunys. Mažyliai pirmiausia prašo šunų duoti „labas“, paskui vedžioja šunis aplink bokštelius, per suoliukus, su jais bėga zigzagais, aštuoniukėmis. Kol vieni daro pratimus su šunimis, kiti vaikai laukdami savo eilės atlieka kitus pratimus. Stipresniems vaikams duodamas jaunesnis, aktyvesnis šuo, silpnesni mankštinasi su ramesniais haskiais. Pagal vaikų negalios lygį jiems yra pritaikomi ir pratimai. Visiems vaikams projekto iniciatorės nuolat pasiūlo vis naujų pratimų.

„Turbūt daugelis yra girdėję apie delfinų terapiją. Juk viskas ir su delfinais prasidėjo nuo projektų, o dabar visi žino, kaip sergantiems vaikams padeda bendravimas su šiais žinduoliais. Taip pat visi žino, kad stebuklų nebūna, tačiau reikia pripažinti, kad neįgalių vaikų bendravimas su gyvūnais yra naudingas. Mankštindamiesi su šunimis vaikai gauna ne tik fizinės naudos, lavina save, bet ir prisirenka teigiamų emocijų. Juk mankšta su šunimis – tai ne būrimas, ne šarlatanizmas“, – dėstė R. Daščiorienė.

Ji pasakojo, kad net tie negalią turintys mažyliai, kurie nedrįsta įeiti į salę,  ilgainiui įsidrąsina ir artėja prie gyvūnų – iš pradžių stebi juos iš tolo, paskui per penkis metrus, vėliau per tris metrus, o paskui jau nori liesti, žaisti su šunimi.

„Akivaizdu, kad vaikai laisvėja, gerėja ir jų fizinė būklė, – sakė pašnekovė. – Tad gaila, kad kai kuriose vaikų ugdymo įstaigose vaikai tik piešia ir dėlioja dėliones. Juk reikia, kad jie ir judėtų.“

Savanoriška veikla

R. Daščiorienė, įsigilinusi į šunų naudą sergantiems vaikams, ėmėsi ieškoti platesnio šio metodo pritaikymo galimybių.

Kol kas ji dirba kartu su viena trenere. R. Daščiorienė prižiūri vaikus, rodo jiems pratimus, o trenerė labiau dirba su šunimis. Moterys įsitikinusios, kad tokia veikla būtų naudinga ir platesniam vaikų ratui. Taip pat pageidaujama, kad grupėje su vaikais dirbtų daugiau nei du suaugusieji. Tačiau kol kas projektas negauna finansavimo, o R. Daščiorienė kartu su haskių trenere specialiojoje vaikų mokykloje dirba savanoriškai.

„Pradėjome ieškoti finansavimo, bet savivaldybės Švietimo skyriuje mums buvo pasiūlyta geriau kiekvienam vaikui šunį nupirkti, – valdininkų sąmojingumu stebėjosi pašnekovė. – Tad dabar rengiame projektus per neįgaliesiems skirtas programas ir ieškome privačių rėmėjų.“

Mokslinis darbas aktualia tema

R. Daščiorienė sau ir savo vaikui opias problemas ryžosi nagrinėti iš mokslinės pusės. Išnagrinėjusi statistinius duomenis, literatūrą, moteris sužinojo, kad kasmet Lietuvoje apie 2000 vaikų pirmą kartą nustatomas neįgalumas. Kas dešimta šeima Lietuvoje augina neįgalų vaiką. O juk neįgalūs vaikai ir jaunuoliai yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų.

Pašnekovei apmaudu, kad plačiai išnagrinėta, su kokiomis emocinėmis problemomis susiduria šeima, auginanti neįgalų vaiką, kokias neigiamas emocijas patiria pats vaikas, tačiau pamirštamos teigiamos emocijos, skiriama per mažai dėmesio jų skatinimui.

„Neįgalūs vaikai yra įsprausti į monotoniško, nesavarankiško gyvenimo rėmus. Tai mažina vaikų motyvaciją, apriboja teigiamų emocijų patyrimą. Viskas, kas žmogui teikia malonumą, yra jam naudinga. Todėl žmonės turėtų skatinti teigiamas emocijas darydami tai, kas juos džiugina, nors ir trumpą laiko tarpą. Neįgaliems vaikams nuolat reikia vis naujų priemonių, paįvairinančių jų kasdieninę veiklą. Tačiau Lietuvoje mažai kreipiama į tai dėmesio, susiduriama su skeptiška medikų nuomone“, – savo darbe rašė R. Daščiorienė.

Savo moksliniame darbe ji tikėjosi išsiaiškinti, ar atliekant fizinius pratimus kartu su šunimis yra ugdomos teigiamos neįgalių vaikų emocijos, ir nustatyti neįgalių vaikų kartu su šunimi atliekamų pratimų ir teigiamų emocijų sąsajas.

Ragina pripažinti šunų terapiją

Portalo pašnekovė apgailestauja, kad Lietuvoje kol kas oficialiai pripažįstama tik delfinų terapija, kaip pagalbinė neįgalių žmonių gydymo priemonė. Ji tikisi, kad tokį pat statusą įgis ir šunų terapija, kuri dabar, kaip dar nepripažįstamas gydymo būdas, tegali būti vadinama mankšta su šunimis.

„Patvirtinus, kad atliekant fizinius pratimus kartu su šunimi ugdomos neįgalių vaikų teigiamos emocijos, galima bus teikti rekomendacijas Sveikatos bei Socialinių reikalų ir darbo komitetams, mokymo įstaigoms, kinologų draugijoms“, – teigė R. Daščiorienė.

Ji viliasi, kad ilgainiui šis nebrangus ir naudingas neįgalių vaikų gydymo metodas bus ne tik finansuojamas iš valstybės lėšų, kad šalyje bus išleisti tai reglamentuojantys įstatymai,  bet ir bus sukurta mokymo bazė, nes Lietuvoje nėra mokymo įstaigų, ruošiančių šunų terapijos specialistus.

Zita Voitiulevičiūtė