Ką daryti, kai slaugos ligoninės eilėje esi 651-as

Seimo rudens sesijoje prezidentė siūlys spręsti itin opią slaugos ir globos paslaugų problemą telkiant finansinius, organizacinius ir žmogiškuosius šių dviejų sistemų išteklius į vieną.

Reklama

„Kauno slaugos ligoninės eilėje 543-ia, K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje – 422-a, Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje – 651-a. Ką gali pagalvoti pamatęs tokius skaičius?“ – neslėpė nerimo pasiligojusiai senutei tetai slaugos ligoninės Vilniuje ar Kaune ieškanti kaunietė Violeta Vilkauskaitė. Iš tiesų – ko tikėtis, kai, pavyzdžiui, Panemunės ligoninėje yra 205 lovos, o esi 651-as eilėje?

Tenka laukti kelis mėnesius

Nė viena įstaiga negali tiksliai pasakyti, kiek reikės laukti eilėje, bet panašius kryžiaus kelius jau nuėję pažįstami žmonės užtruko laukė tris keturis mėnesius. Slaugos ligoninėje galima būti keturis mėnesius per kalendorinius metus. Tačiau jeigu į ją patekai nuo rugsėjo, prasidėjus naujiems kalendoriniams metams gali gulėti dar keturis mėnesius. Tada eilė „užsikemša“. Jokia paslaptis, kad išeities ieškantys žmonės į tokias įstaigas mėgina patekti siūlydami kyšius.

Tiesa, eilės kiek dubliuojasi, nes visi susidūrusieji su slaugos poreikiu bando užsiregistruoti visose įmanomose įstaigose. Tad kiek realiai žmonių laukia, niekas nežino, nes bendros eilės nėra. V. Vilkauskaitė stebėjosi neradusi bendros informacijos, kur reikia kreiptis ir ieškoti pagalbos senam žmogui, kuo vienos institucijos skiriasi nuo kitų. Informacijos internete gausu, bet sunku susigaudyti tarp daugybės įvairių pavadinimų slaugos ir globos, privačių ir savivaldybių įstaigų.

„Naršydama internete įsitikinau, kad kuriami privačių slaugos įstaigų tinklai, steigiami jų padaliniai. Tačiau kyla klausimas, kokia ten paslaugų kokybė. Teko girdėti, jog gerų specialistų nėra tiek, kiek reikia besiplečiančiam slaugos verslui, tad personalas būna, švelniai tariant, labai įvairus. O privačių slaugos namų kainos, pavyzdžiui, Vilniuje – 800–1000 eurų per mėnesį, samdyti į namus darbo valandomis ateinantį medicinos specialistą kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų, neturintį šios srities išsilavinimo – 600–700 eurų“, – pagalbos paieškų patirtimi dalijosi V. Vilkauskaitė.

Mokėti tokias sumas išgali ne bet kas, tad Valstybinės ligonių kasos mokamų paslaugų belieka laukti neprognozuojamose eilėse. Tačiau net ir tądien, kai tavo artimąjį priims į slaugos ligoninę, reikės galvoti, kas bus po keturių mėnesių, kai teks jo lovą atlaisvinti kitam. Tiesa, tuomet galima bandyti patekti į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) kuruojamą globos įstaigą.

Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorės pavaduotoja slaugai Dalia Keliauskaitė tikino, kad nors eilės numeris žmones gąsdina, iš tiesų į šią įstaigą įmanoma patekti vidutiniškai per mėnesį ar du. Kaip rodo statistika, lovos slaugos ligoninėje vidutiniškai laukiama apie tris mėnesius. O iš jos dalis žmonių patenka į globos sistemą, kur pagalba teikiama neterminuotai, bet už paslaugą tenka prisidėti savo lėšomis.

Išblaškyti ištekliai

Nors slaugos poreikis tik didėja, dabartinė sistema leidžia neracionaliai naudoti tiek žmogiškuosius, tiek finansinius išteklius. Senyvo amžiaus gyventojams tuo pat metu reikia ir sveikatos, ir socialinių paslaugų, tačiau vienas jų teikia Sveikatos apsaugos ministerijos, kitas – SADM pavaldumo įstaigos. Žmonės priversti suktis klaidžiame paslaugų labirinte tarp slaugos ir globos įstaigų. Jei asmenį tenka slaugyti namie, jį pakaitomis lanko ir slaugytoja, ir socialinis darbuotojas. Šis nuprausia ir pamaitina, bet negali duoti vaistų, tad turi ateiti slaugytoja.

„Kai nėra bendros sistemos, lėšos naudojamos neefektyviai, o ir skaidrumo nedaug. Manome, kad tas paslaugas reikia integruoti. Savivaldybės galėtų steigti slaugos ir socialinių paslaugų centrus. Jie teiktų slaugos ir globos paslaugas vienoje vietoje – namie ar slaugos ir globos įstaigoje. Dabar dvi institucijos konkuruoja dėl lėšų, o žmonės stumdomi tarp dviejų žinybų ir negauna kokybiškų paslaugų“, – sakė prezidentės vyriausioji patarėja, Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovė Lina Antanavičienė. Ji pabrėžė, kad ydinga dabartinė sistema kelia problemų ne tik seneliams, bet ir šeimoms, kurios juos prižiūri.

Beje, šiuo metu savivaldybėse uždaromi vaikų namai, kalbama apie ligoninių optimizavimą, tad atsiranda laisvų patalpų ir darbuotojų, kuriuos būtų galima įdarbinti jungtinėje įstaigoje. Bendras finansavimo modelis leistų telkti lėšas savivaldybėse.

Iniciatyvūs jau dirba kitaip

Prezidentės vyriausioji patarėja džiaugėsi, kad iniciatyvios savivaldybės pačios imasi permainų. Kauno miesto savivaldybė jau teikia ir slaugytojo, ir socialines paslaugas namie, planuoja steigti jungtinių paslaugų centrą. Sostinės Vilkpėdės ligoninė turi dvi licencijas ir teikia ne tik slaugos, bet ir ilgalaikės globos paslaugas.

Prezidentūra apie savo iniciatyvą sujungti dvi paslaugų grupes diskutuoja su ministerijomis, šią savaitę planuoja susitikti su slaugos ir globos namuose dirbančiais žmonėmis, tartis su savivaldybių atstovais. Atitinkamą įstatymo projektą ketinama pateikti dar per Seimo rudens sesiją.

Slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas Lietuvoje šiuo metu teikia 97 įstaigos, jose yra 5360 lovų, tam skiriama 62 mln. eurų. Lietuvoje veikia 125 globos namai, kuriuose gyvena daugiau kaip 5 tūkst. senyvo amžiaus žmonių. Vyriausybė šiuo metu svarsto galimybę 2019–2021 metais slaugos lovų skaičių padidinti iki 8544, tam papildomai skirti 19,2 mln. eurų. Paliatyvios pagalbos lovų skaičių numatoma didinti nuo 279 iki 336, tam papildomai skirti 13 mln. eurų.