Kaip pagerinti judėjimo negalią turinčių vaikų fizinę sveikatą

Jei vaikas turi judėjimo negalią, jam ypač reikalingas tėvų ir specialistų dėmesys, kryptingas judesių lavinimas per kasdienę veiklą, žaidimus, aplinkos tyrinėjimą, bendravimą. Ką turi žinoti tėveliai, kaip pasirūpinti savo atžalomis, kad jie išliktų kuo judresni ir sveikesni, pataria specialistai.

Reklama

Priežastys – įgimtos ir įgytos

„Judėjimo negalią sukelia įvairios ligos, susijusios tiek su įgimtomis, tiek su įgytomis patologinėmis būklėmis. Iš įgimtų būklių viena dažniausių priežasčių – cerebrinis paralyžius, įvairios jo formos. Taip pat daug vaikų turi kompleksinę negalią, tarp jų – retos ir nelabai retos genetinės, chromosominės ligos, kurios stipriai pažeidžia smegenis ir pasireiškia protiniu atsilikimu, judėjimo negalia ir daugybe medicininių problemų“, – pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytoja vaikų neurologė dr. Indrė Bakanienė.

Iš įgytų priežasčių ji pamini sunkias traumas, kai kurias persirgtas ligas, kaip smegenų uždegimą ir insultą, skendimo pasekmes. Ir tai esą dar ne viskas.

Įprasta manyti, kad judėjimo negalią turintiems vaikams būdinga ir protinė negalia. Tačiau gydytoja atkreipia dėmesį, jog vaikams, sergantiems nervų-raumenų ligomis, būdingas izoliuotas judėjimo sutrikimas, t. y. jų protinė kalbinė raida normali. Galima turėti sunkų judėjimo sutrikimą, bet pakankamai šviesų protą ir kitas pažintines funkcijas.

Pagalba – atsižvelgiant į amžių

Dr. I. Bakanienė pažymi, jog visi vaikai individualūs, todėl ir jų būklę gerinančios priemonės gali būti skirtingos. Būtina atsižvelgti į vaikų amžių, jų sutrikimo pobūdį, šeimos galimybes, aplinką, kurioje gyvenama.

„Vienokia pagalba reikalinga vaikams iki 5–6 metų, kitokia – vyresniems. Iki 5–6 metų formuojasi smegenų zonos, atsakingos už judėjimo funkciją. To amžiaus vaikus svarbu mokyti atlikti tam tikrus judesius, t. y. reikalinga kryptinga kineziterapija, kad vaikas įgytų gebėjimus judėti maksimaliai tiek, kiek leidžia prigimtis. Tuo laikotarpiu ypač svarbi ankstyvoji reabilitacija. Taip pat svarbi ir skeleto, sąnarių deformacijų profilaktika, nes jų rizika vaikui augant labai didelė“, – pasakoja vaikų neurologė.

Didesniems vaikams, pasak gydytojos, labai svarbu būti fiziškai aktyviems, nes pasyvumas žalingas tiek sveikiems, tiek turintiems judėjimo negalią vaikams. Tad ji pataria pasirūpinti vaikų užimtumu, kad šie kuo daugiau judėtų, sportuotų, atliktų visas veiklas, leidžiančias judėti.

Pagalbinės priemonės

Mažylį savarankiškai judėti paskatintų, pavyzdžiui, kojomis stumiama ar elektrinė mašinėlė, motociklas. Vaikui, kuris gerai išlaiko liemenį ir galvą, tiktų paspirtukas – šias priemones mėgsta ir sveiki vaikai, bet jos gali būti pritaikytos ir turintiesiems judėjimo negalią. Turintiesiems sunkesnę negalią skiriami specialūs vežimėliai, kuriuos galima stumti rankomis. Jei galimybė laikyti vežimėlį rankomis ribota, galima rinktis kitokią, lengviau valdomą, techniką.

„Jei vaikas sunkiai paeina, pratinkime jį vaikščioti lygiais paviršiais. Bet negalima reikalauti iš sunkiai judančio vaiko, kad jis visą dieną mokykloje vaikščiotų koridoriais ir dar įveiktų atstumus nuo namų iki mokyklos ir atgal. Didesniems atstumams įveikti reikia pasitelkti pagalbines judėjimo priemones“, – pataria dr. I. Bakanienė.

Judėti ar patausoti sąnarius?

Judėjimo sutrikimą turintis vaikas juda netaisyklingai, dėl to apkraunami sąnariai sukelia ankstyvą jų dėvėjimąsi. Neretai toks vaikas suaugęs patiria skausmus, tenka keisti sąnarius. Todėl iki šiol, – teigia dr. I. Bakanienė, – specialistai neturi tvirtos bendros nuomonės, kas geriau: ar neįgaliam vaikui kuo daugiau judėti, ar vis dėlto patausoti sąnarius, kad jų keitimo poreikis ateitų kuo vėliau.

„Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualius pajėgumus. Pavyzdžiui, jei žmogus turi stiprias rankas, liemenį, fizinį aktyvumą jis gali užsitikrinti ir nevaikščiodamas. Bet mažyliui iki 6 metų amžiaus, kol bręsta, vystosi smegenys, norint išmokti judesių, būtina kuo daugiau judėti“, – pataria vaikų neurologė.

Ką reikėtų įteigti vaikams, turintiems judėjimo negalią? Kuo jie daugiau sportuos, kuo bus fiziškai aktyvesni, tuo bus sveikesni ir turės mažiau su judėjimu susijusių komplikacijų, tuo gyvenimas bus lengvesnis, mažiau patirs skausmų. Judėjimas turi įtaką smegenų vystymuisi, ypač mažiems vaikams.

Jei vaikas nuo mažens turi judėjimo negalią, yra didelė rizika, kad gali turėti ir protinį sutrikimą vien todėl, kad neturi galimybių mokytis. Dėl to tėvai turi užtikrinti jiems galimybę mokytis, tyrinėti savo aplinką: kol mažas – ropoti, vaikščioti, stotis, tirti visus namų kampus, stalčius, spinteles. Tyrinėdami jie iš aplinkos gauna stimulų vystytis. Judėjimo negalią turintys vaikai turi turėti daugiau žaislų, knygelių, bendravimo galimybių nei įprasta, kad nepajustų atsilikimo vien dėl to, kad nejuda.

Reabilitacijos centre – konsultacinė pagalba

Kiekvienas tėvelis, auginantis judėjimo negalią turintį vaikutį, žino kelią į artimiausią ankstyvosios reabilitacijos centrą. Gydytoja dr. I. Bakanienė pastebėjo, jog kai kurie jų iš šiuose centruose dirbančių specialistų tikisi kur kas daugiau, nei jie gali suteikti, viliasi, kad medikai procedūromis „pataisys“ vaiką. Tačiau tai neįmanoma, juolab kad reabilitacija vyksta nuo pusvalandžio iki valandos per dieną, dažniausiai tik kartą per savaitę, vyresniems – kas kelios savaitės. Be to, vizitai pas specialistus vaikui neretai sukelia stresą, o tai mažina smegenų plastiškumą ir nėra palanku sveikatai.

„Kad smegenys vystytųsi, vaikas viską turi daryti noriai, su aistra. Kai mokomasi klaidų, bandymų būdu, išmokstama greičiau ir įgūdžiai išlieka. Judesiai, kurie lavinami, turi būti gana intensyvūs ir dažnai kartojami. Mažą vaiką įtraukti į aistringą veiklą svetimam žmogui labai sunku, geriausiai tai gali padaryti tėveliai, kai vaikas puikiai nusiteikęs ir jaučiasi saugus“, – teigia I. Bakanienė.

Tad geriausia būtų, kad tėvai, reguliariai konsultuodamiesi su specialistais, visas išmoktas veiklas integruotų į vaiko įprastinę dienotvarkę, veiklą, žaidimus. Ankstyvosios reabilitacijos centrai turėtų suteikti tėvams konsultacinę, palaikomąją pagalbą, skirti, pritaikyti pagalbines judėjimo priemones.

Pataria kineziterapeutė

Kauno klinikose mažųjų pacientų judesius lavinanti kineziterapeutė Vaida Vasiliauskienė sako, jog fizinio aktyvumo nauda tiek sveikiems, tiek neįgaliems žmonėms įrodyta ne vienu moksliniu tyrimu.

„Judėjimas, aktyvumas bei dalyvavimas veikloje ypač svarbus vaikams, turintiems judesių raidos sutrikimų. Judėjimo sutrikimų spektras gana platus, tad ir veiklų galimybės yra įvairios“, – teigia ji. Keletu pratimų, kuriuos vaikai galėtų atlikti namuose, ji pasidalijo ir su portalo VLMEDICINA.LT skaitytojais.

„Pajusk tiesią nugarą“

Ekranų kartos vaikams būdinga apvalėjanti nugara, pertemptas, palinkęs kaklas ir besivystanti netaisyklinga laikysena. Šie keli pratimai padės pajusti savo tiesią nugarą, tarpumenčio, kaklo raumenis bei kontroliuoti pilvą ir pečius. Pratimus galima modifikuoti ir pritaikyti vaikams, judantiems neįgaliojo vežimėliu.

1. Kojos pečių plotyje, šiek tiek atitrauktos nuo sienos. Į sieną remiasi tik pakaušis, mentės ir kryžkaulis. Rankos „W“ padėtyje keliamos aukštyn slystant siena, po to leidžiamos link šonų. Neužkelti pečių per aukštai. Kartoti 5–10 kartų.

