Karo gydytojas – apie bejėgę ir stebuklus kuriančią mediciną karo lauke

Kabulo ir Goro provincijose, Afganistane, tarnavęs karo gydytojas Vilius Kočiubaitis, išleidęs romaną „Afganistano daktaras“, portalui VLMEDICINA papasakojo apie savo patirtį – apie tai, kaip ligos ir prasta mityba žudo nė ketverių metų nesulaukusius vaikus, ligas realybėje, apie kurias buvo tekę skaityti tik vadovėliuose. Taip pat apie stebuklingas akimirkas, kai pavyksta pastatyti ant kojų neįgalią mergaitę ir itin skausmingą akimirką, kai medicina lieka bejėgė, o ant rankų miršta vaikas.

Reklama

Ką tik išleidote naują savo romaną „Afganistano daktaras“. Kodėl nusprendėte savo patirtį suguldyti knygoje?

Aš praleidau Afganistane beveik dvejus metus. Visa tai, ką mačiau keliaudamas po Afganistaną, įvykius karo ir vietinėje Čagčarano ligoninėje, sutiktus žmones, gydytus pacientus labai kruopščiai užfiksavau dienoraštyje. Susidarė keliolika sąsiuvinių. Vis dėlto neišdrįsau visa tai įamžinti kaip dokumentinę prozą, todėl sumąsčiau parašyti apsakymų rinkinį. Įpusėjus suvokiau, kad apsakymai puikiai gulasi į daug sudėtingesnę ir įdomesnę romano siužetinę liniją. Taip atsirado šis romanas. Gal kada nors Afganistano dienoraščiai suguls į dar vieną knygą apie Afganistaną, šįkart apie karo gydytojo patirtį misijose. Dabar tam dar per anksti – nenoriu minėti konkrečių pavardžių, faktų, situacijų ir vietų.

Ir kodėl nusprendėte, kad tai bus grožinis kūrinys? Kiek jame realios jūsų patirties?

„Afganistano daktare“ daug autentikos – įvykių, aplinkybių, vietovių ir, be abejo, žmonių. Visos romano scenos ligoninėse yra tikros, gal šiek tiek mano pakeistos, o didesnė dalis personažų – iš tikrųjų mano sutikti žmonės. Su kai kuriais iš jų bendrauju iki šiol, jie ne kartą lankėsi Lietuvoje. „Afganistano daktarą“ galima laikyti mano pirmojo romano „Miestelis, kuris buvo Jo“ tęsiniu, nes pagrindinis personažas gydytojas Vilhelmas Vėberis yra tas pat asmuo, tik romano veiksmas persikelia iš mažo Lietuvos miestelio į Afganistaną.

Karo medikų Lietuvoje trūksta, o ir būti jais gali ne kiekvienas. Kokiais asmenybės bruožais turėtų pasižymėti žmogus, panoręs juo būti? Kodėl, jūsų nuomone, mažai mediciną baigusių jaunuolių renkasi šią profesiją?

Tam reikia tvirto pasiryžimo, netgi pasišventimo. Karo gydytojas privalo būti universalus – turi puikiai išmanyti ir karybą, ir mediciną, mokėti anglų kalbą. Žodžiu, kartu esi ir karininkas, ir gydytojas. Be to, privalai atsisakyti daugelio įprastų dalykų, turi išmanyti ne tik specifinius karinius dalykus, bet ir paklusti statuto reikalavimams, sutikti kas penkerius metus būti perkeliamas į vis kitas pareigas ar net iš vienos tarnybos vietos į kitą, vykti į ilgalaikes misijas karo zonose, dažnai dalyvauti lauko pratybose, kasmet įvykdyti fizinio parengtumo testus, baigti daugybę privalomų kursų, atitikti gana griežtus sveikatos reikalavimus, o jai suprastėjus, esi priverstas palikti tarnybą. O kur įsitvirtinti, kai tau eina penkta ar šešta dešimtis? Matyt, visa tai atbaido jaunus gydytojus. Tuo labiau kad šiandien retai kada sutiksi jauną gydytoją, kuris negalvotų apie emigraciją. Man asmeniškai nepaprastai skaudu tai, kad didelis būrys turinčių misijų patirtį karo medikų tarnybą kariuomenėje iškeitė į padoriai atlyginamą darbą užsienyje. Dar visai neseniai į Karo medicinos tarnybą buvo dideli konkursai. Kažkada aukštesnis užmokestis dabar žymiai atsilieka nuo civilių gydytojų.

