I. Bagdonienė: „Slaugytojų misija – patenkinti ir emocinius pacientų poreikius“(3)

Tie, kam nors kartą teko gulėti ligoninėje, greičiausiai pripažins, kad dar priėmimo skyriuje ima mąstyti apie tai, į kokią palatą paklius: ar sugebės ištverti lovos kaimynų draugiją, ar slaugytoja bus maloni, rūpestinga. Klaipėdos universitetinės (KUL) ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Irena Bagdonienė sako, kad jos vadovaujamos slaugytojos stengiasi kuo greičiau išsiaiškinti ir patenkinti ligonio fizinius bei emocinius poreikius, nes tai - labai svarbi gydymo dalis.

Reklama

“Turiu tokį pacientų “kankinimo“ būdą - tris keturias dienas naujokų klausinėju: kaip miegojote, kaip valgėte, ar maistas šiltas, ar lova gera, ar čiužinys minkštas, ar laiku pavertė, - šypsosi I. Bagdonienė. - Seną žmogų visada pakalbinu, paglostau. Jeigu pašnekinai palatoje vieną, nedrįsk nepašnekinti kito. Vakar ryte gavau pastabą: vienos pacientės paklausiau, kaip miegojo naujoje palatoje, nes prieš tai labai blogai miegodavo. Ji pasiguodė, kad viskas būtų buvę gerai, jei ne kaimynės knarkimas. Grįžome su ja į palatą, o ta knarkianti pacientė ir sako: “O kodėl manęs nepaklausei, kaip aš miegojau?!”

Ar ligonis su zondu, ar komos būklės, visada kalbame su juo. Kol visus apeini, grįžus į namus nebesinori žodžio pratarti”, - šypteli I. Bagdonienė.

Po operacijos – gilesnis požiūris į darbą

Rodos, pats likimas moteriai parūpina žmonių, kuriems reikia pagalbos. Kaskart užvėrusi ligoninės duris, I. Bagdonienė skuba padėti jau 22 metus po insulto suparalyžiuotam vyresniajam broliui, padeda įvairių negalavimų kamuojamiems devintą dešimtį skaičiuojantiems tėveliams. Tačiau pirmą kartą taip giliai rūpinimosi ligoniu svarbą I. Bagdonienė sako suvokusi prieš dvylika metų po jai atliktos galvos operacijos Kauno klinikose.

“Grįžusi į darbą nuolat kartodavau: merginos, visada su pacientu elkitės taip, kaip norėtumėte, kad tokioje situacijoje elgtųsi su jumis. Įsivaizduok: tu nori atsigerti, tau nusmilko ranka, tu negali pasiversti, negali pašaukti. Jei žmogus nekalba, prieik, pajudink tą žmogų. Nors kolei pats neatsigula į tą lovą, ne kiekvienas gali suprasti, apie ką kalbu”, - pastebi I. Bagdonienė.

Reikalauja dvasinės ir fizinės stiprybės

KUL Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė teigia, kad šiame skyriuje, į kurį patenka itin sunkios būklės ligoniai ir kone kasdien susiduriama su mirtimi, pajėgia dirbti tik be galo mylinčios, stiprios dvasiškai ir fiziškai moterys. Ji apskaičiavo, kad slaugytojoms per dieną kartais tenka perkilnoti net po keletą tonų svorio -kad nesusidarytų pragulos, sunkius ligonius privalu vartyti ne rečiau kaip kas dvi valandas. Bet ne tai sunkiausia. Labiausiai išvargina psichologinė įtampa: kiekvienam pacientui reikia be galo daug dėmesio, ligoniai jautriai reaguoja į menkiausius slaugytojų nuotaikos pasikeitimus, tad šnekinti, šypsotis jiems kartais tenka pro ašaras.

“Jeigu tau asmeniškai yra kas nors atsitikę, ligonis labai jaučia, tampa neramus. Todėl nesvarbu, kad mirė  tavo mama ar tėtis, ar vaikas sunkiai serga, turi šypsotis. Viena mergina padirbo pas mus pusę metų ir neištvėrusi išėjo. Kai neseniai ją sutikau, pasakė: “Aš nesupratau, kaip jūs galite prieiti prie kiekvieno žmogaus ir jį pakalbinti, paglostyti.“ Ji buvo be galo užsidariusi, nesugebėjo atsitraukti nuo savo problemų”, - apgailestavo I. Bagdonienė.

Tačiau net patys švelniausi slaugytojų žodžiai gali būti bejėgiai nuraminti ligonį, jei palatoje įsiplieskia pacientų tarpusavio konfliktas. Todėl, anot pokalbininkės, čia nuolat vyksta “didysis tautų kraustymasis”.

„Neseniai atsigulė pas mus jauna moteris, serganti cukriniu diabetu. Jai beveik viskas gerai, tik kojos žaizdas reikia užgydyti. Į jos palatą paguldėme demencišką močiutę. Na, ir prasidėjo: tu paėmei mano puoduką, dingo mano kojinė, paslėpei šakutę... Tai durų neleidžia atidaryti ir iš palatos išeiti, tai dar ką nors sumąsto. Kai tai pamatai, ir kraustai kitur. Stengiamės, kad palatoje būtų bent kiek panašūs pacientai, kad ligoniui, kuris dar nors kiek vaikšto, netektų gulėti vienoje palatoje su nebekalbančiais. Nes gaila žmonių psichikos”, - pasakojo I. Bagdonienė.

Irena, Jūsų kolegės man pašnibždėjo, kad Jūsų sesuo taip pat dirba slaugytoja. Kas tokio vyko Jūsų vaikystėje, šeimoje, kad abi pasirinkote tokį begalinio pasiaukojimo, meilės kitam žmogui reikalaujantį darbą?