2. Pradinė padėtis ta pati. Tačiau vaikas į sieną remiasi tik alkūnėmis, delnai ištiesti į priekį. Išlaikyti taip delnus 15 sekundžių.

3. Pradinė padėtis tokia pati. Į sieną remiasi tik vaiko pakaušis. Svarbu išlaikyti tiesų kūną, atremtą galvą 5–10 sekundžių.

Atlikti visus tris pratimus po 3–5 kartus.

Pusiausvyros lavinimo pratimai

Vaikams, kurių žemas raumenų tonusas, silpnesnis raumenynas, laisvesni sąnarių raiščiai, kuriems sunku planuoti judesius, dažnai būdingos nepakankamos pusiausvyros bei apsauginės reakcijos.

1. „Nenukrisk nuo kelmelio“. Vaikas stovi ant nedidelės platformos, kuri, atsižvelgiant į vaiko liemens kontrolę, kojų raumenų jėgą bei kūno stabilumą, gali būti stabili arba judanti.

Iš šios padėties galima prigalvoti daug pratimo variacijų: siekti žemiau ar aukščiau padėtų daiktų (rinkti žiedus, formas, žvejoti), pritūpti bei atsistoti – svarbiausia yra nenukristi nuo pakylos. Padėties išlaikymas ant plokštės aktyvina kūno raumenis (ypač liemens, kojų) bei proprioceptorius, siunčiančius informaciją smegenims apie kūno padėtį erdvėje. Kūnas reaguoja net į mažiausius pagrindo pokyčius, o raumenų atsakas padeda lavėti pusiausvyros ir koordinacijos reakcijoms.

2. „Tip top“ pratimas. Vaikas eina statydamas koją už kojos tiesia nubrėžta linija, gulinčia virvute, borteliu, pakeltu suoliuku (kuo aukščiau, tuo sudėtingiau). Kojas statant greta ar viena už kitos susiaurinamas jų atramos plotas, todėl reikia daug daugiau kūno pastangų išlaikyti stabilią kūno padėtį. Taip skatinama pusiausvyros raida. Svarbu, kad išmoktas įgūdis būtų perkeltas į natūralią aplinką.

Liemens raumenų stiprinimas

Visi liemens raumenys dirba kartu, kad išlaikytų laikysenos stabilumą, leistų judėti galūnėms ir tuo pat metu atlieka pagrindinę savo funkciją – užtikrina kvėpavimą. Dėl to šių raumenų stiprinimą tikrai verta įtraukti į kasdienybę.

1. „Tiltas“. Vaikas guli ant nugaros, kojos sulenktos per kelius ir klubus, remiasi į pagrindą, rankos padėtos šalia. Šiek tiek prilaikykite pėdas ir skatinkite kelti dubenį aukštyn ir išlaikyti bent keletą sekundžių (kol prariedės kamuoliukas, pravažiuos mašinos ir pan.). Kartokite 5–10 kartų.

2. „Skraidantys gyvūnai“ – smagus pratimas, kurio metu stiprinami pilvo preso raumenys bei gerinama galūnių koordinacija. Gulint ant nugaros, pėdomis suimamas prie kojų padėtas žaislas (kamuolys, balionas) ir keliamas link rankų. Galima žaislą paimti rankomis ir mesti į šalia esančią dėžutę, krepšį ar nuleisti atgal. Kartokite 5–10 kartų.

Šeimos gyvenimo būdas

Anot V. Vasiliauskienės, raumenų stiprinimo ir aerobinio pajėgumo programos turėtų būti taikomos ne tik kaip terapinės intervencijos, bet tapti sveikos gyvensenos komponentu visiems. Tokio pobūdžio pratimai tinkami ne tik tiems, kurie yra mažai aktyvūs ar jų funkcinė veikla apribota, bet ir aktyviai judantiems vaikams, turintiems cerebrinį paralyžių, nes jų raumenys yra silpnesni ir aerobinis pajėgumas mažesnis nei sveikų bendraamžių. Fizinio aktyvumo didinimo strategijos yra svarbios jų ilgalaikei sveikatai.

„Suteikime galimybes neįgaliems vaikams aktyviai judėti. Tinkamai parinkime kompensacinės technikos priemones vaiko judėjimui natūralioje aplinkoje. Įtraukime vaikus ne tik fiziniu, bet ir pažintiniu bei emociniu lygiu. Tai susiję su jų pasirinkimais, mėgavimusi veikla, socialinio bendravimo galimybėmis, realiomis situacijomis ir įsitraukimu į reikšmingą tikrą veiklą. Skatinkime dalyvauti šeimos narius, mokykime juos būti fiziškai aktyvius – tai turėtų tapti šeimos gyvenimo būdu“, – pataria V. Vasiliauskienė.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.