Kaip Indrė mokėsi atsipalaiduoti
Indrė nemokėjo atsipalaiduoti. Tą matė visi. Išvydusi žmogų, ji puldavo įtemptai pasakoti savo problemas, apmąstymus, patirtis. Užėjus pas ją į svečius į akis krito, kaip ji nuolat reguliuoja vaikus, kurie ką nors daro ne taip. Gimus trečiam vaikui pasidarė dar sunkiau. Bet ir iki vaikų gimimo Indrė niekada nesėdėjo nieko neveikdama, bijojo masažo, niekada neišgerdavo, vienu žodžiu, bijojo sustoti.
Pirmą psichoterapijos susitikimą teko paskirti pokalbiui apie tai, kad relaksacijos pratybos, kurios ne taip jau toli nuo hipnozės, neprivers jos loti šunimi arba viską užmiršti. Gilaus atsipalaidavimo, arba transo, būsena daug greičiau padeda atsigauti kūnui ir gerokai kūrybiškiau mąstyti. Papasakojau jai apie įvairiausius hipnotizavimo ir atsipalaidavimo būdus. Gavusi tiek daug „slaptų“ žinių ji nurimo, o viskas, ką išgirdo, išgaravo iš galvos.
Pradėjome nuo paprasčiausio – raumenų atpalaidavimo.
Visų pirma, norint, kad žmogus atsipalaiduotų, reikia padėti jam liautis tai darius. Aš dažniausiai sakau: „jums nereikia stengtis tuoj pat atsipalaiduoti, bet jums įdomu, kada ir kaip jūs atsipalaiduosite“. Paprastai kūnas atpalaiduojamas taip: jūs atsigulate, pajaučiate pėdų raumenis ir juos atpalaiduojate. Po to kojų, sėdmenų ir t. t. Kvėpuojat ramiai ir lygiai, įsivaizduojate, kad kūnas sunkus.
Indrei pavyko atsipalaiduoti. Tiesa, vos atsimerkusi ji per penkias minutes vėl įsitempė ir ėmė skubiai kalbėti.
Antrą kartą atsipalaidavimui išbandėme vaizduotės pratimus. Aš paprašiau Indrę papasakoti, kada paskutinį kartą ji jautėsi ramiai ir gerai. Išklausinėjau, koks vaizdas ir spalvos buvo aplink, kokie skambėjo garsai, ar sklandė kvapai, šilta buvo ar šalta, kokie daiktai ar žmonės buvo šalia, kokia buvo kūno padėtis ir nuotaika. Po to, kai užsimerkė ir jos kūnas apsunko, atpasakojau jos pojūčius sode – kaip ji po truputį tvarkosi, apžiūri augalus, užuodžia žemės ir žolės kvapą, niekur neskuba. Stengiausi pasakoti naudodama jos pačios žodžius, kai nebūdavau tikra, ką ji iš tikro įsivaizduoja, sakydavau „galbūt“ ir nuolat kartojau, kad „tai yra malonu“.
Prieš gilią relaksaciją reikia suformuluoti tikslą: pvz., tapti atviresniam. Yra priežastys, kurios konkrečiam žmogui labiausiai trukdo atsipalaiduoti. Atsipalaidavimui gilėjant sakoma: „Ir kol jūsų sąmonė klausosi mano balso, jūsų pasąmonė gali turėti savo nuomonę apie tai, kas svarbiausia, atsiminti pamirštus dalykus“. Atsakymai į suformuluotą klausimą gali atsirasti tuoj pat, o gali ir per kelias dienas, mechanizmas paleistas, pasąmonė ieško atsakymo – pabandykite!
Būti užhipnotizuotam – lengviausias kelias (nors ir čia kai kam yra ką veikti). Sunkiau užsihipnotizuoti pačiam – reikia išmokti išlaikyti dėmesį savo vidiniame pasaulyje. Visi hipnotizuotojai labai lengvai įeina į transo būseną patys ir ja tarsi „užkrečia“ klientą. Taigi žengti ant kito laiptelio buvo sunku. Pabandyta stebėti kūno jutimus (tai paprastai atliekama ir budistinėse meditacijose). Indrę labai erzino skaudanti gerklė, o iš tiesų – nustojus blaškytis ir likus su savimi išlindo sukauptas nepasitenkinimas. Kai ji išsakė savo nuoskaudas, gerklės skausmas jau nebeatrodė toks didelis. Kūno pojūčių stebėjimas išlaisvina jausmus.
Kiekvienas užsiėmimas prasidėdavo nuo to, kad Indrė prisipažindavo tarp užsiėmimų nė minutės neradusi atsipalaidavimui. Taip pat ji nuolat dūsaudavo, kad jai blogai sekasi. Ko ji tikėjosi? Galbūt pakliūti tiesiai į nirvaną. Kiekvienas seansas prasidėdavo ir baigdavosi nepretraukiamu kalbėjimu.
Po keleto užsiėmimų perėjome prie dar nebandyto – „fokusavimo“ metodo.
Fokusavimas – labai panašus į meditavimą fenomenologinės psichoterapijos metodas, kai užsimerkęs klientas stebi čia ir dabar kylančius išgyvenimus, vaizdinius, jų jausmą kūne ir garsiai įvardina savo pojūčius. Psichoterapeutas atidžiai klauso kliento ir pakartoja to, kas pasakyta, esmę. Kartais jis ko nors paklausia. Pvz., kokia pojūčio emocinė atmosfera? Kas tavo gyvenime taip jaučiasi? Kas galėtų padėti pasijausti kiek geriau? Bet klausinėjama labai mažai, stebimi išgyvenimai pamažu keičiasi savaime.
Dažniausiai žvelgdama į savo vidų, Indrė jausdavosi taip, tarsi stovėtų po sunkiu guminiu lietpalčiu ir ją slėgtų liūtis. Kūnas, pečiai būdavo labai sunkūs. Po to tas pojūtis praeidavo. Tada jai atrodydavo, tarsi ji rankose laiko didelį ir labai sunkų kiaušinį, kurį norėtųsi mesti (trečias neplanuotas vaikas?). Dažnai jausdavo, kad galva didelė, bet tuščia, ir kad kojos, nors ir ramiai suglaustos, tarsi bėga. Vieną kartą atrodė, kad viduje atsivėrė juoda praraja (tą dieną labai įskaudino vyras). Ji susikaupdavo į pojūtį, laukdavo tol, kol jis ištirpdavo ir pasikeisdavo į kitą, paprastai šviesesnį, didelis akmuo sumenkdavo į mažą akmenuką.
Nors Indrė dar įsitempusi, ją nuramina tai, kad panorėjusi jau gali atsipalaiduoti. Santykiai su vyru pagerėjo. Psichoterapeutė geriau įvaldė savo technikas ir ėmė jas taikyti sunkesniems klientams. Žemėje daugėja ramybės.
Genovaitė Petronienė
Susiję straipsniai
