Kaip nenumirti sveikam(1)
Beveik prieš du mėnesius minėjome dar popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą Pasaulinę ligonių dieną (vasario 11-ąją). Šiandien gi – balandžio septintoji – Pasaulinė sveikatos diena, įtvirtinta Pasaulinės sveikatos organizacijos.
Tačiau kažkodėl nesinori šia proga rypuoti, kiek pasaulyje nutukusių žmonių ar kad Lietuvoje jau vargiai surasi visiškai sveiką vaiką. Apie tai prirypuota pakankamai. Kaip prikalbėta ir apie judėjimo bei sveikos mitybos naudą. Ir, manau, gana veiksmingai. Juk dygsta ne tik nauji „McDonalds“ restoranai, bet ir ekologiškų produktų skyriai parduotuvėse ar net tokio pobūdžio krautuvėlės bei turgeliai, vegetariški, veganiški ar net žaliavalgių restoranai. Vegetarizmas, veganizmas bei žaliavalgystė tampa mada, gero tono reikalu, religija ir... liga.
Prisimenu, su draugėmis sumanėme papietauti viename vegatariškame Vilniaus restorane. Gauti staliuką pasirodė neįmanoma. Ilgokai palaukusios, pagaliau prisiglaudėme trise prie dviviečio, prisistačiusios papildomą kėdę. Valgėme dienos patiekalą. Tai buvo keletas žirnių, plūduriuojančių padaže, panašiame į kečupą, ir saujelė ryžių. Tokia porcija kainavo keliolika litų. Tačiau bent jau aš išėjau alkana...Neseniai teko pietauti su kita bičiule. Pasirodo, ji su šeima jau prieš keletą mėnesių apsisprendė nebevalgyti mėsos, nes tai, kaip visiems gerai žinoma, nesveika, ir svajonę numirti sveikam (esama knygos-vadovėlio pavadinimu „Kaip numirti sveikam“) padaro beveik neįgyvendinamą. Šiandien, kviečiantis ką nors į svečius, išmintinga pasiteirauti, ar jis dar netapo vegetaru ar bent nenustojo valgyti mėsos su bulvėmis, o vaisių salotų pageidautų ne desertui, o prieš valgį... Bet juk sveikata – didžiausias turtas, atsakytų jis. Ir pasirodo, šis banalus posakis siekia dar antikos laikus, o jo autorystė priklauso pačiam didžiajam romėnų rašytojui Vergilijui. Tačiau ar iš tiesų tai absoliuti tiesa?
Taigi, Pasaulinės sveikatos dienos proga norėčiau pakalbėti apie tamsiąją sveikos gyvensenos, o ypač sveikos ar teisingos mitybos pusę.
Gamta nemėgsta tuštumos. Kaip ir žmogaus siela – bedievystės. Jei joje nebelieka vietos Dievui, ją kaipmat užpildo įvairūs kiti „tikėjimai“ ar „religijos“ – savirealizacija, pinigai, grožis, daiktai, alkoholis ar netgi ateizmas. Labai nesunkiai ten įsitvirtina ir sveika gyvensena bei taisyklinga mityba, kurios kraštutinė forma vadinama nerivne ortoreksija. Išties neteko sutikti aistringo sveikuolio, kuris dar ir būtų aistringas katalikas. Geriausiu atveju jis prijaučia induizmui, budizmui ar pagonybei, bet dažniausai „išpažįsta“ – „new age’ą“ – įvairių tikėjimų ir religijų kratinį, patogiai pritaikytą modernaus žmogaus reikmėms. Na, bet čia pasileiku galimybę ir klysti bei tikimybę sutikti sveikuolį, kurio siekis numirti sveikam neužgožtų troškimo patekti į Dangaus karalystę.
