Lietuvė vaistininkė Norvegijoje: „Teko išmokti daugybę naujų dalykų“

Mažo pietryčių Norvegijos miestelio vaistinėje įsidarbinusiai lietuvaitei farmacininkei Audrei Bartaševičiūtei teko išmokti daug naujų dalykų, kurie nebuvo reikalingi  dirbant Lietuvoje. Kuo skiriasi vaistininko darbas Lietuvoje ir Norvegijoje?.. Apie viską nuo pradžių.

Reklama

Audre, kokią farmacinio darbo patirtį įgijote Lietuvoje?

Prieš penkerius metus baigiau Kauno medicinos universitetą (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), Farmacijos fakultetą. Įgijau farmacijos magistrą ir po studijų pradėjau vaistininkauti Vilniuje. Teko dirbti ir tinklinėje, ir netinklinėje vaistinėje. Teko sutikti daug puikių žmonių ir specialistų, įgyti daug patirties. Tačiau visą tą laiką buvo smalsu padirbėti užsienyje. Tikėjau, kad sveikatos apsaugos sistema kai kuriose Europos šalyse labiau pažengusi, o ir darbo sąlygos priimtinesnės.

Kodėl nusprendėte vykti dirbti ir gyventi į Norvegiją? Kaip tam ruošėtės?

Patraukliausios sveikatos apsaugos sistemos, darbo sąlygų prasme pasirodė Skandinavijos šalys. Iš pradžių galvojau apie Švediją. Tačiau įsidarbinti Norvegijoje vaistininkui pasirodė esą lengviau. Taigi perėjau kelių etapų atranką su darbo pokalbiais bei testais ir pradėjau intensyviai mokytis kalbos. Kalbos mokiausi vienerius metus. Darbdavys pasirūpino kalbos kursais, be to, padėjo ir su kitais, praktiniais dalykais. Tai ir dokumentai, gyvenamosios vietos paieška, finansai ir  kita.

Kur įsidarbinote? Ar iš anksto žinojote, kur ir kuo dirbsite?

Įsidarbinau didžiausiame vaistinių tinkle Norvegijoje. Žinojau, kad dirbsiu tame tinkle vaistininke, tačiau apie tikslią vietą, konkrečią vaistinę, sužinojau tik kelis mėnesius prieš išvykstant.

Kas pradėjus dirbti atrodė nauja, netikėta?

Daugybė dalykų buvo nauja. Veikiausiai dėl to, kad vaistinės Norvegijoje ir Lietuvoje turi daug skirtumų. Ir tai ne tik asortimentas, bet ir procedūros, tvarka vaistinėje, pareigos, atsakomybės. Štai čia vaistinės klientai – ne tik į vaistinę atėję žmonės, bet ir ligoninės, slaugos, senelių namai ir kt.  Su šiomis įstaigomis tenka labai dažnai bendrauti ir aprūpinti jų pacientus reikalingais vaistais.

Turime išvystytą elektroninio recepto sistemą, kas palengvina darbą tiek gydytojui, tiek vaistininkui, sumažina klaidų tikimybę, leidžia vaistininkui įvertinti vaistų tarpusavio sąveikas ir t. t.

Įdomu tai, kad Norvegijoje nėra veterinarijos vaistinių. Veterinariniai preparatai parduodami „žmonių“ vaistinėse, tad farmacininkas turi gerai nusimanyti ne tik apie žmonėms skirtus, bet ir veterinarinius preparatus.

Mane labai džiugina, kad čia farmacininkas ir gydytojas glaudžiai bendradarbiauja – gydytojai dažnai skambina į vaistinę klausdami vaistininko patarimo konkrečiam pacientui, atvejui ir mes dažnai konsultuojamės su gydytojais. Toks glaudus bendradarbiavimas leidžia pasiekti optimalią naudą pacientui.

Taip pat turime nuo narkomanijos, alkoholizmo besigydančių pacientų, kurie turi vartoti tam tikrus nuo priklausomybės gydančius vaistus, o mes turime prižiūrėti, kad pacientas tuos vaistus vaistinėje suvartotų. Aktyviai veikia ir farmacinės paslaugos sistema – vaistininkai konsultuoja, kaip naudoti inhaliatorius, insulino pompas ir kt. Lietuvoje tai irgi turėtų greitai funkcionuoti.

Kuo skiriasi vaistinės asortimentas nuo įprasto Lietuvoje?

Stebina gana maža papildų įvairovė. Mūsiškių vaistinių lentynos virsta nuo daugybės rūšių ir firmų papildų, o čia asortimentas gana skurdus. Keli gamintojai (dažniausiai norvegų įmonės), mažas pasirinkimas. Vaistų asortimentas įvairuoja priklausomai nuo vaistinės, tačiau man pasirodė, kad jis taip pat mažesnis nei Lietuvoje. Be to, kaip juokais sakau, vyrauja „vaistų mados“. Tarkime, Lietuvoje dažniausiai išrašomi preparatai miegui ar kraujospūdžiui skiriasi nuo čia išrašomų populiariausių preparatų.

Sakėte, kad Norvegijoje išvystyta elektroninio recepto sistema. Ar popieriniai receptai nebeišrašomi?

Naudojami ir elektroniniai, ir popieriniai receptai, tačiau dažniau elektroniniai. Tai labai palengvina tiek gydytojo, tiek vaistininko darbą, be to, sumažina klaidų riziką. Yra ir kompensuojamųjų vaistų receptai.

Taip pat daugybė kitokių receptų rūšių – receptai, skirti darbo metu nukentėjusiems žmonėms; itin  brangių vaistų receptai (pavyzdžiui, priešvėžiniai ar augimo hormonai); receptai, skirti geležinkelininkams, karo veteranams ir pan.

Vaistinės klientas – koks jis? Ko dažniausiai teiraujasi?

Sunku būtų pasakyti, kad jis toks pats visoje Norvegijoje. Tarkim, skiriasi klientai mažuose miesteliuose ir didmiesčiuose. Dirbu mažame miestelyje pietryčiuose. Dažniausiai susiduriu su maloniais, kantriais klientais. Jie noriai klauso patarimų, vertina gaunamą informaciją iš vaistininko, pasitiki juo. Dažniausiai mano vaistinėje žmonės ateina vaistų, kuriuos jiems išrašė gydytojas.

Ar ateina lietuvių?

Gyvenu ir dirbu gana atokioje vietoje, tad lietuvį sutikau tik vieną kartą. Abu buvome labai nustebę.

Ar patinka Norvegijoje? Ar grįžtumėte į Lietuvą, kodėl?

Jei kalbame apie darbą, darbas patinka - įvairios užduotys ir pareigos, kasdien daugybė dalykų, kurių reikia išmokti, ir be galo šaunios kolegės, atmosfera darbe. Visi noriai ir daug dirba darbo metu, padeda vieni kitiems. Jaučiasi tokia stipri komandinė dvasia.

Jei kalbame apie šalį, gyvenu ir dirbu labai mažame mieste. Šiek tiek trūksta veiklos, prie kurios buvau pripratusi Lietuvoje.  Žinoma, trūksta ir artimiausių žmonių, draugų. Bet kokiu atveju, kol kas noriu kuo daugiau išmokti ir sužinoti, kas susiję su darbu, o vėliau galvoti apie darbo galimybes didmiestyje. Žodžiu, planuoju ir toliau dirbti čia. Tačiau jei nutiktų taip, kad mano antra pusė nesusirastų tokio paties gero darbo Norvegijoje, kaip turi  Lietuvoje, tuomet grįžčiau Lietuvon. Artimi žmonės svarbiau už geras darbo sąlygas ir galimybes.