Didžioji Velykų savaitė, vedanti visus į Prisikėlimo šventę, suteikia daug daugiau noro puošti, gražinti ne tik namus, savo išorę, bet ir vidinį savo pasaulį. Antrus metus Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbantys ligoninės kapelionai, Šiaulių katedros kunigai Remigijus Čekavičius ir Andrius Valčiukas jaučia ligoninės pacientų dvasinius poreikius, kai ligoje kenčia ne tik kūnas, bet ir siela.
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis taip pat dažnam sunkios būklės pacientui nutiesia kelią į sielos ramybę, susitaikymą su Dievu, kai liga nualina kūną. Dar daugiau galimybių padėti tikintiesiems žada Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius, kai ligoninėje bus pastatyta nauja koplyčia – ligonių maldos vieta, kurioje ligoninės kapelionas galės ne tik išpažinčių klausyti, šv. Mišias aukoti, bet ir... sutuokti ligoninės darbuotojus.
Prisikėlimo šventė – aktyvina
Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius P. Simavičius neatsieja kūno ir sielos gydymo. Pasak jo, daugeliui ligoninės pacientų svarbus tikėjimo išpažinimas, o ypač ligos patale, kai stiprybės teikia ne tik vaistai, bet ir geras žodis, suteikiantis sielai ramybės. „To imtis gali dvasininkai, tad prieš dvejus metus oficialiai įteisintas ligoninėje kunigų darbas“, - sako gydymo įstaigos vadovas.
Artėjant Prisikėlimo šventei – Velykoms, ligoninės pacientai ir gydytojai dažniau kviečia ligoninės kapelionus dvasiniam pokalbiui, išpažinčiai ar ligonio patepimui. Pasak ligoninės kapeliono R. Čekavičiaus, katalikų tikėjime įspausta žymė laukti ir ruoštis Kristaus prisikėlimui.
„Prisikėlimo šventė visus aktyvina – tai jaučiam bažnyčioje, ligonių sielovadoje. Ne tik ligoniai, kurie kenčia skausmą, bet ir jų artimieji stengiasi pakviesti dvasininką atlikti Velykų išpažintį, susitaikyti su Dievu, stengiasi ne tik savo išorę, bet ir sielą, širdį ruošti šventėms“, - pastebi ligoninės kapelionas.
Paskutinė savaitė iki Velykų – įtemptas darbymetis. Du ligoninės kapelionai lanko visus Respublikinėje Šiaulių ligoninėje besigydančius ligonius, bendrauja su jų artimaisiais, medikais. Pastariesiems kunigų buvimas ligoninėje taip pat suteikia galimybę sulaukti pagalbos, kai svetimas ir savas skausmas užgula pečius.
Kunigai pastebi, jog Velykų išpažintis aktuali tiems, kurie nespėja iki Velykų išpažintį atlikti bažnyčioje. Tie, kurie žino, kad spės pasveikti ir grįžti namo, linkę skubėti į savo parapijos bažnyčią, kurioje įpratę atlikti išpažintį.
Ligonių patepimui – šventintas aliejus
Kadangi gavėnia yra intensyvios atgailos laikas, tai, prasidedant Didžiajam tridieniui: Didžiajam ketvirtadieniui, Didžiajam penktadieniui ir Didžiajam šeštadieniui dauguma jau būna atlikę išpažintį. Dvasininkams tai rūpesčių naštos nemažina. Pasak kunigo R. Čekavičiaus, pagal labai seną paprotį Didžiojo ketvirtadienio rytą būna Krizmos Mišios. Per šias Mišias kunigai atnaujina kunigiškus pažadus, prisimindami, kaip Viešpats su mokiniais sėdo prie Paskutinės Vakarienės stalo, įsteigdamas Kunigystės sakramentą. Šių mišių metu naujai pašventinami aliejai, kurie bus naudojami per Velyknaktį teikiamą Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentą. Taip pat jie bus naudojami ligonio patepimui, kai kunigas pas ligonį kviečiamas ne tik į sergančiojo namus, bet ir į gydymo įstaigą ar slaugos namus.
Pasak kunigo, labai graži šio šventinimo simbolika. Aliejus simbolizuoja sklindančią malonę. Kai aliejaus lašas nukrenta ant popieriaus lapo, jis vis plečiasi. Taip ir čia – vyskupai pašventina aliejus, kuriuos kunigai išsiveža į savo parapijas, kur jis ir saugojamas visus metus. Šis plitimas - tarsi Dievo malonės pliūpsnis per Velykas į visus žemės pakraščius.