Niekas neneigia ir neabejoja, kad mityba turi milžinišką įtaką mūsų sveikatai bei savijautai. Tačiau tos sveikos mitybos sampratų yra begalė, ir neretai jos prieštarauja vienos kitoms. Štai visų keikiama ir niekinama oficialioji medicina ją suvokia vienaip, ir, be abejo, „klaidingai“. O netradiciniai gydymai – visiškai priešingai ir kur kas „teisingiau“. Nors ir tarp jų gausybė prieštaravimų. Vieni siūlo maitintis pagal kraujo grupę, kiti ragina kiekvienam už tūkstantį litų atlikti kraujo tyrimą, padedantį susidaryti individualų meniu. Vieni primygtinai reikalauja atsisakyti mėsos, kiti pataria jos neatsižadėti, bet derinti produktus. Vieni sako, kad sergant vėžiu reikia gerti kviečių želmenų sultis, o kiti – atvirkščiai, nes tai esą kaip tik skatina vėžinių ląstelių dauginimąsi.
Praėjusį rudenį teko stebėti vadinamąją sveikos mitybos konferenciją, surengtą Vilniaus miesto savivaldybėje. Joje dalyvavo tikros garsenybės. Dr. T. Colinas Campbellas iš JAV ir dr. Marfa Oganian iš Rusijos. T. C. Campbellas išdėstė visą teoriją, kodėl žmogui pražūtingi gyvulinės kilmės baltymai, o M. Oganian – kad ne tik jie, bet ir termiškai apdorotas – tai yra virtas ar keptas maistas. Negana to, jei teisingai supratau, geriausiai žmogaus organizmo pasisavinamas maistas – tai sultys ir žalias kiaušinio trynys. Taigi, teisingiausia tuo ir maitintis. Renginio pabaigoje buvo numatyta diskusija tarp oficialiosios medicinos atstovų ir „sveikuolių“. Deja, ji neįvyko, nes, „sveikuolių“ džiaugsmui, kurio jie ir neslėpė, renginyje dėl ligos (!) negalėjo dalyvauti jų oponentas – žolininkas ir oficialios medicinos atstovas viename – Juozas Ruolia, kuris sergantiems vėžiu draudžia gerti želmenų sultis ir apskritai maišyti skirtingų vaisių, daržovių ir žolų kokteilius.
Klausantis garbių kalbėtojų, mane iš vidaus šturmavo neklusnios mintys ir klausimai. Jei jau gyvuliniai baltymai tokie kenksmingi žmonėms, kaip jie, jais maitindamiesi veikiausiai nuo pat Adomo ir Ievos ar bent nuo išvarymo iš rojaus laikų, ne tik neišmirė, neišsigimė, bet ir taip išplito? To paties būtų galima klausti ir termiškai apdoroto maisto atveju. Beje, o kaip šiaurėje gyvenančios tautos, kurios apskritai maitinasi beveik vien gyvulinės kilmės maistu, nes augalų ten paprasčiausiai nėra? O kam mums reikalingi iltiniai dantys, jei mes esame taikūs žolėdžiai?
Per pertrauką bandžiau šiais klausimais paprovokuoti susirinkusius „teisingos mitybos“ gerbėjus. Likau nesuprasta ir, negana to, išgirdau, kad net pats Jėzus Kristus buvo vegetaras.
Vis dėlto mane konferencija palietė. Jau per pertrauką bandydama užkąsti savivaldybės bufete, pradėjau nejučiomis maistą skirstyti į naudingą ir nuodingą. Vis dėlto dar leidau sau paskutinįkart suvalgyti žuvies....
Konferencija mane įkvėpė. Jaučiau ne tik gėdą dėl to, kad lig šiol maitinausi kaip tikra neišmanėlė, bet ir nušvitimą – štai kur beveik amžino gyvenimo paslaptis. Mes – išrinktieji, atradę Gralį, Filosofinį akmenį, įminę mįslę, kaip numirti sveikam...
