Kodėl ilgalaikės priežiūros srityje gresia chaosas

Kaip globos namuose gyvenantiems senjorams sugirdyti vaistus, jei tuo metu dirba ne slaugytojo padėjėjas, bet individualios priežiūros darbuotojas? Abu atlieka kone identišką darbą, tačiau įstatymai individualios priežiūros darbuotojui to daryti neleidžia. Su panašiais įstatymų nelogiškumais šiandien susiduria ne tik globos, bet ir slaugos įstaigos. Jų atstovai kelia klausimą: ar situacijai ilgalaikės priežiūros sektoriuje esant kone katastrofiškai ir toliau nebus imtasi realių pokyčių, kurie padėtų į rinką pritraukti daugiau šių ypač svarbių specialistų?

Reklama

Nesuderinti teisės aktai kuria chaosą sistemoje

Ilgalaikės priežiūros koncepcija Lietuvoje – palyginti nauja. Jos tikslas – sujungti slaugos ir globos paslaugas: nuo pat pradžių teikti kompleksinę pagalbą ir priežiūrą. Kol kas Sveikatos apsaugos ministerija reglamentuoja slaugos veiklą, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – globos namų veiklą. Koks rezultatas?

Šiuo metu rinkoje trūksta ne tik kelių tūkstančių slaugytojų, bet ir slaugytojų padėjėjų, prognozuojama, jog, nesiimant pokyčių, po septynerių metų gali išsipildyti katastrofiškas scenarijus, tačiau naujų darbuotojų pritraukimą ar esamų išlaikymą apsunkina dviprasmiški, sunkiai įgyvendinami ar net su realybe prasilenkiantys įstatymai.

Kaip nepaklausias specialybes turinčius darbuotojus perkvalifikuoti ir paskatinti rinktis slaugytojo padėjėjo profesiją, jei kursai trunka nuo pusmečio iki pusantrų metų, juos tenka apmokėti iš savo kišenės ir dar visą mokymo laikotarpį sugebėti pragyventi iš turimų santaupų? Galiausiai, kaip paaiškinti darbuotojams, atliekantiems panašų darbą, kad jų darbo ir atostogų laikas skiriasi?

Šiuo metu ilgalaikės priežiūros sektoriuje, be gydytojų ir slaugytojų, senjorų priežiūra rūpinasi slaugytojų padėjėjai ir dviejų kategorijų individualios priežiūros darbuotojai. Jų darbas skiriasi minimaliai, tačiau mokymų programos, darbo, atostogų laikas – kardinaliai. Pavyzdžiui, individualios priežiūros darbuotojai dirba 40 valandų per savaitę, jų kasmetinių atostogų trukmė – 42 kalendorinės dienos per metus. Slaugytojo padėjėjo darbo laikas – 38 valandos per savaitę, o atostogos – 36 kalendorinės dienos per metus. Kodėl?

Maža to, pačių individualios priežiūros darbuotojų mokymo programos skiriasi. „Įgijusiems pagrindinį išsilavinimą, mokymo programa trumpesnė, apimanti 35–45 kreditus, o įgiję vidurinį išsilavinimą mokosi dvigubai ilgiau – jų mokymosi programą sudaro 70–90 kreditų. Ir nors teoriškai jų kvalifikacija aukštesnė, o be pagrindinių priežiūros funkcijų galima savarankiškai teikti socialines paslaugas ir pagelbėti sudaryti individualius pagalbos planus, realybėje globos namuose jie atlieka tą patį darbą ir gauna vienodą atlygį“, – paaiškino Ilgalaikės priežiūros įstaigų asociacijos (IPIA) vadovas Jonas Zelba.

Susivienijusios slaugos ir globos srityje veikiančios įstaigos įvardija ir daugiau rinkos problemų bei siūlo pokyčius, kurie padėtų realiai išsaugoti rinkoje esančius ir pritraukti naujų darbuotojų.

Pirmiausia siūloma sujungti individualios priežiūros darbuotojų ir slaugytojų padėjėjų pareigybes, nes jie šiuo metu atlieka analogiškas funkcijas, nors dirbti gali tik skirtingose darbo vietose.

