Kaip priversti paauglius dirbti?
Žodis „priversti“ man patinka. Nes paaugliai ne kartą kankino mane, mano draugus ir klientus. Kai suaugusieji išsijuosę dirba, dabartiniai paaugliai atsipūtę sėdi prie interneto ir jų nieko nebepriversi. Tiek tėvai, tiek mokytojai pastebi, kad dabartiniai paaugliai kitokie. Kodėl jie taip pasikeitė? Galbūt suaugę verčia paauglius dirbti netinkamais būdais? Ir svarbiausia – kaip išmokyti paauglius dirbti, kad jie laiku pasiruoštų suaugusiojo gyvenimui?
Tvarka, atsakomybė ir pastangos išėjo iš mados. Jei mažesni mokiniai dar priima pareigas ir nereikalauja teisių, tai paauglystėje viskas apsiverčia aukštyn kojom. Mūsų kultūroje nėra aiškių taisyklių, kokios paauglių kaip būsimų suaugusiųjų pareigos, bet atrodo logiška, kad žmogus turi turėti vienodą teisių ir pareigų kiekį. Kodėl šiais laikais paauglių tarpe vis aštresnė atsakomybės problema? Visų pirma, atsakomybės reikšmė sumažėjo todėl, kad šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje iš viso mažiau vertinamas autoritetas ir pastangos. Bausmė ateina iš autokratinės sistemos, kurioje autoritetingas žmogus, užimdamas dominuojančią padėtį, turėjo privilegiją skirti apdovanojimus ir bausmes. Pastaruoju metu socialinė struktūra pasikeitė, vaikas užėmė tokią pat socialinę padėtį kaip ir suaugusieji – mokyklose nebėra fizinių bausmių, kur kas kruopščiau ginamos vaikų teisės, kai kuriose šalyse vaikai net gali paduoti tėvus į teismą.
Pasikeitė ir santykis į darbą. Anksčiau nebuvo teikiama tiek reikšmės žinioms ir paauglių nereikėjo mokyti, kas yra darbas. Dabartinių paauglių tėvai užaugo sovietiniais laikais. Tuomet kur kas mažiau dalykų buvo galima nusipirkti – nebuvo nei gražių drabužių, nei maisto pusfabrikačių, tekdavo remontuoti mašinas, auginti ir konservuoti sodo gėrybes, suaugusieji po darbo turėjo kur kas daugiau triūsti ir buvo labiau būtina įtraukti į tai vaikus, ypač kaime. Dabar paauglio gyvenimas tapo tokiu įdomiu, kad paprasti darbai, tokie kaip namų ruoša ar pagalba sode jam atrodo nuobodūs ir nebūtini, o per atostogas ar po ligos pareigos jausmas išnyksta visai – paauglys įsitikina, kad puikiai apsieita ir be jo. Daugelis paauglių mato savo galimybes tarsi per rožinius akinius ir laukia, kad norai išsipildytų be pastangų. Bet visgi, norėdamas užsidirbti pinigų jaunas žmogus turės dirbti ir neįdomius darbus, dėti pastangas ir išmokti džiaugtis iššūkiais, o ne tik išreikšti save. Dar daugiau – būtent pastangos, paklusimas vertybes atstovaujantiems autoritetams gali padėti žmogui sukurti kažką didesnio už save.
Tvarka sukuria ir psichologinį saugumą. Paaugliui tvarka asocijuojasi su rutina, bet iš tiesų rutina – tai namo sienos. Kai neaišku, ko tikėtis, sunku jaustis gerai. Pavyzdžiui, nors tėvai užsiėmę, vaikas žino, kad tam tikrą laiką mama praleis su juo. Tėvai šeimoje turi sukurti rutiną – turi būti aiškus miego, pamokų ruošimo laikas, nustatytu laiku atliekami namų ruošos darbai, bendravimo laikas, šventiniai ritualai. Kai kurie tėvai vengia labai reguliuoti vaikus ir suteikia jiems per daug laisvės, bet dėl to vaikai jaučiasi nesaugiai. Su visiška laisve paauglys negalėtų susitvarkyti ir dėl kitų priežasčių. Kadangi jam sunku daryti gyvenimo sprendimus, jis dažnai jaučiasi menkavertiškas, o padaręs klaidą jaučia didesnę, nei vertėtų kaltę. Todėl bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį
reikalingos taisyklės ir suaugusiųjų pagalba.
