Kodėl ir kaip mes galime įveikti korupciją(1)

Lietuvio sąmonėje giliai įsišaknijęs stereotipas: korupcija yra sunki liga, ji persunkusi kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, jos įveikti neįmanoma, todėl nieko veikti ir nereikia, nes visi yra korumpuoti, viskas bus užgesinta. Reikės dešimtmečių, kol kas nors pasikeis. Reikia naujos kartos žmonių su kitu mąstymu.

Kaip mes argumentuojame

Nėra lengva su šiais argumentais ginčytis, tačiau mąstant apie juos kyla daug klausimų. Visų pirma, kodėl a priori yra konstatuojama, kad korupcijos įveikti negalima? Iš karto net nepradėjus jokios kovos, net nepabandžius konstatuojama: korupcija ir jai atstovaujantys asmenys yra tokie stiprūs, kad net neverta pradėti kovos. Mes pasiduodame. Ar tai sveika logika? Įsivaizduokime du profesionalus boksininkus, kurie atsistoja ringe, ir vienas iš jų sako: ”Ne, aš jo neįveiksiu“, nuleidžia rankas ir leidžia kitam priešininkui smūgiuoti.

Kitas labai įdomus argumentas - jog reikia naujos kartos, kad kas nors pasikeistų. Visų pirma, nepriklausomybės metais per du dešimtmečius jau išaugo naujoji karta, kai kurie net jau turi valstybinius postus ir pareigas. Ar kas pasikeitė? Korupcijos suvokimo indeksas išliko toks pats, o pati korupcija tik dar labiau įsismelkė į mūsų kasdienybę, nes atsirado  labai daug tokių, kurie teigia: „Mes visi tokie. Ir kadangi visi vagia, tai suteikia teisę vogti ir man“.

Sakymas, kad reikia naujos kartos, visų pirma yra pripažinimas, kad žmogus neturi nė menkiausio noro keistis pats ir tiesiog lengviausiu būdu numeta atsakomybę kitam – na, ateis jauni ir padarys tvarką. Deja, taip teigiantieji užmiršta vieną paprastą dalyką: ta naujoji karta mokosi ir stebi, kaip elgiasi senoji karta. Senoji karta jiems yra elgesio ir gyvenimo būdo modelis, perduodantis naujajai kartai veiksmų ir elgesio stereotipus. O senosios kartos stereotipas yra toks: būk kaip visi, daryk kaip visi, vok kaip visi, užsimerk kaip visi ir bijok kaip visi.

Daug metų stebiu ir bendrauju su nepriklausomybės metais jau Lietuvoje augusia  ir išauklėta karta ir didžiausias  gluminantis fenomenas, yra tai, kad mąstymo ir elgsenos stereotipai yra lygiai tokie patys, kaip ir tų žmonių, kurie gyveno, augo sovietinėje sistemoje. O sovietinėje sistemoje reikėjo gyventi dvigubą gyvenimą: viena sakai, kita galvoji, o trečia darai. Kai viršininkas viešai meluoja, visi pritariamai linksi. Viršininkas iš pradžių mano, kad tai, ką jis kalba, yra melas, tačiau nuolat  matydamas nuolankiai pritariančias galvas, jis ima ir pats patiki tuo, ką kalba. Tokiu būdu sistema įgyja tam tikrą legitimumą: vieni netiki, bet viešai pritaria, kiti taip pat netiki, bet gavę viešą pritarimą tai priima kaip leidimą toliau veikti.

Griuvo, nes prarado legitimumą

Ir vis dėlto imperija griuvo. Ji griuvo taip, kaip griūva kortų namelis. Ištraukus vieną silpniausią grandį (Baltijos valstybes) iš visos daug metų kurptos iliuzijos ji sugriuvo per neįtikimai trumpą laikotarpį. Tą patį fenomeną iš dalies matome ir arabų pavasario apimtose Artimųjų Rytų valstybėse.

Kas atsitiko SSSR imperijai, arabų valstybėse? Žvelgiant iš žmogiškosios prigimties prizmės, šios imperijos žlugo arba šiuo metu žlunga, nes tie, kurie valdo, prarado legitimumo teisę. Tą teisę jie prarado, nes valdė žmones per prievartą, nesuprasdami, kad jų, kaip vadovų, uždavinys buvo padėti kitiems gyventi pagal visuotinai priimtas

moralės ir etikos normas ir sukurti tokias sąlygas, kuriomis šios normos galėtų klestėti.