Pats dalyvavote trijose misijose Afganistane. Pasidalinkite savo patirtimi – kas šokiravo, nustebino ar nuliūdino?

Patirčių buvo visokių – skausmingų, liūdnų, netgi traumuojančių. Tačiau atmintyje laikui bėgant išlieka tik tai, kas buvo pozityvu. Norėdamas rašyti apie Afganistaną, privalėjau įgyti visiškai naujos patirties – perprasti vietinių gyventojų mentalitetą, viduramžiškas tradicijas, papročius, jų elgesio ypatumus. Tai nėra taip paprasta: žmonės ten nuoširdūs ir geranoriški, tačiau tamsūs ir beraščiai. Man pavyko perprasti šiuos žmones vien dėl to, kad buvau gydytojas. Tai paskatindavo juos atsiverti, išsipasakoti, būti nuoširdžius.

Afganistanas – skurdžiausia pasaulio šalis, o Goro provincija – skurdžiausia jos provincija. Tai viską pasako ir nenuostabu, kad į akis visų pirma metasi baisus skurdas, kuris dažnu atveju šokiruoja. Laikui bėgant prie jo pripranti, tačiau vietinėje ligoninėje jis ypač ryškus. Per metus sveikatos apsaugai vienam afganistaniečiui iš valstybės biudžeto skiriami tik 8 doleriai. Nustebino vaikai – jie nepaprastai kantrūs, drąsūs, draugiški ir imlūs, o nuliūdino tai, kad kas ketvirtas vaikas miršta nuo ligų ir blogos mitybos nesulaukęs net ketverių metų amžiaus. Gal todėl vaikams iki penkerių metų amžiaus nesuteikiamas net vardas, jie niekur neregistruojami. Vis dėlto teko matyti moterį, kuri pagimdė 14-ą vaiką ir visi jie buvo gyvi ir sveiki.

Ką karo medikui reiškia tarnyba tokiuose karštuose pasaulio taškuose?

Visų pirma įgyji gydomojo darbo patirties karo zonose, išmoksti dirbti kartu su kitų šalių medikais, perpranti NATO procedūras. Jokiose pratybose tokios patirties neįgysi. Misijoje privalai diagnozuoti ir gydyti tokias ligas, apie kurias teko skaityti tik vadovėliuose, turi pasitikėti savo paties jėgomis ir žiniomis, savo profesionalumu, privalai priimti greitus ir teisingus sprendimus. Juk artimiausia ligoninė tik už 350 kilometrų – Herate ar Kabule.

Tarnyba veikiausiai paliko pėdsakų jūsų paties sveikatai.

Sveikatos tarnyba misijose tikrai nepridėjo, ir jos pasekmes metams bėgant pradedu jausti. Košmarų nesapnuoju, tačiau po paskutinės misijos kelerius metus kenčiau rimtus miego sutrikimus, atsirado arterinė hipertenzija. Vienos misijos metu man Vokietijos karo ligoninėje Kabule buvo atlikta operacija, po kurios man buvo rekomenduota sugrįžti į Lietuvą, tačiau aš pasilikau Čagčarane. Jaučiau atsakomybę už mūsų karius, jų sveikatą ir gyvybę. Viena tikrai žinau, kad į misijas Hindukušo aukštikalnėse turi vykti perpus jaunesni nei aš karo gydytojai. Juk man jau 53-eji...

Viename interviu esate paminėjęs, jog pavyko išgydyti kelis itin sunkiai sirgusius vaikus. Ar galite papasakoti apie tai daugiau? Kaip apskritai pradėjote Afganistane gydyti vaikus?

Vaikus Afganistane pradėjau gydyti po to, kai 2005 metais mūsų ligoninėje išgydžiau kelis sunkiai sergančius vaikus, kuriuos atgabeno iš Čagčarano ligoninės. Vos tik įsteigus ligoninę mūsų bazėje, diagnostikos galimybės nebuvo paties aukščiausio lygio. Dažnai tekdavo gydyti vaikus, nenustačius tikslios karščiavimo priežasties. Žinojau tik viena, kad tai kažkokia infekcinė liga, ir viskas. Gydydavau taikydamas jau ne kartą išbandytą trijų stiprių antibiotikų kombinaciją. Beveik visais atvejais rezultatai būdavo geri. Vėliau, įsigijus modernią diagnostinę įrangą, diagnozę nustatydavome be didesnių keblumų. Išgydžiau kelis sunkia maliarija sirgusius vaikus, daug pacientų, sirgusių amebiaze, dizenterija, salmonelioze, įvairios kilmės diarėjomis ir parazitinėmis ligomis.