Kokiais būdais nereikia paauglių versti dirbti?
Jei tvarka ir pastangos akivaizdžiai naudingos, kodėl paaugliai taip stipriai tam priešinasi? Ogi todėl kad daugelis suaugusiųjų imasi tokių būdų, kurie daug labiau kenkia nei padeda. Auklėjimas rėkimu, mušimu – tai prisipažinimas, kad suaugusysis, turėdamas visas priemones yra toks bejėgiškas, kad nusileido į žemiausią galimą žmonių sąveikos būdą. Bausdami paauglį dažnai prarandame daugiau, negu įgyjame, pavyzdžiui, drovus paauglys gali imti jaustis nevykėliu. Suaugusieji dažnai nesuvokia, kaip jie grubiai elgiasi su vaikais net smulkmenose. Pavyzdžiui, esu girdėjusi, kaip paauglys, kurio oficiantas restorane mandagiai paklausė, ką jis nori užsisakyti pasakė: „Jis mano, kad aš tikras“.
Tiesa, dažniausiai sutinkami ne tokie akivaizdūs, nors ne mažiau žalingi auklėjimo būdai. Pavyzdžiui, labai paplitęs yra įkyrus raginimas. Svarbu žinoti, kad daugiau kaip po dviejų pastabų paauglys jau nieko nebegirdi. Nenorą paklusti sukelia griežtas balsas ir skubus reikalavimas. Pavyzdžiui, kai kurie mokytojai elgiasi kaip seržantai, berdami įsakymus: „užsirašyk pavardę ant savo darbo“, „žiūrėk į savo sąsiuvinį“, „išspjauk gumą“. Tipiška paauglio reakcija: „Aš tau ne vergas“, „padarysiu, kaip liepi, bet lėtai“. Taip pat paaugliui nemalonu, kai jis verčiamas skubiai mesti savo užsiėmimą. Ar dažnai išgirsime suaugusiuosius sakant: „Aš suprantu, kad pertraukiu tave, suprantu, kad tu nenori, bet gal padėtum ?“
Nenorą paklusti sukelia ir nepagrįsti reikalavimai, pavyzdžiui, kas dieną valyti dulkes. Neretai paauglio noras dirbti pradingsta, nes suaugusieji linkę per daug kištis ir kritikuoti jų atliktą darbą. Destruktyviai veikia pykčio ir meilės kaitaliojimas, kai po subarimo paauglys apkabinamas, jo atsiprašoma – vaikas įpranta neklausyti, bet tuoj pat atsiprašyti, o jo elgesys tampa chaotiškas. Labai žalingas kalbėjimas apie paauglį jam girdint – neigiami tėvų pasisakymai iš paauglio atima viltį ir norą pasikeisti. Pavyzdžiui, esu girdėjusi istoriją, kad mama su draugėms juokėsi, kaip sūnus nuėjo pas patinkančią merginą į gimtadienį, bet taip ir neišdrįso paskambinti į duris.
