Lėtinės neinfekcinės ligos, pasižyminčios aukštu sergamumo ir neįgalumo lygiu

Pasaulio sveikatos organizacija, įvairių šalių žinomi specialistai ragina atkreipti dėmesį ir į lėtines neinfekcines ligas, kurioms būdingas žemas mirtingumo lygis, bet kurios pasižymi aukštu sergamumo ir neįgalumo lygiu. Todėl kasmet Pasaulio sveikatos organizacija spalio 12–20 dienas skelbia judamojo aparato arba Pasauline kaulų ir sąnarių savaite. Ši savaitė apima kelias svarbias atmintinas dienas: spalio 12-oji – Pasaulinė artrito diena, spalio 17-oji – Pasaulinė stuburo diena, spalio 20-oji – Pasaulinė osteoporozės diena.

Šios savaitės tikslas – kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie įvairius galimus kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio sistemos susirgimus ir funkcinius sutrikimus, jų priežastis, gydymą ir, visų svarbiausia, profilaktiką. Įvairių sričių specialistai raginami labiau atkreipti dėmesį į šią vis dažniau pasitaikančią sveikatos sutrikimų rūšį, kurios gydymui bei diagnostikai skiriama vis daugiau lėšų.

Atsižvelgdama į šios problemos globalumą bei aktualumą, Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Jungtinių Tautų Organizacija palaikė idėją ir dalyvavo įkuriant tarptautinį judėjimą „Kaulų ir sąnarių dešimtmetis 2000–2010: griaučių-raumenų ligų prevencijai ir gydymui“. Kaulų-raumenų sistemos ir nugaros skausmai yra viena dažniausių nedarbingumo priežasčių tarp darbingo amžiaus asmenų Europos Sąjungoje.

Prie šios gausios ligų grupės Pasaulio sveikatos organizacija priskiria visus įgimtus ar dėl traumų atsiradusius griaučių, raumenų ir jungiamojo audinio pažeidimus, krizinius sindromus, osteopatijas, vaikų judamojo aparato ligas ir kt. Prie šios susirgimų grupės priskiriamas ypač dažnai pasitaikantis juosmens skausmas (dorsopatijos), artritai (artrozės), peties sąnario skausmai, osteoporozė, reumatoidinis artritas (RA), podagra ir kiti rečiau pasitaikantys susirgimai kaip  fibromialgija, sisteminė raudonoji vilkligė ir kt. Visas jas galima būtų santykinai suskirstyti į dvi grupes – uždegimines ir degeneracines.

Uždegiminėms ligoms priklauso reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė, ankilozuojantis spondilitas (Bechterevo liga), fibromialgija ir kt. Sergant sistemine (viso organizmo, o ne atskiro sąnario) uždegimine liga dėl sutrikusios imuninės sistemos veiklos nukenčia ir vidaus organai.

Degeneracinės sąnarių ligos dažniausiai atsiranda su amžiumi ir tam daro reikšmingą įtaką jungiamajame audinyje vykstantys senėjimo procesai. Dažniausia tokio pobūdžio liga yra osteoartritas, dar vadinamas osteoartroze. Ši liga atsiranda dėl pamažu progresuojančių degeneracinių sąnario kremzlės pažeidimų. Tuomet atsiranda sąnario skausmingumas, judesių ribotumas, sąnario traškėjimas judinant, vėliau matomos sąnario deformacijos, gali kauptis skystis  sąnaryje, atsirasti įvairaus laipsnio vietinis uždegimas. Kartu vyksta šalia esančių kaulų pakitimai: susidaro kaulinės išaugos – osteofitai. Liga gali pažeisti bet kurį sąnarį, tačiau dažniausiai nukenčia stuburo, klubų, kelių ir plaštakų sąnariai.