Krizmos Mišiomis baigėsi ir gavėnia.
Pašventintas aliejus naudojamas ligonių sakramentui. Tai kaip matomas gydymo ženklas, kuriuo patepamas ligonio kaklas, kakta ir rankos. Šis aliejus – kaip vaistas, ir kaip matomas ženklas kartu. Patepimą lydi kunigo malda, kuri drauge su patepimu aliejumi ir veikia kaip atleidimo ir gydymo sakramentas. O kartu ir susitaikymo su Dievu ženklas.
Ligonių patepimas neturi bauginti
Nors prieš Velykas ligoninės pacientai dažniau kviečia kunigą ligonio patepimui suteikti, bet šis sakramentas taikomas visus metus. Respublikinėje Šiaulių ligoninės kapelionai per mėnesį aplanko per 50 ligonių, kuriems suteikiamas ir ligonio sakramentas.
Dvasininkai įsitikinę, jog sergančiajam labai svarbu stipri siela. „Kai žmogaus siela yra
palaužta nuodėmės, jam daug sunkiau kovoti su liga, su fizine negalia“, - teigia kunigas R. Čekavičius.
Kunigas į ligonio palatą dažniausiai kviečiamas, kai pacientas yra sunkios būklės. Dažnas pacientas prieš operaciją nori pasidalinti savo sielos nerimu ir išklausyti kunigo maldos bei gauti ligonio sakramentą. Vieni kreipiasi į medikus ir prašo, kad pakviestų kunigą. Kartais lankantį kitą ligonį kunigą užkalbina pacientas ir tariasi dėl dvasinio pokalbio.
Ligoninės kapelionas kviečia, kad ligonis atliktų viso gyvenimo išpažintį. Mat ligoje žmogus daugiau kreipia dėmesio į savo vidinį pasaulį, į susimąstymą, į praeinančius dalykus. „Esame Dievo kūriniai ir siela gręžiasi į šviesą. Jeigu gyvenime esame kažkur nuklydę, tai čia yra puiki proga sugrįžti į tiesų kelią“, - kalba ligonių sielovadininkas.
Dažniausiai kunigo pagalbos ieško artimieji. Kartais jie pasielgia klaidingai, kai mano, jog reikia palaukti, kol žmogus sąmoningas, nes galįs išsigąsti, pamatęs kunigą ir pagalvoti, kad jau visai blogai... Taip esą todėl, kad patepimas daugeliui asocijuojasi su paskutiniais dalykais prieš kelionę Anapus, ir jei jau pakviestas kunigas, turės įvykti kažkas negero. Tačiau, pasak kunigo, tokio sakramento „paskutinis patepimas“ nėra, o ligonio patepimas skirtas nusiraminti, susikaupti, atgauti sielos ramybę ir toliau kovoti su liga.
„Laukti tikrai nereikėtų, nes pats žmogus, kol yra sąmoningas, visada nori išpažinties, nuraminimo ir susitaikymo, ko vėliau nebegalės atlikti“, - ramina kunigas dažniausiai Onkologijos klinikos pacientų artimuosius.
Dvasininkai stengiasi ateiti prie sunkios būklės paciento patalo, jei atėjimo nauda ir abejoja artimieji ir nesako ligoniui apie kunigo atėjimą. „Mūsų rūpestis kaip pasakyti, kaip užmėgsti pokalbį, nes tai mūsų misija kalbėtis su ligoniu“, - sako ligoninės kapelionas A. Valčiukas, įsitikinęs, jog ligoje visi tikintieji to pokalbio nori ir beveik nenutinka, kad nekviestą kunigą atstumtų.
Be sąmonės ligonio sakramentas dažniausiai suteikiamas intensyviosios terapijos skyrių pacientams, kur dažnai patenkama sunkių būklių.
Prieš mirtį vykstantis susitaikymas su Dievu – ne kunigo valioje, todėl dvasininkai ir neatstumia nė vieno net ir tada, kai žmogus iškeliauja nepriėmęs ligonio sakramento. „Kai artimieji, dažniausiai medikų paskatinti, kviečia suteikti patepimą sąmonę praradusiam ir jos jau neatgaunančiam pacientui – labai gerai. Mes negalim pasmerkti ir sakyti, kad tas, kuris nepriėmė ligonio sakramento, yra pasmerktas - to tikrai niekada nėra“, - teigia ligoninės kapelionas.