Žinoma, labiausiai paauglį žeidžia žeminimas. Pavyzdžiui, mokytojui duodant tokią pastabą: „Reikia būti visiškai kvailam, kad atiduoti darbą ir neužrašyti pavardės“, paauglė galvoja: „jaučiuosi pažeminta“, „nekenčiu tavęs“, „kokia aš kvaila“. Kita žeminimo forma – gąsdinimas. Mokytojas: „Taip dirbdami niekada nesugebėsite rasti darbo“. Paauglys: „aš negabus“, „iš mokymosi vis tiek jokios naudos“. Kritika, bandant sukelti kaltę irgi neatveda prie bendradarbiavimo. Mokytojas: „Per jus, vaikai, kiekvieną vakarą namo grįžtu skaudančia galva“. Paauglys: „Norėčiau būti kuo toliau nuo čia, man nereikia šito vargo“. Paaugliui labai skaudu, kai jis nuvertinamas, lyginant su kitais. Mokytojas: „tavo sesuo geriau mokėsi“. Paauglė: „Nekenčiu sesers“, „Aš niekada nebūsiu tokia gera kaip sesuo“. Informacija turi atitikti amžių: „Na, lėliukai, pradedam.“ Jei sakote paaugliui tai, ką jis jau žino, parodote, kad laikote jį neišmanėliu ir tai jį žeidžia. Balso tonas lygiai tiek pat svarbus kaip ir žodžiai. Blogai veikia ir sumažinti reikalavimai – mes atimame iš paauglių galimybę prisidėti. O ypač reikliu reikia būti kai paaugliai dirba, siekdami savo tikslų. Jeigu paauglys domisi kokia nors sritimi ir nori joje ko nors pasiekti, pavyzdžiui laimėti fizikų olimpiadoje, išmokti groti gitara, jis turi išmokti dėti nuoseklias pastangas.
Paskatinimai gali ne tik padėti, bet ir pakenkti
Daugelis psichologų
sako, kad kur kas geriau žmogų girti ar apdovanoti už gerą elegsį, nei barti už blogą. Bet, paskatinimai gali ir pakenkti. Mokslininkai tyrinėjo, ar piniginiai paskatinimai yra efektyvus būdas veikti vaiko mokymąsi. Tyrimai atskleidė, kad apdovanojimai už gerus pažymius padeda tik trumpam laikui, geri mokiniai ir taip mokosi gerai, o blogiems nepaaiškėja kaip geriau mokytis. Dažnai kai giriame paauglius, jie pagyrimu visai nesidžiaugia ir jaučiasi nejaukiai. Atrodo, kad kartais jie tarsi tyčia pasielgia blogai, jog įrodytų, kad klystame. Tokie pagyrimai, kaip „tu esi šaunus, nuostabus“ paaugliui nekelia pasitikėjimo. Atvirkščiai, jie paaugliui tarsi primena, kada jis pasielgė negerai. Norint pagirti paauglį, reikia giriamą dalyką apibūdinti su visomis smulkmenomis. Labai lengva pasakyti: „Tu gera mergaitė“. Daug sudėtingiau: „Puiku, kad susikaupei darbui, nesustojai, kol nepabaigei.“ Kad taip pagirtumei, turi į paauglį iš tikrųjų atkreipti dėmesį. Taip pat neverta girti paauglio, net jei jis jums labai patinka, girdint kitiems paaugliams, kadangi jie gali imti jo nemėgti. Jei kas nors girdi, geriausia objektyviai išvardinti ką jis padarė: „Tu taip išsamiai aprašei senelio ūkį, kad aš beveik matau jį prieš akis“. O apie savo jausmus pasakykite asmeniškai
Didelė pagyrimų žala – prie jų pripratęs paauglys gali pradėti manyti, kad negiriamas jis tampa bevertis. Pasiduodami perdėtiems paauglio dėmesio reikalavimams stipriname klaidingą suvokimą, kad toks būdas jam padės sukurti trokštamą priklausymo jausmą. Geriau juo pasidžiaugti – „aš džiaugiuosi, kad tu tai gali, vertinu tai, ką tu padarei“. Ar dėmesys perdėtas, ar ne puikiai parodo mūsų savijauta – kai persistengiame, jaučiamės išsekę.