Taigi ištisą savaitę nevalgiau mėsos ir džiūgavau, kad man visai jos nesinori. Kiekvieną vakarą gamindavau salotas ir versdavau jas valgyti visiškai to nenorinčius savo vaikus. Tačiau pastebėjau, kad beveik visos mano mintys pradėjo suktis apie maistą – tiksliau sveiką mitybą. Ką gi čia sveiko suvalgius pusryčiams, kuo gi pakeisti mėsą per pietus ir ką žaliavalgiško pagaminti vakarienei? Ėmiau daiginti grūdus, malti spanguoles ir brukti jas visiems (juk jos taip stiprina imunitetą ir yra natūralus antibiotikas), pirkti įvairias sėklas bei „pirmapradę“ duoną iš sveikuolių turgelio. Per vieną savaitę mane tai visiškai dvasiškai išsekino, sukėlė didžiulę įtampą ir, negana to, maistui išleidau kur kas daugiau pinigų nei paprastai. Po savaitės bandymo teisingai maitintis aš susirgau. Tai, kas prasidėjo paprasčiausiu gerklės skausmu, tęsėsi šešias savaites, teko gerti dvejus antibiotikus. Žinoma, susirgau ne nuo sveiko maisto, bet veikiausiai nuo tos psichologinės įtampos, kurią sukėlė bandymas Dievo vieton perkelti sveikatą.
Nelabai seniai – 1990 m. „atsirado“ naujas (psichikos) sutrikimas ortoreksija – tiksliau jį tais metais primą kartą aprašė JAV mokslininkas Steve‘as Bratmanas, kuris nebuvo tik teoretikas, bet ir pats savo kailiu patyrė, kas tai yra. (ortho – sen. graikų kalba teisingas; orexis – apetitas.) Pastarojo meto mada sveikai maitintis kai kuriems perauga į tikrą maniją, sveikos mitybos psichozę. Šis sutrikimas labai „gudrus“. Prisidengęs didžiuliu „sąmoningumu“, „geležine valia“ ir neretai sukeliantis aplinkinių susižavėjimą, psichiatrų yra pastatomas į vieną gretą su nervine anoreksija (liguistu nevalgyvmu) ir bulimija (liguistu persivalgymu).
Psichiatrų, psichoanalitikų teigimu, tiek anoreksija, tiek ortoreksija slepia didžiulį nerimą, norą kontroliuoti – tiek save, savo kūną, tiek ir savo likimą. Vaizdžiai tariant, tapti Dievu ar bent atsistoti greta jo. Deja, šis, tiesa, nesąmoningas troškimas, baigiasi fiziniu ar psichiniu išsekimu.
Tiesa, Campbellas ir Oganian iš pažiūros neatrodė nei, pamišę, nei išsekę, nors tvirtino, kad patys maitinasi būtent taip, kaip skelbia. Vis dėlto negalėjai atsikratyti įspūdžio, kad taisyklinga mityba ir „amžina“ sveikata jiems – svarbiausias dalykas gyvenime, pakeičiantis religiją. O ir pastoriškosios charizmos jiems tikrai netrūko – tą patyriau savo kailiu. Tačiau negalėjau atsikratyti ir kito jausmo – kad tai – labai pelninga religija. Ir nelabai sąžininga – gyvuojanti pasekėjų, turinčių psichologinių sutrikimų ar polinkį į juos sąskaita.
Taigi, nusprendžiau „sveikai“ nebesimaitinti. Pakaks tiesiog valgyti daugiau ir nebūtinai ekologiškų daržovių ir vaisių, mažiau mėsos bei saldumynų ir aktyviau judėti. Veikiausiai nepasiseks išgyventi iki trijų šimtų metų, kaip teigia kai kurie „sveikuoliai“ – esą turime tokį potencialą. Gal netgi nepavyks numirti sveikai. Tačiau jaučiuosi tarsi būčiau atsikračiusi keleto nereikalingų psichinių kilogramų.
Visiems girdėtas ir jau nuvalkiotas posakis – „Sveikame kūne – sveika siela“. Tačiau ar žinote, kad tai – perfrazuota kito antikinio romėnų poeto Juvenalio ištarmė, kuri skamba taip: „Patariu melsti, kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas“. Tad gal grįžkime prie originalo? Ir kad mūsų kūnai taptų ne ortoreksijos, o tikrosiomis mūsų sielos šventovėmis, o protai – Dievui svetingais ir atvirais namais.
Jurga Žiugždienė,
Susiję straipsniai