Trumpai apžvelkime mokslinę literatūrą šia tema. Kaulų ir sąnarių pažeidimai yra dažniausia ilgalaikio skausmo bei fizinės negalios priežastis, kuri visame pasaulyje kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių. Pagal paplitimą judamojo aparato ligos yra trečioje vietoje tarp visų ligų, t. y. apie 24 proc. viso pasaulinio gyventojų turi pakenktą griaučių-raumenų sistemą. Daugiau nei pusė Jungtinių Amerikos Valstijų pagyvenusių asmenų kenčia sąnarių skausmus, o

21 proc. suaugusių JAV gyventojų yra diagnozuotas artritas. Apie 29 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų kenčia nugaros skausmus, nuo šios sistemos susirgimų kenčia apie 27 proc. Norvegijos gyventojų. Vokietijoje šiomis ligomis sergančių asmenų yra gerokai per 4 milijonus ir 5 proc. iš jų gydosi nuolat . Ispanijoje kelio sąnario osteoartritu serga apie 10 proc. gyventojų, rankos osteoartritu – apie 6 proc., fibromialgija – apie 2,4 proc. gyventojų. Prognozuojama, kad po 25 metų JAV bus apie 40 proc. asmenų, sergančių artritu.

Taigi, sergamumo šiomis ligomis skaičiai tikrai įspūdingi. Gydymas ir prarastos darbo užmokesčio išlaidos dėl judamojo aparato ligų JAV per 2004 m. buvo įvertintos 849 milijardais dolerių ir sudaro net 7,7 proc. bendrojo vidaus produkto. Statistikos duomenimis, Vokietijoje per metus dėl reumatinių ir judamojo aparato ligų susidaro apie 50–60 milijonų nedarbo dienų! Lietuvoje 2011 metais jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos susirgimais sirgo 520 719 asmenų, vyresnių nei 18 metų amžiaus (SVEIDROS duomenys). Tai sudaro apytiksliai 15,1 proc. gyventojų. 241 136 atvejai diagnozuoti pirmą kartą.

Toliau laipsniškai ilgėjant gyvenimo trukmei ir didėjant pagyvenusių bei senų asmenų skaičiui, neišvengiamai didės ir išlaidos, susijusios su reumatinių ligų gydymu, daugės medicininių-socialinių problemų. Sąnarių skausmas ir judėjimo funkcijos sutrikimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimo formų. Beje, šiomis ligomis dažniau serga moterys negu vyrai.

Deja, ši gausi susirgimų grupė (yra žinoma per 200 reumatinio pobūdžio susirgimų) neaplenkia ir vaikų. Pats svarbiausias iš minėtų susirgimų grupės – jaunatvinis idiopatinis artritas, kuris iš kaulų-raumenų susirgimų grupės dažniausiai pasitaiko vaikams. Šiuo vienu pavadinimu vadinama visa grupė ūmių ir lėtinių susirgimų, kuriems yra būdingas vaikystėje atsiradęs vieno ar kelių sąnarių uždegimas (pagrindiniai jo simptomai yra sąnarių skausmas, sąnarių tinimas, sąnarių  judesių ribotumas ir kt.), kurio etiologija nėra tiksliai žinoma. Norint patikslinti jaunatvinio idiopatinio artrito diagnozę, jeigu yra būtina, atliekama nemažai medicininių tyrimų: ultragarsinis sąnarių tyrimas, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, rentgenologiniai sąnarių tyrimai, biocheminiai kraujo tyrimai, imunologiniai ir genetiniai tyrimai, įvairūs kineziologiniai sąnarių testai ir pan. Lietuvoje per 2011 m. nuo šių ligų ambulatoriškai gydėsi 422 vaikai ir paaugliai iki 18 metų. Tačiau vertinant šiuos duomenis būtina atsižvelgti į tai, kad tai yra medicininės statistikos duomenys ir realus vaizdas populiacijoje gali skirtis. JAV juvenaliniu idiopatiniu artritu serga maždaug 300 tūkstančių vaikų ir tai sudaro nuo 4 iki 14 atvejų, tenkančių  100000 asmenų iki 18 metų amžiaus, Kanadoje – apie 3,2–4 atvejus 100000 asmenų iki 18 metų amžiaus. Mergaitės serga dažniau nei berniukai.

Kaip pabrėžia Pasaulio sveikatos organizacija, jei ir toliau nebus planuojami ilgalaikiai profilaktikos veiksmai ir nesiimama jų dabar, tolesnis globalus judamojo aparato susirgimų plitimas yra neišvengiamas.