Paauglio apdovanojimas už gerą elgesį galima vertinti net kaip nepagarbą – mes apdovanojame menkesnius už save už paslaugas ir gerus darbus. Lygiaverčiai asmenys, kuriems būdinga tarpusavio pagarba, darbą atlieka dėl to, kad kartu su kitais nusprendė, jog jis reikalingas. Kodėl paaugliui reikėtų mokėti už pagalbą namuose? Jis čia gyvena, maitinasi, o norėdamas būti lygus turėtų dalytis ir visais vargais. Žmogus nešiukšlina tokioje erdvėje, kuri nuo jo priklauso ir kurią jis laiko sava: savo kieme, savo laiptinėje, savo kambaryje. Jei paauglys tvarko tik savo kambarį, reiškia jis mano, kad namai yra ne jo, o tėvų ir kad niekas nuo jo nepriklauso. Paaugliui nereikia dovanos, kad jis būtų geras. Paprastai jis nori būti geras. Malonus paauglio elgesys atsiranda iš noro priklausyti, naudingai prisidėti. O štai paauglio lepinimas gali baigtis blogai – pavyzdžiui, jei nebus atlyginta, kodėl paauglys gavęs teises turi laikytis eismo taisyklių?
Tai ką gi daryti?
Paaugliui nereikia dar kartą demonstruoti, kad stipresnis gali skriausti silpnuosius. Kaip koreguoti paauglių elgesį? Daug svarbiau padėti paaugliui suprasti klaidą, negu bausti, o gera bausmė yra tokia, kuri jam padeda augti. Tokios bausmės pavyzdys – loginės pasekmės. Kas nutiktų, jei paauglys pramiegotų pamokas? Jis turėtų nemalonumų. „Gaila, kad pramiegojai“ – verta pasakyti su užuojauta, nebarant, bet nesirūpinti jo žadinimu. Jei paauglys nevalgo su visais, nereikia bėgti ruošti kito patiekalo; neatlikti namų darbai supykdo mokytoją, sugadinti daiktai neatkuriami; jei paauglys nevalo dantų, dantys genda.
Geriausia taikyti tvirtus, bet pagarbius metodus. Nereikia pykti, svarbu užimti tam tikrą padėtį ir laikytis sprendimo. Iš pradžių paauglys priešinasi, bet jei tėvai nenusileidžia, įsigali tvarka. Paaugliai bando ribas. Pavyzdžiui, močiutė skundžiasi, kad anūkė reikalauja pinigų. Iš pradžių, kai anūkė ko nors prašo, močiutė atsisako, bet po kurio laiko susigraudina, ją ima graužti sąžinė, kad per mažai
materialiai padėjo savo vaikams ir ji duoda pinigų. Kitą kartą anūkė jau ne prašo, o reikalauja. Kartais sunku suvokti skirtumą tarp tvirtumo ir dominavimo. Šeimyniniai barniai kelionėse – įprastas reginys. Bet galima jų išvengti. Prieš išvykdama iš namų šeima turi apsispręsti, kur eis, kiek pinigų išleis pramogoms, ir laikytis sprendimo. Draudimai saugumo sumetimais taip pat turi būti žinomi iš anksto. Kartais pakanka tvirto žvilgsnio rodančio ryžtą ir paauglys pajunta, kad tėvai vykdys sprendimą, kas bebūtų. Be abejo po to reikia duoti galimybę paaugliui pasitaisyti. Paauglys, kuris buvo užaugintas be ribų, užaugęs gali turėti nemažų problemų: Esu girdėjusi tokius paauglio žodžius: „Kaip išmokti gerbti kitą žmogų ir rasti stabdžius? Žinai, kas man padėtų? Jei gerasis žmogus pastatytų mane į vietą, sakydamas: „Jei dar taip padarysi – aš tave mesiu“. O ypač reikliems reikia būti, kai paaugliai dirba siekdami savo tikslų, kad jie suprastų, jog darbas padeda įgyvendinti norus.