„Individualios priežiūros darbuotojai šiuo metu gali dirbti tik globos įstaigose, o slaugytojų padėjėjai – tik sveikatos priežiūros įstaigose. Globos įstaigose jie galėtų dirbti tik išklausę papildomus mokymus, kurių trukmė po pusantrų metų jau bus tris kartus ilgesnė. Sujungus pareigybes, būtų galima sujungti ir mokymo programas, suteikiant galimybę baigusiems mokslus dirbti tiek sveikatos priežiūros, tiek globos įstaigose. Šie pokyčiai ne tik padidintų profesijos patrauklumą, bet ir pagerintų paslaugų teikimo efektyvumą, nes darbuotojai galėtų teikti integruotas – medicinines ir socialinės priežiūros – paslaugas“, – atkreipė dėmesį IPIA vadovas.

Siūlo sprendimus, kaip greičiau pradėti dirbti

Sujungus slaugytojo padėjėjo ir individualios priežiūros darbuotojo mokymo programas, naują programą siūloma padaryti prieinamą ir turintiems pagrindinį išsilavinimą, o ne tik įgijusiems vidurinį išsilavinimą, kaip, panorus mokytis slaugytojo padėjėjo profesijos, yra dabar. Tai ne tik praplėstų potencialių mokinių ratą, bet užtikrintų greitesnį specialistų parengimą.

Norint į darbo rinką aktyviau įtraukti laikinai nedirbančius, nekvalifikuotus ar norinčius keisti profesiją asmenis, siūloma orientuotis į praktinio mokymo ir pameistrystės modelius, kai kvalifikacija įgyjama darbo metu.

Pameistrystės modelis leistų greičiau pritraukti sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų sektoriams ypač reikalingų darbuotojų. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Nacionalinės sveikatos tarnybos (angl. National Health Service, NHS) darbuotojai dirba visą darbo laiką, o mokymai vyksta vieną dieną per savaitę.

Pasak J. Zelbos, į rinką svarbu grąžinti ir anksčiau bendrosios praktikos slaugytojo profesiją įgijusius, tačiau praktikoje ilgesnį laiką nedirbusius, asmenis. Šiuo metu, jei asmuo slaugytojo profesiją įgijo iki, pavyzdžiui, 2000 metų, dirbo pagal profesiją kurį laiką, o vėliau netęsė praktinio slaugytojo darbo ir neįgijo licencijos, šiuo metu turėtų vėl iš naujo studijuoti taip pat, kaip ir neturintis šio išsilavinimo, vadinasi, 3,5–4 metus. Kai tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje vienoje iš siūlomų slaugytojo sugrąžinimo į darbo rinką programų apmokami žinių atnaujinimo kursai, mokama stipendija ir suteikiama galimybė tuo pačiu metu ir studijuoti, ir dirbti.

Griežtinami reikalavimai kuria naujas problemas

Situaciją ilgalaikės priežiūros sektoriuje dar labiau apsunkina ir nuolat griežtėjantys reikalavimai įstaigoms dėl privalomo medicinos personalo skaičiaus. Jei iki 2024 metų globos įstaigose 30-čia gyventojų rūpinosi ne mažiau nei viena slaugytoja, nuo 2024 metų gyventojų skaičius sumažintas iki 20. Tais pačiais metais padidintas ir privalomas slaugos personalo skaičius slaugos ligoninėse.

„Griežtesni reikalavimai nustatyti norint gerinti paslaugų kokybę, tačiau kartu nesprendžiant personalo trūkumo problemos. Taigi, tokie nepamatuoti sprendimai tik dar labiau apsunkina galimybes teikti ilgalaikės priežiūros paslaugas“, – apibendrino pašnekovas.

Net keturios asociacijos, vienijančios ilgalaikės priežiūros srityje veikiančias įstaigas, bendrame rašte Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo, mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijoms pasiūlė dalytis patirtimi ir bendradarbiauti, sprendžiant ilgalaikės priežiūros sektoriui aktualias problemas. Asociacijų atstovai tikisi būti pakviesti į šioms problemoms spręsti suburtą darbo grupę. Tik ar nenutiks, kaip įprasta praktikoje, jog teisės aktų pakeitimai vėl bus priimti neįsiklausius į realiai veikiančių įstaigų patirtį?