Spalio 12-oji, Pasaulinė artrito diena, buvo pradėta minėti 1996 m. Tarptautinės artrito ir reumato asociacijos (angl. Arthritis and Rheumatism International – ARI) dėka. Pats Artrito fondas buvo įkurtas JAV 1948 metais įvairių mokslininkų bei praktikų, kurie buvo susirūpinę nuo šių susirgimų kenčiančių žmonių būklės palengvinimu. Tarptautinė artrito ir reumato asociacija ne tik mini spalio 12 dieną, bet ištisus metus vykdo aktyvią veiklą. Ši asociacija yra įsteigta 1988 m. ir susideda iš įvairių nacionalinių organizacijų, daugiausia vienijančių šios susirgimų grupės paveiktus žmones

(sergančius arba jų artimuosius). Su Tarptautine artrito ir reumato asociacija glaudžiai bendradarbiauja Europos Sąjungos lyga prieš reumatą (EULAR), kuri atstovauja reumatinėmis ir judamojo aparato ligomis sergantiems žmonėms, sveikatos priežiūros specialistams ir mokslininkams iš įvairių Europos Sąjungos valstybių.

Tarptautinė artrito ir reumato asociacija ypač akcentuoja nemedikamentinį gydymą ir įvairialypę pagalbą sergantiesiems. Jų siūlomas daugiau nemedikamentinio gydymo algoritmas:

1. Nuolatinis pacientų ir jų artimųjų mokymas.

2. Savarankiško gydymosi programos (pvz., Artrito fondo savarankiško gydymo programa, įvairios fizinio aktyvumo taikymo programos).

3. Įvairialypė socialinių darbuotojų pagalba.

4. Psichologinė pagalba esant reikalui.

5. Svorio mažinimo programa (jei yra nutukimas).

6. Nuolatinis aerobinių pratimų taikymas (specialioji kineziterapinė programa ir bendroji lavinamoji programos).

7. Įvairios fizioterapijos ir balneoterapijos procedūros.

8. Raumenų stiprinimo programos.

9. Įvairialypė pagalba ambulatoriškai gydomiems pacientams (mobilumas, apsipirkimas, kultūrinė programa ir kt.).

10. Tinkamos avalynės parinkimas.

11. Įtvarų ir kitos kompensacinės technikos pritaikymas esant būtinybei.

12. Sąnarių apsauga taikant fizinį krūvį.

13. Ligonių užimtumo ir įdarbinimo programos ir pan.

            Pasaulinė Stuburo diena – spalio 16-oji – yra tarptautinė diena, kurią Pasaulio sveikatos organizacija taip pat rekomenduoja paminėti kasmet. Jos tikslas – kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie įvairius galimus stuburo srities susirgimus ir funkcinius sutrikimus (patys dažniausi jų yra įvairaus pobūdžio skausmai), jų priežastis ir ypač profilaktiką. Šiai datai skirtais įvairiais renginiais stengiamasi pagilinti visuomenės ir kiekvieno atskirai asmens žinias, kad jis savo asmeninėmis pastangomis galėtų prisidėti prie bendros sveikatos gerinimo, ypač atkreipdamas dėmesį į savo stuburo būklę. Įvairių sričių specialistai raginami labiau atkreipti dėmesį į šią vis dažniau pasitaikančią sveikatos sutrikimų rūšį, į jos gydymą ir ypač profilaktiką.

Trumpai prisiminkime stuburo anatomiją. Žmogaus stuburas – atraminė ašis, laikanti kūną vertikalioje padėtyje. Jį dažniausiai sudaro 32 slanksteliai: 7 kaklo, 12 krūtinės, 5 juosmens, 5 kryžmens (tvirtai suaugę tarpusavyje), 3–4 uodegikaulio. Tarpusavyje slankstelius jungia tvirti, bet elastingi tarpslanksteliniai diskai, raiščių sistema, sujungianti slankstelius, ir smulkūs facetiniai sąnariai. Stuburo slanksteliai sudaro kanalą, kuriame yra nugaros smegenys. Tai sudėtinga struktūra, kurios svarbiausia funkcija – apsaugoti nugaros smegenis, išlaikyti vertikalią kūno padėtį ir perduoti apkrovą nuo galvos ir liemens link dubens. Per angas, susidarančias tarp slankstelių kūnų ir lankų, išeina nervinės šaknelės (nugaros nervai). Jos savo atšakomis pasiekia beveik kiekvieną kūno dalį. Prie stuburo tvirtinasi nemažai raumenų, kurie dalyvauja ne tik judant ir atliekant judesius, bet ir išlaikant kūną įvairiose padėtyse.

