Kunigas Remigijus Matulaitis: „Velykų rytą kiekvienas žmogus turėtų prisikelti naujam gyvenimui“

Velykos - pirmoji didžioji pavasario šventė. Kartais atrodo, kad tikroji Velykų šventės prasmė pamirštama ir visas dėmesys sutelkiamas tik išoriniams gražios pavasario šventės ženklams: įvairios šventės, margučių ridenimas, sveikinimai ir gausybė šokoladinių skanėstų. Kiek iš mūsų žinome, kad Velykos - Kristaus prisikėlimo šventė? Velykos ir jų laukimas - pats tinkamiausias laikas pajusti dvasinį pakilimą. Galimybė suvokti – kas aš esu, ką aš veikiu, ko aš ieškau. Tai laikas, kai dauguma tikinčiųjų atveria maldos namų – Bažnyčios – duris, kad atvertų širdį ir į savo gyvenimą įsileistų tikėjimą. Apie Velykų reikšmę, galimybę iš naujo atrasti tikėjimą ir viltį pasakoja kunigas Remigijus Matulaitis.

Reklama

Ne vienam mūsų Velykos reiškia dar vieną gražią šventę kalendoriuje. O kas iš tiesų yra Velykos? Kokia tai šventė?

Pirmiausiai Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė. Ir praktiškai ji yra visos krikščioniškos Bažnyčios širdis. Velykų viltis ir prisikėlimas duoda mums vilties, tikėjimo. Pagal Evangeliją - Velykos yra viena iš pagrindinių žinių. Šiuo metu mes gyvename povelykiniame laike, kaip krikščioniškoji Bažnyčia povelykiniame amžiuje. Ta geroji naujiena turėtų būti dalinamasi su visais žmonėmis.

Apklausos duomenys rodo, kad svarbiausia religine švente žmonės laiko Kalėdas, ne Velykas. Ką apie tai mano Bažnyčia?

Aš mėgstu visada taip truputį pajuokauti, kad be Kalėdų nebūtų Velykų, bet Velykos yra vis dėlto ta ašis, ant kurios sukasi mūsų tikėjimo paslaptis. Ir Velykos, galima sakyti, tarp švenčių yra viena iškilmingiausių ir svarbiausių krikščioniškai Bažnyčiai ir tikėjimui.

Kokią reikšmę Velykos turi mūsų gyvenime?

Kiekvienas turi savo lūkesčių Velykų metu – savo klausimų. Velykos, be abejo, yra prasmingos, kada mes joms suteikiame tikėjimo, gyvenimui šventąją prasmę – kad tai yra Dievo šventė ir mes joje dalyvaujame. Ir kada ji tampa mūsų švente, tada, manau, atsiranda tam tikri pasikeitimai – tai matyti žmonių gyvenime ir netgi veido išraiškoje. Žmogus išeina po Prisikėlimo šventės ir sako: „Šiandieną jaučiuosi kitaip“. Dar vienas svarbus momentas: mes visada sakome, kad Velykų rytą kiekvienas žmogus turėtų prisikelti naujom mintim, naujom viltim, naujam gyvenimui, padaryti tai, ko dar nėra padaręs, pakeisti savo mąstymą, nudirbti tam tikrus gerumo ir kartu tikėjimo darbus. Pastaruoju metu pastebima, kad žmonės turi labai daug neišspręstų klausimų gyvenime ir į bažnyčią ateina ieškoti atsakymo, tai yra anksčiau ar vėliau pradeda ieškoti Dievo.

Žmonės ateina į bažnyčia ieškoti pagalbos, kai kurie galbūt iš naujo atrasti tikėjimą. Didžiosios metų šventės, atrodo, tam puiki proga. Ar jaučiate žmonių pagyvėjimą per šventes?