Ir žmogaus, ir visuomenės gyvenimas yra valdomas moralės ir etikos kodeksų. Juos galima prilyginti fizikos dėsniams. Paimkite kelis fizikos įstatymus ir per jų prizmę pažvelkime  ne tik į šių imperijų gyvenimus, bet ir į korupcinį pasaulėlį.

Veiksmas ir atoveiksmis

Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Taip skamba ir vienas iš fizikos dėsnių. Jis ypač galioja prievartai, melui ir korupcijai tiek valstybių gyvenimo, tiek asmeninio gyvenimo, tiek visuomenės gyvenimo lygmenyje.

Prievarta ir korupcija yra dirbtinis veiksmas, todėl taip veikiantis žmogus, institucija, valstybė nori to ar nenori savaime kuria atoveiksmį – jėgas, kurios vėliau ar anksčiau sugriauna tai, kas niekada neegzistavo. Žvelgiant į lietuvišką situaciją, tai galingiausia jėga, kurią didžiausia dalimi pagimdė nacionalinė korupcija ir neveiklumas, yra emigracija. Taip, teisūs tie, kurie sako, kad korupciją įveikti Lietuvoje yra sunku – tai suvokę ir nenorintys gyventi pagal iš viršaus primestą “gyventi, užsimerkti ir nematyti arba vogti kartu” trafaretą tiesiog susikrovė lagaminus ir išvyko.

Emigracija jau tapo ir dar labiau taps tuo pagrindiniu atoveiksmiu korupcijai. Ji jau verčia ir dar labiau vers tiek Vyriausybę, tiek atskiras institucijas, tiek žmones galvoti, kas vyksta, kodėl vyksta ir kaip vyksta. Ir nėra kitos išeities, kaip atsisukti į pamatines žmogiškąsias vertybes, dorybes ir pradėti gyventi kitaip. Tik tai gali įkvėpti viltį, tikėjimą ir norą kurti ne tik tuos, kurie liko tėvynėje, bet ir tuos, kurie fiziškai gyvena svetur.

Šviesos dėsnis

Kitas fizikoje egzistuojantis yra šviesos dėsnis. Jei šviesa yra įžiebiama, ji tiesiog plinta. Ir plinta šviesos greičiu. Neplisti šviesa negali. Tamsa neturi egzistencijos, tamsa – tai tiesiog šviesos nebuvimas.

Tai labai gerai galioja korupcijos srityje. Ką tai reiškia kovoti su korupcija? Ar gali kovoti su korupcija tie, kurie patys yra korumpuoti? Sakoma, kad Lietuvoje nesiseka kovoti su korupcija. Kodėl nesiseka kovoti?

Žinant šviesos dėsnį – atsakymas yra aiškus. Nesiseka kovoti, nes nėra kovojama. Nes jei yra kovojama (yra įžiebiama šviesa), tai korupcija neturi jokių šansų.

Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje yra dar blogiau. Dažnai tie, kurie turi kovoti, patys yra tokie, jie imituoja kovą. Tiesiog dažnai patys būna  paskendę gilioje korupcijoje. Klasikinis atvejis –  buvęs viceministras Artūras Skikas.  Jis  iš vakaro rėžė ugningą  antikorupcinę kalbą Europos ir Lietuvos aukštiems pareigūnams, o iš ryto jau buvo suimtas už didelio kyšio paėmimą.

Dar įdomesnė kova vyksta viešoje erdvėje.  Kad suvoktum, kas vyksta Lietuvoje, reikia skaityti ne vieną, o daug leidinių ir pamėginti suprasti, kas slypi už įvairių faktų ir straipsnių herojų.

Kas slypi už faktų

Paimkime naujausią – 23 milijonų skandalą. Jis prasidėjo itin netikėtai. Tuometinis Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas K. Komskis  gruodžio 7 d. išplatina spaudos pranešimą, kuriame teigiama, kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė galimai įsigijo  vertybinių popierių.  „Jeigu šis faktas pasitvirtintų, tai nusikaltimas. Juk ši ligoninė nėra „uabas“, tai viešoji įstaiga, pavaldi ministerijai ir išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau pirmiausia norime sulaukti įstaigos vadovo atsakymo, tada spręsime, ką daryti toliau“, – portale “15 min.” kalbėdamas su žurnaliste Egle Petkute, teigė K. Komskis.