Būtent dėl stuburo konstrukcijos sudėtingumo kyla jo funkcijos sutrikimai ar susirgimai. Kaklo-peties ir nugaros skausmas vargina įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, visų etninių grupių ir įvairių profesijų žmones. Nors skausmas yra gyvybiškai svarbus natūralus apsauginis biologinis veiksnys, normaliomis sąlygomis atliekantis fiziologinio apsaugos mechanizmo vaidmenį, dažnai besikartodamas jis labai pablogina asmens gyvenimo kokybę ir sumažina jo darbingumą. Tai viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių pacientai kreipiasi į gydytoją, ir viena iš svarbiausių invalidumo priežasčių. Skausmas yra pats

svarbiausias kaulų-raumenų sistemos susirgimų simptomas. Bendrai stuburo sutrikimai yra skirstomi į degeneracinius, uždegiminius, trauminius, statinius, navikinius ir apima didelę susirgimų grupę.

Mokslinėje literatūroje nugaros skausmais dažniausiai vadinami skausmai, jaučiami juosmens ir kryžmens srityse (tarp apatinių šonkaulių ir uodegikaulio), stubure ar šalia stuburo esančiuose audiniuose bei organuose. Daugelis specialistų prie nugaros skausmų priskiria dar ir kaklo-peties skausmus ir krūtininės stuburo dalies skausmus, pabrėždami išskirtinę stuburo svarbą šių skausmų atsiradimui ir plitimui. Stuburo srities skausmą gali sukelti paties stuburo struktūrų patologija (vadinamasis vertebrogeninis skausmas) ir kitų greta esančių organizmo audinių bei struktūrų pažeidimas (vidaus organų arba viscerogeninis skausmas). Tai vieni dažniausiai pasitaikančių skausmų. Gyvenimo eigoje stuburo arba nugaros skausmus patiria nuo 7 iki 72 procentų visų asmenų, krūtininės stuburo dalies skausmus patiria vidutiniškai apie 30 proc. visų darbingo amžiaus asmenų. Pavyzdžiui, Nyderlandų Karalystėje juosmens skausmus patiria apie 27 proc. visos populiacijos, peties skausmus – apie 21 proc., o kaklo skausmus – apie 20 proc. Ir tik 50 proc. visų naujai išaiškintų pacientų su peties skausmu yra visiškai išgydomi. Ispanijoje nuo juosmens skausmų kenčia apie 15 proc. gyventojų. Yra manoma, kad per vienerius metus 15–20 proc. visų suaugusių asmenų patiria nugaros skausmus. Dažniausiai aštraus juosmens skausmo epizodai praeina per porą savaičių, bet per metus aštrius juosmens skausmus pakartotinai patiria nuo 20 iki 44 proc. Europos Sąjungos gyventojų.