Bet vertingiausia, ką gali pasiūlyti tėvai – jų dėmesys. Geriausiai pripratinti paauglį prie darbo dirbant su juo dviese. Pavyzdžiui, norint pripratinti gaminti maistą reikėtų paauglį pakviesti gaminti kartu ir pasistengti, kad būtų gera nuotaika, valgio darymas būtų įdomus, pagirti paauglį už jo bandymus. Prie sporto geriausiai pripranta tokie vaikai, kuriuos tėvai vedasi sportuoti kartu, arba, jei tėvai mėgsta savo profesiją ir supažindina su ja paauglį, jis gali pasukti tėvų pėdomis. Labai svarbu, kad jis jaustųsi vertingas ir lygiavertis su kitais, turintis balso teisę, aktyviai dalyvaujantis sprendimuose. Paauglys turi jausti, kad darbas – tai meilės aplinkiniams išraiška ir jo paties savigarba. Atsakomybė atsiranda ne paklusimo būdu, o kai žmogus jaučia, kad jis reikalingas aplinkiniams. Todėl svarbu sukurti tarpusavio pagalbos atmosferą. Paauglys atsakingas, jei suaugusieji su juo atsakingi.
Vietoj pabaigos
Gaila, kad dažnai tėvai nesupranta, kaip svarbu laiku pasakyti paaugliui: „Atleisk, žmonės kartais nustoja valdytis“. Paauglys nesirūpins žmonėmis, jei vaikystėje nepatyrė rūpesčio, pavyzdžiui, asocialūs paaugliai nežino, ką reiškia rūpestis ir pagarba. Jei paauglys jaučiasi vienišas ir išsigandęs, supranta, kad negali įvykdyti despotiškų suaugusiųjų reikalavimų, jis neturės nei energijos nei noro, rūpintis kitais. Iš vieno kliento prisiminimų: „Paauglystėje jaučiausi baisiai. Dabar suprantu, kad tai buvo tikra depresija. Tėvai sutarė blogai, bet tėvas, bijodamas mamos, visą pyktį liejo ant manęs. Beveik neturėjau draugų. Tėvai mane nuolat vertė rūpintis jaunesniu broliu, bet man buvo taip sunku, kad brolio aš nemėgau ir nenorėjau su juo būti.“
Jei vaikas elgiasi blogai, nereikia atsakyti tuo pačiu. Kai paauglys elgiasi grubiai, geriausia ką gali padaryti suaugę – kantriai sureaguoti ir paaiškinti kaip jo elgesys veikia kitus. Jei paauglys „prašosi“ bausmės, jį reikia sustabdyti ir perorientuoti. Pavyzdžiui, paauglys rizikingai važinėja mopedu, nors jam baisu, bet jis nenori apsijuokti prieš draugus. Kai tėvai uždraudžia taip elgtis, jam palengvėja. Dažnai ir pats paauglys būna išsigandęs savo nebrandumo ir primityvumo. Kartais paauglys elgiasi blogai, bet iš tiesų labai nori būti mylimas. Beje, taip pat elgiasi ir suaugusieji: vyras, kuriam svarbiausia žmonos meilė, priekaištauja jai grįžus keliomis minutėmis vėliau, užuot pasakęs, kaip jam stipriai jos reikia. Svarbu paaugliui parodyti, kad būti suaugusiu įdomu, kad tai reiškia būti protingam, suprantančiam kitą, mokančiam įveikti sunkias situacijas. Vienatvė padeda paaugliui suprasti, kad nežiūrint sunkumų bendraujant visgi jis nori bendravimo, ir kai jis izoliuotas, jam liūdna. Esama šeimų, kuriose nereikia paauglių
raginti nei mokytis, nei tvarkytis. Geros manieros – akivaizdus gerovės požymis. Kai žmonės geri ir rūpestingi, kai gyvenimas prasmingas ir nukreiptas į ateitį, paaugliai perima būtinas taisykles, kaip harmoningai egzistuoti su kitais žmonėmis.
Genovaitė Petronienė
Susiję straipsniai