Besimokant septintoje klasėje susirgo mano mama. Ligoninėje ją slaugydama stebėjau seselių darbą ir suvokiau, kad matyti kraują, daryti injekcijas man nebūtų baimės. Vėliau  kaimo felčerė kasdien atvažiuodavo suleisti mamytei vaistų, ir vieną dieną jos paprašiau, kad leistų tai padaryti man. Buvo baisoka, bet pasijutau tokia pakylėta. Galiausiai šį darbą felčerė man patikėjo visiškai. Taigi jau mokydamasi septintoje klasėje žinojau, kad dirbsiu medicinos srityje.

Keturiasdešimties metų mamytė pagimdė man sesę. Ji gimė aštuonių mėnesių, labai mažytė. Man teko nemažai ja rūpintis. Sesė visuomet matė mano rūpestį ja, tėvais. Vėliau įstojau į Klaipėdos Juozo Kupčinsko medicinos mokyklą. Matyt, stebėdama mane, ir sesuo pasirinko felčerio specialybę. Šiuo metu ji dirba KUL Reanimacijos skyriuje.

Kaip Jūs pati, gimusi ir augusi Skuodo rajone, įleidote šaknis Klaipėdoje?

Klaipėdoje po studijų pasilikau savo vyro, kuris tuomet dirbo autobusų parko vairuotoju, dėka. Vienišas merginas anuomet išsiųsdavo dirbti į Rusiją – Sevastopolį, Sachaliną, kitas vietoves, tad mes visos aštuonios grupiokės skubiai “ženijomės“, kad tik nereikėtų išvažiuoti, - šypsosi. - Pagal paskyrimą gavau darbą Klaipėdoje.

Slaugytojos darbą dirbate jau daug metų. Ar vyras, vaikai nesiskundė dėmesio stoka?

Abiem savo sūnums, iš kurių vienam šiandien jau 34, kitam -  31-eri, visada skyriau labai daug dėmesio. Penkiolika metų mano vyras vykdavo į tolimuosius reisus, tad vaikus auginau beveik viena. Žinojau kiekvieną jų gyvenimo momentą. Šiandien mes esame draugai. Vienas sūnus baigė ekonomikos, kitas - chemijos inžinerijos studijas, abu jau sukūrę savo šeimas, bet iki šiol susitinkame kiekvieną dieną, visas problemas sprendžiame kartu.

Apie savo darbą su namiškiais kalbatės?

Mano nuostata tokia, kad namuose reikia šnekėti apie savo asmenybę ir šeimos reikalus, o apie darbą - kuo mažiau. Neturiu noro apkrauti savo problemomis savo vyrą ar vaikus. Pavargtų jie nuo manęs.

Jūsų vadovė, vyriausiojo gydytojo pavaduotoja slaugai Ona Mitalienė prasitarė, kad už didžiausius pinigus nepajėgtų dirbti  Palaikomojo gydymo ir slaugos  skyriuje, kur kone kasdien susiduriama su mirtimi. Kaip Jūs, šio skyriaus darbuotojos, tai pakeliate?

Sunku matyti mirštantį žmogų, bet mūsų užduotis - padaryti viską, kad jis oriai išeitų. Pirmiausia - kad jam neskaudėtų, kad  būtų patogu. Tokiu momentu žmogus niekada nepaliekamas vienas. Jeigu nėra artimųjų, sesutė būna šalia, uždega žvakutę. Jeigu yra artimieji, ir kavos, ir arbatos pasiūlom, pašnekam. Dažniausiai žmonės būna sutrikę, nežino, ką daryti, tad stengiamės patarti kiek galime. Ligoninė turi paruošusi lankstinukus, kur viskas surašyta, ką daryti, kur kreiptis žmogui mirus, bet tokiu momentu niekas neskaito, mes viską papasakojam - iš artimųjų veiksmų, judesių matome, kad jiems to reikia.

Kiekviena mirtis sukrečia kiekvieną iš mūsų, ypač kai išeina jauni žmonės. Prie to niekada nepriprasi. Kol dar neatėję namiškiai, lengviau, bet kai čia prasideda graudūs verksmai... Tačiau merginoms sakau, kad turime būti stiprios. Mes esame tik darbuotojos, o artimiesiems yra daug sunkiau, ir mes tai turime suprasti.

Kaip po to pavyksta susikaupti darbui? Kaip jaučiatės po tokios dienos grįžusi namo?

Kai žmogus miršta, ta diena būna sunki. Išvežę mirusio paciento kūną visada susėdame poilsio kambaryje, pabūname keletą minučių tyloje. Darbuotis tuo momentu niekada nebūna noro. Paskui lyg nukrenta viskas. Bet parėjus namo yra sunku. Grįžusi truputį pailsiu, pasitvarkau, bet kai tik atsiguli ir užmerki akis, matai visą dienos vaizdelį... Apmąstymų daug, bet niekam nepasakoju apie tai. Kitoms skyriaus darbuotojoms dar sunkiau - joms dažniau tenka susidurti su mirtimi, nes ligoniai dažniausiai miršta vėlai vakare arba naktį, o aš dirbu dieną. Slaugytoja Aurelija sakė, kad jei per savaitę būna dvi trys mirtys, visada eina į bažnyčią.

Kaip pailsite? Kokių pomėgių turite?

Mūsų šeima yra keliauninkai. Tik susituokę su vyru pradėjome keliauti po Rusiją, Moldovą. Ir dabar per atostogas važiuojame ir į Egiptą, ir į Floridą – šioje šalyje turiu giminaičių. Savaitgaliais nors į Palangą ištrūkstame.

Dėkoju Jums už nuoširdų pokalbį.