Nėra taip paprasta atsakyti. Štai prieš savaitę šventėme Verbų sekmadienį. Kada mes susirinkome lauke, laukėme, prieš įžengdami į bažnyčią, vienas žmogus buvo paprašytas nešti Evangeliją, ir jis įėjo į bažnyčią pirmas, skambant vargonų muzikai. Ir tada visi kartu su palmių šakomis įėjome į maldos namus. Ir vienas iš mano pamokslo teiginių buvo, kad ne tik tai yra istorinis Kristaus įžengimas į Jeruzalę, bet tiesą sakant, mes turime matyti, kaip Kristus įžengia į mūsų širdį, į mūsų gyvenimą. Kristaus noras buvo, kad mes jį padarytume savo gyvenimo karaliumi. Mes turime galvoti, ne ką mes padarėme, o ką Dievas padarė dėl mūsų. Ir Velykų rytą yra išgyvenamas tas gyvenimo pakylėjimas. Žmonės ateina su savo sunkumais, su savo bėdomis ir džiaugsmais ir bandymas ieškoti to atsakymo, to tikėjimo piligrimyste, manau, yra šventas dalykas. Reikia augti tikėjime.

Prieš Velykas žmogus turi galimybę dvasiškai apsivalyti, viską apmąstyti. Ar daug žmonių laikosi papročių ir tradicijų? Kokia yra gavėnios prasmė katalikui?

Šiek tiek pastebime tendenciją, kad gavėnia įgyja kitokį atspalvį. Ta tradicija, be abejo, yra – sakoma, kad kai ateina gavėnia, turime laikytis tam tikrų reikalavimų, elgtis pagal tam tikras taisykles. Bet jau matome, kad pasninkas įgauna truputėlį ir kitokią formą. Žmogus sako: „Žinote, kunige, man tas pasninkas nelabai sekasi“ arba pasninkauja visą mėnesį. Tokie dalykai, manau, priklauso nuo kiekvieno asmeniškos situacijos gyvenime ir nuo tikėjimo kultūros. Tada turi paaiškinti žmogui, kad tas pasninkas šiandien turi kitokią formą. Galbūt susilaikyti nepirkti, ne tik kad nevalgyti mėsos, kas buvo anksčiau. Bet pasninkauti galima ir neperkant saldainių arba ko kito, vietoj to padarant auką – žmogui arba Bažnyčiai.

Bet daug kas tų reikalavimų nesilaiko. Ar tai didelis nusižengimas?

Nemanau. Svarbu yra santykis tarp žmogaus ir Dievo. Tai pats pagrindinis dalykas. Gavėnios laikotarpis turėtų padėti žmogui susikaupti, turėtų padėti žmogui dvasiniame gyvenime. Ir kada mes jaučiame dvasinę kokybę, turėtų ir ta kasdienė gyvenimo kokybė būti kitokia. Jeigu mes pažvelgtume į istoriją, kodėl tie laikotarpiai yra, jie yra paremti Kristaus gyvenimo ciklais, jo išgyventu laikotarpiu. Adventas - Kristaus atėjimo, atgimimo šventė. Gavėnia – kančios metas. Visa tai yra išgyventa Kristaus.

O kaip tikram krikščioniui reikėtų paminėti pačias Velykas? Dažniausiai žmonės ryte nueina į bažnyčią, grįžta, su šeima sudaužia margučiais, suvalgo juos ir džiaugiasi, kad pirmadienį nereikės eiti į darbą.

Velykos visų pirma yra Dievo šventė. Velykos visada paskatina žmones, kad jos būtų naujas atskaitos taškas gyvenime. Kartais žmogus sako: prisižadėjau tiek daug dalykų, o įvykdyti  nepavyksta. Tad Velykos tegul ir būna tas  naujos pradžios taškas. Prisikelti naujom viltim, naujam gyvenimui, priimti tai, ką duoda Dievas, ir tada išgyventi tai tikėjimu. Leisti Dievui mus vesti tikėjimo keliu.

.Ar tikėjimas Dievą gali suteikti sveikatos?

Tikėjimas duoda žmogui labai daug.  Pavyzdžiui malda ramina ir teikia dvasinės harmonijos. Maldos poveikis žmogui, jau kurį laiką yra mokslininkų tyrinėjamas. Nebe reikalo yra parašyti išmintingi žodžiai patarlių knygoje, „Mano vaike, klausyk mano žodžių, palenk ausį mano posakiams. Neišleisk jų iš akių, laikyk giliai savo širdyje. Juk juos turintiems jie yra gyvenimas ir jų kūno sveikata.“ (Pat 4: 20 – 22)

Ačiū už interviu ir... gerų Velykų.

Adelė Marcinkevičiūtė