Skamba labai ryžtingai ir kaip tikro kovos su korupcija eksperto pareiškimai. Tačiau realybė yra kitokia... Iki pat sausio 12 dienos, kol Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojai Agnei Bilotaitei nebuvo perduoti dokumentai, K. Komskis nesiėmė jokių veiksmų. Kodėl? Kaip tai paaiškinti? Jei norima tikrai kovoti su korupcija, tai tarus “A”, būtina pasakyti “B”. Taip neįvyksta. Kodėl?

Atsakymą galima nesunkiai rasti ne kur kitur, o žiniasklaidoje. Praėjus kelioms dienoms po K. Komskio pranešimo apie Klaipėdos jūrininkų ligoninės investicijas, “Lietuvos ryte” pasirodo didelis straipsnis apie K. Komskio galimus ryšius su verslu. Tas verslas ir tas veiksmas vyksta taip pat Klaipėdoje. Atsitiktinumas?

Vargu. Vyksta paprastesni dalykai – atskirų verslo grupuočių kova dėl vietos po saule. Ir toje kovoje kova su korupcija yra tik vienas iš įrankių. Kaip ir A. Skiko atveju yra tik kovos imitacija – masėms akis dumti.

Pasekime įvykių eigą toliau. Vos prieš kelias dienas teigęs, kad net už šešis milijonus įsigyti sertifikatai gali būti nusikaltimas, pamatęs akivaizdžius įrodymus, kad tie sertifikatai iš tiesų yra ir esant įtarimų, kad indėlių gali būti ne už 6, net už 23 milijonus, K. Komskis “Vakarų Lietuvos medicinai” teigia: “Šioje precedento neturinčioje istorijoje žinomas tik vienas faktas – indėlių sertifikatai pirkti be konkursų... Sutarčių su „Snoru“ turėjo daug šalies gydymo įstaigų, ligoninių, bet visos jos banke turėjo tik sąskaitas, nė viena nelaikė terminuotų indėlių, kaip KJL... Tiriama, ar vadovas iš šių sandėrių neturėjo asmeninės naudos. Jei bus įrodyta, kad savo padėtimi jis nepiktnaudžiavo ir naudos neturėjo, gal pakaks ir administracinės nuobaudos, priešingu atveju gali grėsti baudžiamoji atsakomybė“. Iš pradžių teigiama, kad tai nusikaltimas – o vėliau pozicija švelnėja iki nedidelės administracinės baudos...

Įdomūs principų lankstumo viražai.  Kas vyksta iš tikrųjų? Vyksta interesų, grupių itin atkakli kova, kova be taisyklių. Ką tai bendro turi su šviesa? Nieko. Tačiau labai daug bendro turi su šviesos ir tamsos teorija.

Abiem pusėms palaikyti kovą reikia labai daug materialinių, finansinių ir žmogiškųjų resursų. Nuolatiniai taktikos aptarimai telefonais, pirtyse, ilgi vakarai praleidžiant su mintimis, ką daryti, pykstant ant oponentų, išgyvenant dėl nesėkmių, liejant tūžmį ant tų, kurie trukdo, nesupranta, netikėtai paaiškėjus įkalčiams slėpti galus, papirkinėti teisėsaugos pareigūnus ir t. t. Reikia bendrauti su viešųjų ryšių kontoromis, reikia pirkti straipsnius, reikia prižiūrėti straipsnius rašančius žurnalistus ir daug dar kitų daug energijos ir pastangų reikalaujančių dalykų.

Tam, kad įžiebtum šviesą, viso to nereikia, šviesai palaikyti sąlyginai reikia gerokai mažiau žmogiškųjų resursų, gerokai mažiau jėgų. Šviesa plinta savaime, tamsa neplinta ir tamsa neturi ateities. Įžiebus šviesą, tamsa išnyksta savaime.

Uždegime šviesą

Grįžkime prie teiginio, išsakyto pirmojoje pastraipoje: su korupcija kovoti yra sunku. Žinant šviesos ir tamsos dėsnį akivaizdu, kad tai yra lengva. Reikia tik įžiebti tiesos, faktų, tikros (o ne regimos ar dirbtinai kuriamos) realybės šviesą. Ir viskas. Nei baimės, nei tamsos, nei korupcijos nėra.  

Reikia tiesiog vieną kartą savyje nugalėti baimę ir pasakyti: aš taip nebenoriu, aš taip nebegaliu gyventi. Ir tarti pirmą žodį. Toliau viskas pagal šviesos dėsnį klostosi savaime. Šviesos plitimas -  tai yra taip saldu, kad nė akimirką negali pagalvoti, jog gali būti kitaip.

Dr. Audrius Šimaitis