Žmogaus kaulų-raumenų sistema nėra pritaikyta darbui ilgalaikėje statinėje (sėdimoje ar stovimoje) padėtyje. Žinoma, dėl šiuolaikinių technologijų ir technikos žmogus pavirto iš Homo sapiens į Homo sendins. Priklausomai nuo kūno laikysenos, krūvis stuburo tarpslanksteliniams diskams tenka skirtingas: gulint jis yra mažiausias, stovint jis padidėja apie 4 kartus, o pasilenkus ar sėdint – apie 6 kartus. Dažniausiai nugaros skausmais skundžiasi darbingo amžiaus žmonės. Kad nugaros skausmai yra ypatingos svarbos bei sudėtingumo problema, nurodo tokie skaičiai: Jungtinėje Karalystėje juosmens srities skausmai sudaro viso apie 12,5 proc. nuo bendro registruoto sergamumo dienų skaičiaus, o Švedijoje šis rodiklis siekia apie 13,5 proc. Yra specialybių, kurių atstovai nugaros skausmus patiria dažniau nei kiti: vairuotojai, statybininkai, slaugytojos, siuvėjos, žemės ūkio darbininkai, malūnsparnių pilotai. Darbinėje veikloje atliekant nesudėtingus, bet daug kartų pasikartojančius veiksmus (t. y. dirbant monotonišką darbą – siuvėjos, vairuotojai, kirpėjos), arba ilgai būnant priverstinėje nepatogioje padėtyje (pvz., blogai įrengta darbo vieta – netinkamas kėdės ar stalo aukštis, kompiuterio klaviatūra ir pelė netinkamame aukštyje ir pan.), ar netaisyklingai (neergonomiškai) keliant ar nešant sunkų daiktą, dažnai kilojant ar nešiojant sunkius daiktus ar atlikus staigų ir nekoordinuotą judesį gali atsirasti rankų, kaklo, pečių, nugaros ir kojų kaulų-raumenų sistemos pažeidimų. Todėl ilgai dirbantiems nepatogioje padėtyje ar blogai įrengtose darbo vietose žmonėms dažnai pasitaiko galvos, kaklo, kaklo-pečių ir juosmens skausmai. Tyrimais yra nustatyta, kad įvairūs kaklo-pečių ir rankos nusiskundimai (skausmas, tirpimas, šalimas, sutrikę jutimai ir kt.) tiesiogiai priklauso nuo darbo valandų skaičiaus ir statinės kūno padėties. Pirmasis ryšį tarp profesijos ir ligų pastebėjo Benardino Ramazzini (1633–1714). Jis dar 1770 m. savo knygoje „Morbis de artificum diatriba“ rašė apie su darbo sąlygomis susijusias sveikatos problemas. 1940 m. Čikagos universitete išleistos Ramazzini knygos vertime minimi ir

kaulų-raumenų sistemos pakenkimai, nurodant ir jų galimas atsiradimo priežastis. Daugėja mokslinių tyrimų, patvirtinančių nugaros ir kaklo srities skausmų ryšį su rūkymu, nutukimu, depresiniais sutrikimais, laisvalaikio fiziniu aktyvumu , bloga socialine-ekonomine padėtimi , genetiniais veiksniais ir kt.

Nugaros ir kaklo skausmai gali pasireikšti labai anksti, netgi vaikams nuo 8–10 metų, ypač jie padažnėja paauglystėje. Atskirose studijose nurodoma, kad per laiko tarpą iki lytinio brendimo nuo 24 iki 33 proc. vaikų patiria nugaros ir kaklo skausmus, o paauglystės periode iki suaugant – 47 proc. Suomijoje kaklo ir peties skausmus patiria apie 26 proc., juosmens srities skausmus –apie 12 proc. paauglių. Yra mokslinių tyrimų, įrodančių vaikų ir paauglių stuburo kaklinės (kartu ir peties), krūtininės ir juosmeninės dalies skausmų tiesiogines sąsajas su žema šeimos socialine ir ekonomine padėtimi, rūkymu, nutukimu, ilgu sėdėjimu (per 2–3 ar 4–5 valandų per parą) prie kompiuterio, su nepatogia ir netaisyklinga kompiuterio ekrano, pelės bei klaviatūros padėtimi, su ilgu TV ar videofilmų žiūrėjimu ir kt. Todėl vaikystėje ypač svarbus tinkamas darbo ir poilsio režimas, papildomas fizinis aktyvumas (nes 3 kūno kultūros pamokų mokykloje yra per mažai), taisyklinga laikysena, ergonomikos pagrindų žinojimas.

Spalio 20-ąją minima Pasaulinė osteoporozės diena. Osteoporozė yra didelė sveikatos problema pasauliniu mastu. Pasaulio sveikatos organizacija yra paskelbusi šią ligą antra didžiąja liga pasaulyje ir, anot Tarptautinio osteoporozės fondo (TOF), dėl osteoporozės hospitalizacijų būna daugiau nei dėl daugumos kitų ligų, tokių kaip krūties vėžys ar širdies miokardo infarktas.

