Kaip elgtis, kad pirmokas norėtų į mokyklą

Jei pirmokas ar antrokas nenori į mokyklą, būtina išsiaiškinti, kas negerai. Taip teigia Šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė. Ji įspėja – neišsprendus su mokykla susijusių problemų, vaikas gali pradėti blogiau miegoti, sapnuoti košmarus, pradėti šlapintis į lovą, o patiriamas nerimas kai kada sukelia ir pilvo skausmus, dusulį.

Anot psichologės G. Gutautės-Klimienės, mokyklos pradžia pirmokų ir jų tėvelių gyvenime – tikrai labai didelis pokytis, kuris sukelia daug streso ir įtampos. Pirmokams baimė ir jaudulys susijęs su visiškai kita aplinka ir veikla, tačiau šie jausmai – visiškai natūralūs. Tik svarbu rasti laiko ir su vaikais apie tai pasikalbėti bei bendrauti su mokytojais.

Planuoti turi visa šeima

Pasak psichologės, pokyčius išgyvena ir kitų klasių moksleiviai, todėl visa šeima turėtų susėsti ir apgalvoti, kokia dabar bus kasdienė veikla, kad kita savaitė būtų ramesnė. Suaugusiesiems prie pasikeitusios aplinkos adaptuotis lengviau nei vaikams, todėl negalima jų palikti vienų su tokia problema, reikia padėti suplanuoti dienotvarkę.

Pašnekovė sako, kad, suderinus dienotvarkę, vaikui viskas tampa aiškiau, ramiau, saugiau, yra kur atsiremti. „Kita vertus, būtų gerai, kad tariantis dalyvautų ir vaikas, kad jis prisiimtų tam tikrą atsakomybę, kad pats būtų įtrauktas kaip į kažką, kas smagu. Jei tėvai tik nuleis iš viršaus, ką vaikui dabar reikės daryti, jis gali pajusti diskomfortą, kad nebėra laisvės, nebelieka laiko pomėgiams“, – pabrėžia G. Gutautė-Klimienė.

Stresas gali susargdinti

Tėveliai turėtų kalbėtis su vaikais apie jų lūkesčius, rūpesčius, bendrauti su mokytojais. Ypač tai svarbu, jei vaikas pasikeitė (tapo neklusnus, tarsi tingi), nes po tokiu elgesiu gali slėptis įvairiausi su mokymosi veikla ir adaptacija kolektyve susiję sunkumai. Dažniausiai vaikas tai apibendrina labai paprastai – nebenoriu eiti į mokyklą.

„Jei vaikas nenori į mokyklą, svarbu išsiaiškinti, kas negerai. Ar santykiai su mokytojais, ar su draugais, bendraklasiais, ar tai nusivylimas, kad jis kažko nesugeba. Visada yra priežasčių, kurias labai svarbu išsiaiškinti ir išspręsti“, – pasakoja psichologė ir priduria, kad nekreipti dėmesio į nenorą negalima, nes padėtis nepasikeis, vaikas jausis nesuprastas, o problemos liks neišspręstos – visi nepatenkinti vaiku, vaikas nepatenkintas visais.

Anot G. Gutautės-Klimienės, tada vaikas gali pradėti blogiau miegoti, sapnuoti košmarus, būna atvejų, kad pradeda ir šlapintis. Be to, stresas neleidžia susikaupti, nebepavyksta padaryti to, kas anksčiau buvo paprasta, pablogėja santykiai su kitais. Taip pat stiprus nerimas gali sukelti ir pilvo skausmus, dusulį.

Su vaiku būtina kalbėtis

Labai svarbu kalbėti ir išsiaiškinti, kas yra negerai, kodėl vaikas nerimauja. Mažesni vaikai kartais to net nesugeba paaiškinti. Pašnekovė įsitikinusi, kad tėvai dažnai turi pakankamai žinių, todėl gali papasakoti, kaip patys jautėsi pirmoje, antroje klasėje, kokie dalykai tada buvo svarbūs, ir pabandyti paklausti vaiko, kaip jis sutaria, kokių draugų turi, kokia mokytoja, kas patinka, kas ne.

„Uždavus mažų klausimėlių apie kiekvieną niuansą, kas vyksta mokykloje, galima pajusti, kur vaikas labiausiai priešinasi, atsisako apie kažką kalbėti ar akivaizdžiai pyksta. Tai dažniausiai ir yra bent jau dalis problemos, kuri vaiką nuo mokyklos atstumia. Žinoma, galima pakalbėti su mokytoja, kitais tėvais, kaip jie mato klasės situaciją, kaip jaučiasi jų vaikai“, – aiškina psichologė.

Negalima pamiršti poilsio

Pamokos mokykloje – tai tik dalis dienos. Popamokinę veiklą taip pat patariama planuoti kartu su vaiku, tačiau nevalia pamiršti ir poilsio. G. Gutautė-Klimienė primena, kad būrelius vaikai turėtų rinktis patys, o jei į juos nenorima, irgi reikia išsiaiškinti priežastis. Be to, pasak jos, svarbu būrelių nekeisti kas mėnesį – vertėtų susitarti, kad palankyti reikės tris mėnesius ar pusę metų, kad vaikas pajaustų, patinka jam ar ne.

„Vaikas inicijavo, norėjo ir ten, ir ten, o paskui tėvai mato, kad jis irzlus, jam jau nebepatinka, jis pyksta ar vyksta dar kažkas. Tikriausiai vaikas pervargsta. Tada reikia sustoti ir pasižiūrėti, kodėl jis pervargo. Tai tėvai turėtų pajausti pagal emocinę vaiko būseną. Jeigu vaikas labai dirglus, kažkas ne taip“, – įspėja psichologė.

G. Gutautė-Klimienė pataria neįsprausti vaikų į ypač griežtus rėmus – pats planuodamas savo laisvą laiką, vaikas taip pat lavėja: „Jeigu visas laikas labai struktūruotas, vaikas neturi erdvės augti pats, neturi savo krypties. Nebėra galimybių vystytis jo kūrybai, per mažai erdvės jo savasčiai. Tiesiog pabūti, palakstyti kieme su draugais ne mažiau svarbu“.

Reikia bendradarbiauti su mokytojais

Jei šeimoje auga šiek tiek kitoks vaikas, pavyzdžiui, turintis psichologinių sutrikimų ar išsiskiria iš kitų išvaizda, tėveliai turėtų pasikalbėti ir apie tai, kad vaikas mokėtų sureaguoti. Reikia patarti jam, kaip atsakyti, reaguoti ar ignoruoti.

Pašnekovė tvirtina, kad labai svarbu pozityvus tėvų požiūris, nes jis leidžia vaikui tikėti savimi. Be to, anot jos, tėvai turi su vaiku pakalbėti, kad situacijų būna visokių: vieni vaikai gali reaguoti piktai, gali bandyti pajuokti.

„Labai svarbu, kad pats vaikas į tai neįsitrauktų. Reikia jį pamokyti, ką daryti, kai iš jo tyčiojamasi. Pavyzdžiui, nueiti pas mokytoją, o ji patars, ką daryti, ar apgins. Kitas dalykas – nereaguoti, ignoruoti, negirdėti sakomų skaudžių dalykų (dažniausiai to užtenka)“, – pataria psichologė ir priduria, kad, kai yra problemų, prieš mokslo metus verta susitikti su mokytoja ir paprašyti, kad vaikas galėtų į ją kreiptis, nes jam atramos tikrai reikia daugiau.

Įvairaus amžiaus moksleiviai jaučia nerimą ir baimę, kai jų gyvenime vyksta rimtesni pokyčiai. Pirmokams baimė ir jaudulys susijęs su visiškai kita aplinka ir veikla. Baigusieji pradinę mokyklą nerimauja, kad reikės keisti mokyklą. Vyriausiesiems baimę kelią egzaminai ir būtinybė apsispręsti. Baimė ir nerimas yra normalūs jausmai – nereikia to bijoti. Svarbu surasti laiko nuoširdžiai pasikalbėti su vaikais, atidžiai juos išklausyti. Ir su mokytojais reikia kalbėtis. Ypač tai aktualu, jei vaikas patiria sunkumų.

G. Gutautė-Klimienė neslepia, kad dažnai atsiranda priešprieša ir tarp tėvų bei mokytojų, tėvai linkę sakyti, kad mokytojai nepažiūrėjo, blogai mokė ar auklėjo, o mokytojai kaltina tėvus. Todėl, sako ji, reikia bendradarbiauti net jei nėra didelės simpatijos ar pasitikėjimo, nes svarbiausia ne tėvų ir mokytojų santykiai, o vaikas.

Vaikams reikia palaikymo

G. Gutautės-Klimienės teigimu, suaugusieji apibūdindami kokią nors situaciją dažnai sako – nėra ko bijoti. Tai laikoma ignoravimu. Suaugusiems tam tikra situacija gali atrodyti visai nebaisi, o vaikams gali būti dar ir kaip baisu – jų jausmus būtina gerbti. Psichologė sako, kad nerimauja ir tėvai – jiems svarbu, kaip jų vaikas atrodys tarp kitų, kaip jį vertins.

„Jie labai išgyvena, kad jį blogai vertina, nori, kad vaikas stengtųsi, pradeda patys nervintis. Tada visas jėgas meta, kad vaikas mokytųsi, mokosi už jį, ir nelieka nuoširdaus požiūrio į patį vaiką. Gal tiesiog kažkas nelabai sekasi, gal jis blogai jaučiasi ir jam reikia padėti pirmiausia suvokti savo jausmus, o tada pradės sektis visa kita“, – vardija pašnekovė. Taigi, pasak psichologės G. Gutautės-Klimienės, būtina daugiau dėmesio skirti vaiko jausmams ir išgyvenimams: jeigu vaikas jausis gerai, jam tikrai viskas seksis ir jis turės daug daugiau motyvacijos.

Pasikeitimų laikotarpiu visada ieškome, į ką galime atsiremti. Vaikams taip pat reikia palaikymo, padrąsinimo ir mūsų pagalbos.

Rasa Pekarskienė,

www.lrt.lt