Kai sistema serga sunkiau nei ligoniai

Darius Paulikas, advokatų kontoros WIDEN vyresnysis teisininkas, advokatas

Reklama

Didėjantis ažiotažas dėl sveikatos sistemos reformos kelia nepasitenkinimą. Įtampą gyventojams kelia prastas asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, ilgos eilės ir specialistų trūkumas. Valstybės kontrolės užsakytos apklausos duomenimis, net 73 proc. gyventojų ilgą laukimą įvardija kaip svarbiausią sveikatos priežiūros sistemos problemą (2018 m. tokių buvo 55 proc.).

Prie eilių ir prasto paslaugų prieinamumo iš dalies prisideda ir ydinga teisinė tvarka. Pagal dabar galiojančius teisės aktus, konsultacijos, brangūs tyrimai, dienos chirurgijos bei kitos paslaugos gali būti apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšų tik tuomet, kai jos skiriamos teikiant paslaugas, kurios pačios yra finansuojamos PSDF biudžeto lėšomis. Ši taisyklė įtvirtinta Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią viena iš esminių sąlygų gauti valstybės laiduojamas (nemokamas) asmens sveikatos priežiūros paslaugas yra ta, kad pacientas turi pateikti siuntimą gydytojo, suteikusio valstybės laiduojamas (nemokamas) paslaugas.

Paprastai tariant, jeigu gydytojas specialistas pacientą konsultuoja „mokamai“ ir po konsultacijos išrašo siuntimą tyrimui ar gydymui, toks siuntimas nesuteikia teisės gauti tolesnių paslaugų PSDF lėšomis.

Ką tai reiškia pacientams, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims? Kai žmogui įtariamas vėžys, jis nori kuo greičiau išsiaiškinti, ar diagnozė pasitvirtins. Vienas iš būdų tą nustatyti – atlikti biopsiją. Tačiau eilės šiam tyrimui dažnai siekia kelis mėnesius, todėl daugelis pasirenka pasidaryti biopsiją privačiai, savo lėšomis.

Ir štai paradoksas: jei privačiai atliktas tyrimas patvirtina, kad pacientui iš tiesų yra piktybinis navikas ir gydymą reikia pradėti nedelsiant, valstybė tokio paciento nebegali gydyti PSDF lėšomis. Kodėl? Nes biopsiją paskyrė gydytojas, dirbantis privačioje, su Valstybine ligonių kasa sutarties neturinčioje įstaigoje. Todėl, nepaisant to, kad žmogus pats sumokėjo už tyrimą ir net sutaupė valstybės pinigų, jis netenka teisės į tolesnį kompensuojamą gydymą.

Kad tokio absurdo išvengtų, žmogus turi „grįžti atgal“ – kreiptis pas šeimos gydytoją, vėl prašyti siuntimo, laukti eilėje pas antrinio lygio specialistą, kuris pakartos jau nustatytas išvadas ir tik tada paskirs kompensuojamą gydymą. Rezultatas – visi žino, kad pacientui diagnozuotas vėžys: ir jis pats, ir jo šeima, ir jo šeimos gydytojas, ir vėžį nustatęs specialistas. Bet pacientas keliauja biurokratiniais koridoriais, kad būtų galima pažymėti varneles, tik dėl to, kad biopsiją jam atliko „privatininkas“.

Kaip tokia sistema veikia realybėje? Kai kurie ligoninių vadovai supranta, kad tokia tvarka – ydinga. Tenka matyti, kad kai kurie užmerkia akis, priima žmogišką sprendimą. Priima gydytis, suveda duomenis į e.sveikatą ir suteikia būtiną gydymą PSDF sąskaita (nes gydymas pacientui vis tiek priklausytų, tiesiog jam reikėtų praeiti dar vieną ilgą ratą iki to paties kabineto). Tačiau už tokį žmogišką požiūri jie rizikuoja būti nubausti.

Įstatymo prasme (ir kai kurių priežiūros institucijų) toks požiūris – neteisėtas. Priežiūros institucijai nustačius tokius veiksmus, įstaigos vadovui gali būti skiriama administracinė nuobauda, įstaiga įpareigojama grąžinti „neteisėtai panaudotas“ PSDF lėšas, negrąžinus – gali būti stabdoma ar nutraukiama sutartis su Valstybine ligonių kasa.

Ir visai nesvarbu, kad žmogus visą gyvenimą mokėjo mokesčius, kad gydymas yra mediciniškai būtinas. Nesvarbu net tai, kad pacientas, pats iš savo kišenės apmokėjęs tyrimą, sutaupė PSDF lėšų. Vis tiek laikoma, kad padaryta „žala PSDF biudžetui“. Dėl tokio teisinio reguliavimo pacientai priversti suktis biurokratinėje karuselėje: net ir turėdami kliniškai patvirtintą ligą, vėl turi eiti pas šeimos gydytojus, prašyti siuntimų, iš naujo diagnozuotis jau seniai nustatytas ligas. Tokios taisyklės kuria bereikalingas eiles, švaisto gydytojų ir sergančiųjų laiką, mažina paslaugų prieinamumą.

Išeitis galėtų būti labai paprasta: visiems gydytojams suteikti teisę išrašyti siuntimus, kurie gali būti naudojami tiek „mokamų“, tiek „nemokamų“ konsultacijų metu. Svarbiausia, kad gydymas būtų pradėtas laiku. Toks mažas pokytis turėtų didelės reikšmės ne tik sergantiems, bet ir juos gydantiems.