Kaulas yra sudarytas iš baltymų (kolageno), kurie formuoja jo karkasą, ir mineralinių medžiagų (daugiausia kalcio fosfato), kurios suteikia kaului tvirtumo, kietumo, atsparumo. 1993 m. Pasaulinė sveikatos organizacija patvirtino osteoporozės apibūdinimą, besiremiantį kaulų mineralų tankio tyrimo duomenimis (kaulo tankis turi būti mažesnis nei 2,5). Osteoporozė yra sisteminė griaučių liga, kuriai būdinga maža kaulų masė ir kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai, dėl to padidėjęs kaulų trapumas ir polinkis lūžti.

Šia lėtine liga gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus, tačiau dažniausiai tai atsitinka vyresniems kaip 50 metų žmonėms, ypač moterims. Kaulo tankumo matavimais pagrįstame moksliniame darbe (skirtas osteoporozės paplitimui nustatyti) rašoma, kad osteoporoze serga apie 4 proc. 50–59 metų amžiaus moterų. O vyresnių nei 80 metų amžiaus tokių moterų jau yra net 44 proc.

Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių ir juntamų simptomų. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengvos traumos ar net nepatyrus jokios traumos. Sergant osteoporoze, po truputį pradeda mažėti ūgis, gali deformuotis stuburo krūtininė dalis, t. y. formuojasi kupra ir skauda kaulus.

Pirmine (senatvine) osteoporoze serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, tačiau moterys  5–6 kartus dažniau. Antrinė osteoporozė atsiranda dėl įvairių ligų (hipertirozės – per aktyvios skydliaukės veiklos, hiperparatirozės – per aktyvios prieskydinių liaukų veiklos, lėtinių sąnarių, inkstų, plaučių, žarnyno ligų, mielominės ligos, kai kurių paveldimų ligų) ar didelio kiekio vaistų vartojimo. Ypač pavojinga osteoporozės komplikacija – kaulų lūžiai. Tiktai 50 proc. pagyvenusių asmenų po šlaunikaulio lūžio sugebėjo susigrąžinti pradinį (t. y. buvusį iki lūžio) judėjimo (mobilumo) lygį, o net 20–40 proc. asmenų, patyrusių šį lūžį, miršta per pirmuosius metus.

Sparčiausiai kaulų masės netenka moterys (gerokai mažiau – vyrai) po menopauzės dėl hormoninių priežasčių.

Tuomet ir išsivysto patologiškas kaulų trapumas, vadinamas osteoporoze. Osteoporozės rizikos veiksniai yra šie:

1. Vyresnis amžius (>50 metų).
2. Moteriška lytis.
3. Paveldimumas (buvę osteoporozės atvejai šeimoje ar giminėje).
4. Smulkus kūno sudėjimas (ploni ir mažos masės kaulai).
5. Ypač maža kūno masė.
6. Menopauzė.
7. Jauname amžiuje pašalintos kiaušidės.
8. Fizinis pasyvumas (ypač ilgalaikis gulėjimas lovoje dėl įvairių lėtinių susirgimų).
9. Nuolat mažas kalcio ar vitamino D kiekis maiste.
10. Alkoholio vartojimas ir rūkymas.
11. Kai kurios lėtinės sveikatos problemos (hipertireozė, hiperparatireozė, Kušingo sindromas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, kai kurios skrandžio operacijos ir kt.).
12. Kai kurių vaistų šalutinis poveikis ir kt.

Jūsų gyvenimo būdas turi didžiulės įtakos tam, ar susirgsite osteoporoze, taigi yra nemažai paprastų priemonių, kurių galite imtis, kad apsisaugotumėte nuo jos. Tarptautinis osteoporozės fondas rekomenduoja reguliariai sportuoti (ypač geri svorių kilnojimo pratimai, kadangi jie padeda stiprinti raumenis ir tuo pačiu didina kaulo tankį) ir valgyti subalansuotą, kalciu ir vitaminu D turtingą maistą. Tačiau mankštinantis reikia vengti didelių krūvių, staigių judesių, labai aktyvių judesių, kai padidėja traumos ir kritimo pavojus. Todėl, ypač sergant keliomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, visada geriau mankštintis prižiūrint specialistui.

Parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras