Kaip darbo problemų neparsinešti į namus

Regis, visuomenėje neginčijamas tapo dažnai girdimas patarimas darbo problemų neparsinešti į namus, o asmeninio gyvenimo įvykių – į darbą. Tačiau savo jausmus ir emocijas „sudėlioti į lentynėles“ nėra taip paprasta – apie tai „Sveikatos“ pokalbis su „Jaunimo linijos“ Klaipėdos padalinio vadove Indre Gaudiešiute.

Kodėl nereikėtų darbe patirtų problemų parsinešti į namus? Juk kas kitas, jei ne artimieji turėtų mus išklausyti?

Žinoma, žmogus nėra robotas, kuris galėtų „išjungti“ vienus jausmus, mintis ir „įjungti“ kitus. Tačiau darbas neturėtų trukdyti šeimai, o šeima – darbui. Pavyzdžiui, nepasisekus darbe, pyktis, nusivylimas išliejamas grįžus namo ant namiškių – šie tampa atpirkimo ožiais, turinčiais sugerti per dieną susikaupusią įtampą. Artimieji nesupranta, kas vyksta, jaučiasi lyg būtų kažkuo kalti, o dėl ko – nežino. Vietoj to būtų galima tiesiog pasakyti, kad esi pavargęs, buvo sunki diena, tad dabar norisi ramybės ir pan.

Žmogus jaučiasi blogai ir tada, jei jis negali darbe atsiriboti nuo šeimos problemų – atrodo, kad jam viskas krenta iš rankų, o mintyse vis sukasi vakarykštis konfliktas su šeimos nariais.

Šeimos narys nėra psichologas – ar ne per didelė našta jam išklausyti savo artimojo darbo problemų, jį nuraminti? Ypač tuomet, jei ir pats namo grįžo po sunkios darbo dienos...

Iš šeimos nario ir nereikalaujama būti psichologu. Yra šeimų, kuriose, atrodo, be jokių psichologijos žinių, tiesiog natūraliai šeimos nariai į vienas kito nesėkmes ir džiaugsmus reaguoja jautriai ir geba vienas kitą suprasti, palaikyti, paskatinti. Tai priklauso nuo šeimos bendravimo tradicijų: kartais kalbama ne apie jausmus, o įvardijami įvykiai, faktai. Pavyzdžiui, jei vyras pasako, kad jo viršininkas yra niekšas, galima įtarti, kad jis jam jaučia pyktį, yra juo nusivylęs ir pan. O dėl to, kad visi šeimos nariai po darbų namo grįžta pavargę – įprastai kiekvienas nujaučia, kiek ilgai gali kalbėti apie savo patyrimus, kad liktų erdvės išsipasakoti ir kitiems. Šito šeimoje mokosi ir vaikai – mamai ar tėčiui pasakius, kad jie yra pavargę, jiems buvo sunki diena, jų atžalos bus supratingesnės, o kitą kartą ir patys mokės pasidalinti savo išgyvenimais.

Bet kaip nepasiduoti pagundai apšaukti artimuosius, jei sugrįžęs į namus pamatai ne vietoje paliktą daiktą, neišplautą lėkštę ir pan.? Tai juk tokia gera proga išlieti dėl darbo problemų susikaupusį pyktį?

Reikia stengtis sąmoningai reaguoti – stabtelėti ir pagalvoti: ar tikrai artimieji elgiasi tyčia taip, kad aš susinervinčiau, ar aš pats erzinuosi, ieškodamas priekabių? Galima net fiziškai atsitraukti nuo erzinančios aplinkos – pavyzdžiui, užsidaryti ir pagulėti vonioje, taip atsipalaiduoti ir ramiai viską apgalvoti. Jei tikrai apversti namai erzina, gal tuomet galima su šeimos nariais susitarti ir visiems kartu juos susitvarkyti. O gal – susitvarkyti tik vieną namų kampą ir jame poilsiauti, mintimis atsiribojus nuo likusios aplinkos? Beje, fizinė veikla, kuri galėtų būti ir tas pats namų tvarkymas, yra geras būdas susikaupusioms emocijoms išlieti. Taip yra todėl, kad kai žmogus patiria stresą, jo raumenys įsitempia, pasiruošia startui – todėl ir reikia išsikrauti fiziškai, pavyzdžiui, pasivaikščioti, pasportuoti. Tai yra priežastis, kodėl jaučiant stresą ir neišliejus energijos, ima skaudėti sprandą, mausti raumenis.

Ar pritariate nuomonei, kad neverta mintimis grįžti į nesėkmes, nes taip vėl save verčiame iš naujo išgyventi neigiamas emocijas?

Emocijų nėra nei teigiamų, nei neigiamų – jos yra tokios, kokios yra. Bloga gali būti tik emocijos išraiškos forma – pavyzdžiui, supykus ant kaimyno, spardyti jo duris. Tačiau pats pyktis nėra bloga emocija. Grįžtant prie klausimo esmės – gal dažniau tos pačios problemos yra vis iš naujo, pavadinkime, „gromuliuojamos“ ne tada, kai apie jas kalbama su kitais, o tada, kai jas žmogus laiko ir išgyvena savyje. Jis vis prisimena nesėkmę, jos detales ir taip tarsi klimpsta vis giliau. Reikia „pagauti“ save šioje būsenoje ir pagalvoti: ar dar įmanoma kažką toje situacijoje pakeisti, kažko iš jos pasimokyti ateičiai? Jeigu ne – reikia stengtis nebegalvoti apie nesėkmę. Tiesiog nusiteikti: yra kaip yra.

Tai kaip kartu su darbovietės durų uždarymu ten palikti ir darbo problemas?

Galima susikurti savus ritualus. Pavyzdžiui, jei niekaip nepalieka darbo rūpesčiai, iš autobuso išlipti anksčiau, ir problemas apgalvoti pasivaikščiojant. Arba turėti tam tikrą atskaitos tašką – tarkime, eidamas iki kurios nors parduotuvės dar galvoji apie darbą, o ją priėjęs – jau stengiesi mintis nukreipti apie šeimą, namus ir pan. Jeigu reikia darbe vilkėti uniformą, simbolinis ritualas galėtų būti jos nusivilkimas – kartu su rūbais „nusivilkite“ ir darbo problemas, nusiteikite: „Viskas, baigiau darbą“. Iš pradžių reikės pastangų kontroliuojant savo mintis, bet vėliau tai taps įpročiu: tarsi savaime, kaip jau minėjau viename pavyzdžių, priėjus numatytą parduotuvę ar atlikus kitą savo susigalvotą ritualą, galvojimą apie darbo problemas pakeis planai, susiję su šeima.

Pajuokausiu: ar ne geriausias „ritualas“ po sunkios darbo dienos būtų bokalas alaus kavinėje pakeliui namo?

Iš tiesų kartais žmonėms atrodo, kad po sunkios darbo dienos geriausiai jie atsipalaiduos su viskio ar vyno taure, alaus bokalu. Toks įvaizdis yra formuojamas ir reklamose. Tačiau, kai žmogui sunku – alkoholis yra pats blogiausias dalykas. Tik iš pradžių gali atrodyti, kad alkoholis padeda atsipalaiduoti, tačiau tai – tik trumpalaikis efektas. Vėliau alkoholis žmogui sukelia liūdesį, depresyvią nuotaiką, jam kyla dar daugiau slogių minčių, ima kitiems kloti savo išpažintį. Taip vystosi priklausomybė: blogai, todėl geriu, išgėrus darosi dar blogiau, todėl ir dar daugiau geriu. O išgėrus alkoholio, problemos juk niekur taip ir nedingo – jas vis tiek teks spręsti.

O kaip į darbą neatsinešti šeimos problemų? Kita vertus, ar tikrai bendradarbiams nereikia žinoti, kaip jaučiasi jų kolega?

Tai priklauso nuo įstaigos, kurioje žmogus dirba. Idealu, kai bendradarbiai gali, tarkime, rytais kartu išgerti kavos ir keletą minučių skirti trumpiems pasipasakojimams, kaip kuriam sekasi. Taip „nuleidi garą“ dėl namų problemų ir eini dirbti. Kitoks gana ryškus pavyzdys galėtų būti, kai bendradarbis grįžta iš artimo žmogaus laidotuvių, o kolegos, nors ir žino apie netektį, tačiau, bijodami jį sujaudinti, sugraudinti, elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. O kas vyksta su tuo žmogumi? Jis jaučiasi kolegų ignoruojamas, nesuprastas, atstumtas. Daug geriau natūraliai kalbėti apie tai, kas atsitiko, pasiūlyti savo pagalbą pasiskirstant darbus ir pan. Kartais bendradarbiams nesinori išlieti visą širdį, nes pernelyg didelis draugiškumas gali komplikuoti darbinius santykius. Bet gal yra bičiulis, su kuriuo būtų galima susitikti ir jam pasipasakoti per pietų pertrauką arba po darbo? Žinojimas, kad slegianti problema bus „iškalbėta“ ir išspręsta, atneša palengvėjimą. Jei šalia nėra artimų žmonių, galima paskambinti ir pasikalbėti psichologinės pagalbos telefonu. Pravartu žinoti ir įvairias streso valdymo technikas, pavyzdžiui, kvėpavimo pratimus.

Be to, ir čia galima susigalvoti savų ritualų: pavyzdžiui, per pusryčius su namiškiais nutarti, kaip ir kada bus sprendžiama konkreti problema. Žinant, kad bus rasta išeitis, bus lengviau uždaryti namų duris ir mintis nukreipti darbo link. Visi žino ir auksinę taisyklę – idealu, jei pavyksta eiti miegoti tik tada, kai jau esi susitaikęs su savo šeimos nariais.

Dovilė Urnikienė

pajurionaujienos.lt