Patarnauti ligoniui - būtina
Ne tik prieš Velykas, ne tik prieš Kalėdas ligoniai ieško stiprybės tikėjime. Artėjant Ligonio dienai, vasario 11-jai, lankomi visi ligoniai ir kviečiami į šv. Mišias, aukojamas ligoninės Chirurgijos korpuso konferencijų salėje. „Mūsų tarnystė ligoninėje apima ne tik ligonius, bet ir personalą: seseles ir gydytojus. Juos taip pat raginame ateiti į šventąsias Mišias, nes malda būna ne tik už ligonius, bet ir už personalą“, - sako kunigas R. Čekavičius.
Įvyksta ir tikrų stebuklų, kai iš ligos pakyla ypač sunkios būklės ligoniai. Anot kunigo, tų stebuklų mūsų gyvenime būna kiekvieną dieną, tik juos reikia pastebėti. Juolab, kai niekas negali nustatyti tikro laiko, kiek žmogui skirta gyventi. Ypač gerai, kai artimieji nepraranda vilties ir ne tik kviečia kunigą, kad ir užsako šv. Mišias, kai visi mano, kad ligoniui jau niekas nepadės. Kunigas prisiminė skendusį berniuką, kuris jau buvo mirties patale, tačiau artimieji padarė viską, kad jo siela neišskubėtų per anksti: kvietė kunigą, kuris atliko ligonio patepimą, užsakė šv. Mišias. Ir vaikas pasveiko, užaugo, baigė mokslus.
Bene daugiausiai dvasininkų dėmesio ieško ligoninės Psichiatrijos klinikos pacientai. Ligoninės kapelionas A. Valčiukas pastebi, jog šioje gydymo įstaigoje ilgiau gydomi žmonės, tad jiems ligoninėje esančioje koplyčioje šv. Mišios aukojamos kartą per mėnesį. Mišiose dalyvauja ir personalas, stebi ligonių būklę ir, prireikus, suteikia pagalbą. Psichikos ligoniai atgailos sakramento gali ateiti ir kiekvieną savaitę. Medikai pastebi, jog pacientai, pabendravę su kunigu, būna ramesni, lengviau sveiksta, tad dvasinis pokalbis ir bendravimas pasitarnauja gydymui. Kartais suteikiamas ir ligonio sakramentas, kurio dažniausiai prašo lėtine depresija sergantys ligoniai. Nors šioje gydymo įstaigoje sunkiausios būklės ligoniai yra ūmios psichozės, tačiau izoliuotiems dėl psichikos ligos kunigo pokalbis nenaudingas.
„Patarnauti žmogui, kai jis išgyvena sielos ar kūno skausmą – būtina, nes tai - dar vienas kelias sveikti“, - teigia kunigas A. Valčiukas.
Ligos patale – ir krikšto sakramentas
Neretai nutinka ir taip, kad kunigas kviečiamas teikti ligonio sakramentą vos gimusiam kūdikiui. Dažniausiai tuomet tėvai nusprendžia ir krikštyti naujagimį. Moters ir vaiko klinikos Naujagimių ir naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje krikštynos vyksta maždaug kartą per du mėnesius. Teko ligoninės kapelionui ligoninėje krikštyti ir penkių metukų vaiką, kurį medikai dėl sunkios širdies ligos perkėlė į Kauno klinikas. Tėvai susirūpino, kad vaikas nekrikštytas ir krikštijo jį ligoninėje. Po sėkmingos širdies operacijos mama atėjo padėkoti ne tik medikams, bet ir kunigui.
Dvasininkai pastebi, jog daugėja šv. Mišių už gyvuosius, kai prašoma sveikatos, užtarimo. Net ir gimtadienio proga užsakomos mišios.
Tikimasi, jog daugiau mišių už gyvuosius bus užsakoma ir Respublikinės Šiaulių ligoninės pacientams, linkint sveikatos, kai ligoninėje bus pastatyta nauja koplyčia. Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius sako, jog koplyčios statyba stringa tik dėl lėšų stokos. Yra bažnyčios koplyčios projektas, yra numatyta vieta tarp pirmojo ir antrojo terapijos korpuso ligoninės požeminiame tunelyje, kur kiekvienas galintis vaikščioti ligonis galėtų nueiti, kai reikia nusiraminti, kai reikia paguodė sielai, stiprybės ir jėgų kilti iš ligos. Ir ne tik prieš šventes.
Zita Katkienė,
Respublikinė Šiaulių ligoninė