Kieno tikslai svarbesni?(1)
Žiniasklaidoje atsiradusi diskusija apie laisvą prekybą vaistais dažnai suvedama į vieną klausimą – kam tai naudinga: vaistų tinklams ar gyventojams? Matau, kad toks sprendimo siaurinimas yra labai „nesveikas“. Čia turėtume žvelgti plačiau į problemą – kas yra vaistai. Jeigu jie panašūs į sumuštinį, tai kodėl jų nepardavinėti visur, kur galima nusipirkti? Tačiau aš jau ne kartą rašiau, jog vaistai yra panašūs į nuodus. Ar verta nuodyti visur?
Toks publicistinis supriešinimas leidžia atskleisti kelias problematikos plokštumas: ekonominę, politinę, socialinę. Pradėkime nuo ekonomikos pusės. Vaistų rinka tampa viena iš didžiausių pelno gavėjų pasaulyje, aplenkdama net prekybą ginklais. Aišku, kad čia kaupiasi ir didelių pinigų interesai. Lietuvoje jie pasireiškia didžiųjų tinklų ir mažų vaistinių ryškia konfrontacija. Tas priešiškumas labai skausmingas visuomenei: mažėja galimybės gauti vertingą paslaugą, mažėja valstybės įplaukos, didėja piliečių išlaidos. Visai supaprastintai – vaistinių koncentracija ir monopolis didina išlaidas gyventojams ir mažina valstybės pajamas. Taigi žiūrint iš šios pusės, laisvas vaistų pardavimas numuštų didžiųjų tinklų pajamas, nedarydamas žymios įtakos smulkioms vaistinėms. Tam tikras patogumas padidėtų žmonėms, kuriems nelauktai reikia vaistų: ar tai staigiai kas susirgo nedidele liga, ar atsitiko panaši nedidelė bėda.
Antra šio klausimo pusė yra vertybinė socialinė. Kas yra vaistas? Paprasta prekė, tolygi varžteliui ar sumuštiniui? Gal jų paskirtis visai kitokia? Esu ne kartą rašęs ir drįstu kartoti – vaistai yra greičiau paslauga nei daiktas. Jie tinka ne kiekvienam ir ne bet kada. Vadinamieji nereceptiniai vaistai (apie kitus ir nediskutuojama) taip pat yra „nuodai“. Pavyzdžiui, per metus vien 1,5 milijono amerikiečių patenka į ligonines nuo netinkamo vaistų pavartojimo. Apsinuodyti galima ir vitaminu C, ir amidopirinu. Todėl manau, kad vaistus reikia greičiau prilyginti pistoletui ar šautuvui nei puodeliui ar šaukštui. Iš šios pusės nekontroliuojamą prieinamumą vaistams reikia riboti kategoriškai, net draudžiant tablečių ar kapsulių patrauklų vaizdavimą per televizorių ar interneto reklamose.
Šios problemos rimtumą patvirtina statistika: vaistų parduodama daugiau. Vaistų vartojama daugiau. Ar nuo to esame sveikesni? Ne. Greičiau priešingai. PSO duomenimis, daugiau nei pusė visų parduodamų medikamentų yra įsigyjami ir paskiriami nesilaikant racionalios terapijos principų ir kas antras pacientas nesilaiko gydymo rekomendacijų.
Lietuvos vaistininkų sąjunga mano, kad kriterijai, pagrindžiantys, ar vaistai vartojami racionaliai, yra šie:
1. Visi paskirti vaistai yra būtini šiam ligoniui.
2. Visi vaistai yra pirmo pasirinkimo vaistai (first choice), t. y. – tinkamiausi vaistai atsižvelgiant į ligonio amžių, gretutinę patologiją, rizikos veiksnius nepageidaujamam poveikiui, rizikos veiksnius tiesiogiai vaistų sąveikai, patogumą vartoti ir gydymo kurso kainą.
3. Jei pasirinkta tinkama vaisto forma, dozė, intervalai dėl dozių.
4. Užtikrinamas vaistų suvartojimas.
5. Numatomi monitoringo parametrai, kuriais nustatomas vaisto pageidaujamas poveikis ir gydymo komplikacijos, nustatomi terminai, kada turi būti nutrauktas vaisto vartojimas.
6. Įvertintos galimos vaistų sąveikos.
7. Numatomi faktoriai, kurie gali keisti gydymą. Tarkime, ligonis pradedamas gydyti 7 vaistais, kol bus išspręstos pagrindinės problemos, o po to sumažinamos ar padidinamos vaistų dozės ir pan.
Viskas būtų tarsi žaidimas į vienus vartus, tai yra draustų laisvai pardavinėti vaistus, jei šie reikalavimai būtų taikomi ir didiesiems vaistinių tinklams. Šiuo metu jie visiškai netaikomi. Vaistinė, esanti didelėje parduotuvėje, vaistus traktuoja kaip paprastą dešrą ar dantų pastą. Todėl apie jokius specialius reikalavimus šiai prekybai netenka girdėti.
Politinis aspektas. Ne veltui liberalai iškėlė šią problemą. Jie įgyja daugiau politinio svorio ir tarsi kovoja už savo rinkėjų interesus. Gali tvirtinti, kad, viena vertus, jie užgavo pasaulinę (ne vien Lietuvos) problemą apie vaistų kainodarą, kita vertus – apie socialinę atsakomybę.
Ilgametis Sveikatos apsaugos ministerijos veiklos slaptumas, prisidengiant komercinėmis užsklandomis, veda prie to, kad nepasitikima valdymo kokybe. Ne tik Seimo ar politinių partijų, bet ir tų struktūrų, kurios garantuoja visuomenės veiklą: prokuratūra, teismai, valstybės saugumo komitetas, Sveikatos apsaugos ministerija.
Kaip matome, laisva prekyba vaistais kelia kelis klausimus: kas atsakys už apsinuodijimą vaistais: gydytojai, pardavėjai ar patys piliečiai? Kas mokės už netinkamą vaistų pavartojimą: sveikatos draudimas ar pats pilietis? Galų gale vaistas – tai paprasta prekė ar specialistų teikiama paslauga?
Dr. Vytautas Valevičius
Panaudotas šaltinis
https://www.vaistininkai.lt/index.php/farmacijos-aktualijos/42-racionalus-vaistu-vartojimas
Susiję straipsniai