Įsiminė atvejis, kai tėvas man į ligoninę atnešė ant pečių mergaitę. Ji negalėjo žengti nė žingsnio – jai buvo stiprus reumatoidinio artrito, pavertusio paauglę neįgalia, priepuolis. Konsultavausi su Lietuvos pediatrais, siunčiau jiems tyrimus, rentgeno nuotraukas. Jie patarė gydymo schemą, į kurią įėjo hormonai, citostatikai, analgetikai. Tėvas kiekvieną dieną atveždavo ją į ligoninę iš kaimyno pasiskolintu karučiu su nuleista, skudurų prikimšta padanga. Po pusantro mėnesio mergaitė jau pereidavo kambarį, o vėliau ir pati savo kojomis atėjo į ligoninę. Man tai prilygo stebuklui. Romane yra skyrius apie šią mergaitę, kurios vardas – Tsatsi.

Kartą tėvas atsinešė į ligoninę narkotikais apnuodytą ketverių metų sūnų – taip kišlako mula, duodamas jam opiumo, mažino temperatūrą ir slopino febrilinius traukulius. Berniukui sutriko kvėpavimas ir, nepaisant mūsų pastangų, jis neišgyveno. Tai buvo nepaprastai skaudi patirtis, kurią labai išgyvenau.

Koks afganistaniečių supratimas apie mediciną? Kiek ji pažengus?

Afganistaniečių gydytojai yra patyrę ir gerai išmano įvairių, ypač infekcinių ligų diagnostiką. Man teko šioje srityje iš jų daug pasimokyti. Patyrę ir Čagčarano ligoninės chirurgai. Tačiau vietinės ligoninės aprūpinimas vaistais ir medicinine įranga buvo skurdus. 2005 metais visos operacijos buvo atliekamos tik naudojant intraveninę narkozę. Lietuva, JAV ir Japonija aprūpino ligoninę šiuolaikine aparatūra, vėliau Japonijos lėšomis buvo atlikta ligoninės rekonstrukcija. Dabar ligoninės neatpažinsi. Sudėtingesnės operacijos buvo atliekamos mūsų karo ligoninėje, kur operuodavo Ukrainos karo chirurgai.

Su kokiomis retomis ligomis, retais medicininiais atvejais teko Afganistane susidurti?

Teko gydyti maliariją, leišmaniozę, Dengė karštligę, cholerą, echinokokozę, bruceliozę, sifilį, poliomielitą, meningokokines infekcijas, difteriją, diarėjas su sunkiomis dehidratacijomis, įvairias avitaminozes, mitybos nepakankamumus, įvairias virusines ligas. Kasdien susidurdavome su įvairiomis traumomis, šautinėmis žaizdomis, labai dažnai – su nudegimais.
Filmuose teko matyti vaizdų, kai žmogų tiesiog atveža į palapinę, o karo gydytojui tenka pačiam vietoje įsirengti ir operacinę, ir gydyti jį neturint daug priemonių. Ar tokie vaizdai turi ką nors bendra su tikrove Afganistane?

Ligoninę mes savo rankomis pastatėme Čagčarane 2005 metais lietuvių karinėje bazėje. Ją sudarė vienuolika palapinių. Ji buvo puikiai įrengta ir aprūpinta įranga, diagnostikos priemonėmis bei medikamentais. Joje buvo priėmimo kambarys, 12 vietų stacionaras, reanimacija, operacinė, rentgeno kabinetas, klinikinė laboratorija, stomatologijos kabinetas, autoklavinė, vaistų sandėlis, personalo poilsio kambarys. Ji turėjo autonominį aprūpinimą elektros energija, vandeniu, šildymu, visur buvo įrengti kondicionieriai. Čia buvo atlikta ir pirmoji operacija. Reikalui esant ligoniai galėjo būti evakuojami sraigtasparniais ar lėktuvais į NATO šalių ligonines Herate, Kabule, Mazari Šarife.

2007 metais buvo pastatyta nauja stacionari šiuolaikiška ligoninė, kurioje per dieną buvo priimama 50 vietinių pacientų, atliekamos dvi ar trys operacijos. Joje dirbo Lietuvos, Ukrainos ir Gruzijos karo gydytojai.