Kai priklausomybė paliečia šeimą: kaip atpažinti, kalbėtis ir padėti

Neseniai išplatintoje 2025 m. Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaitoje Lietuva įvardijama kaip viena iš valstybių, kur itin opi sintetinių opioidų paplitimo problema. Šios labai stipriu poveikiu pasižyminčios medžiagos siejamos su perdozavimo protrūkiais. Dėl to smarkiai išauga ir su priklausomybe susijusios netekties rizika.

„Priklausomybė – tai ne tik asmens problema, tai visa šeimą veikianti krizė. Turbūt retas kuris neturi artimo žmogaus, susiduriančio su žalingu alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimu“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro medicinos psichologė-psichoterapeutė Kotryna Mikalauskaitė.

Žmones, susidūrusius su priklausomybės problema šeimoje, psichologė ragina suprasti, kad nesame atsakingi ir negalime kontroliuoti kito žmogaus elgesio. Galima jam daryti įtaką, bet nereikėtų prisiimti atsakomybės už vartojantį artimąjį, jo emocinę būseną ar kylančių problemų sprendimą.

Pagrindinis požymis – kontrolės praradimas

Jos teigimu, pagrindinis bet kurios priklausomybės požymis yra kontrolės praradimas, tam tikro elgesio tęsimas, nekreipiant dėmesio į dėl vartojimo kylančias problemas.

„Atsiranda nuotaikų nepastovumas, dirglumas, abejingumas kasdienėms atsakomybėms ar kitoms žmogui svarbioms veikloms, galima pastebėti silpnėjančius ryšius su anksčiau artimais žmonėmis. Taip pat gali pasikeisti dienotvarkė, atsirasti finansinių ar darbinių problemų. Neretai pats žmogus mano, kad „viską kontroliuoja“, todėl gina vartojimą ir menkina artimųjų susirūpinimą“, – problemą išduodančius požymius vardija psichologė.

K. Mikalauskaitė atkreipia dėmesį, kad priklausomybė vystosi ne iš karto. Ji formuojasi palaipsniui, todėl priklausomu tampančio žmogaus artimiesiems dažnai būna sunku suprasti, kada ir kaip pradėti reaguoti į vis labiau problemišku tampantį elgesį. Dėl to šeimos nariai dažnai patiria įtampą, nerimą, gali po truputį prarasti pasitikėjimą ir saugumo jausmą.

Jos teigimu, pakankamai stiprus pagrindas galvoti, kad laikas ieškoti pagalbos, yra ir vien intuityvus artimuosius apimantis jausmas, kad „kažkas ne taip“.

Dialoge – tvirtos ribos

Artimiesiems, pasiryžusiems padėti žmogui, susiduriančiam su problemomis, psichologė rekomenduoja nusibrėžti aiškias bendravimo ribas – ką toleruosite ir kaip rūpinsitės savo gerove.

„Sveikas dialogas reikalauja daug kantrybės, sąmoningumo, emocinio jautrumo, bet ir tvirtumo. Pokalbio tonas turėtų būti nuoširdus, ramus ir pagarbus – vertinga kalbėti ne apie kaltinimus, o apie tai, ką jaučiate: „Man neramu“, „Man skaudu matyti, kad prastai jautiesi“, – aiškina Priklausomybės ligų centro ekspertė.

Anot jos, bendravime labai svarbu vengti griežto moralizavimo, ultimatumų ar grasinimų – tokie žodžiai tik stiprina gynybiškumą. Užuojauta nereiškia nuolaidžiavimo ar leidimo elgtis žalingai, o kontrolė – tai ne pagalba.

„Balansas kuriamas per nuoširdų norą padėti ir gebėjimą išlaikyti savo ribas ir atsiranda tada, kai žmogus jaučia, kad jis svarbus, bet tuo pačiu metu susiduria su aiškiais, pagarbiu būdu išreikštais lūkesčiais“, – bendravimo taisykles apibūdina K. Mikalauskaitė.

Pagalba namie

Viena iš priemonių, padedančių artimiesiems geriau suprasti situaciją, pastebėti problemą ar patvirtinti įtarimus, yra namie atliekamas greitasis „Prima“ testas šešioms skirtingoms narkotinėms medžiagoms šlapime aptikti. Tačiau tokio testo naudojimas reikalauja atsargumo. Jis tinkami tada, kai užmegztas atviras ir pagarbus dialogas. Be jo narkotikų testo taikymas gali paaštrinti santykius, skatinti gynybiškumą, slėpimąsi ar net pasitraukimą iš ryšio su artimaisiais.

„Testų naudojimas gali būti prasmingas esant abipusiam susitarimui tarp šeimos narių ir asmens dėl testavimo, pavyzdžiui, kaip dalis gydymo ar reabilitacijos plano. Vis dėlto svarbu žinoti, kad šie testai nėra skirti galutiniam psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo nustatymui. Jų rezultatus gali paveikti įvairūs veiksniai, o neteisingas rezultatų interpretavimas – ypač be specialistų įsitraukimo – gali sukelti nesusipratimų. Todėl prieš naudojant tokius testus rekomenduojama pasitarti su specialistais ir numatyti aiškų jų taikymo planą“, – pažymi specialistė.

Anot jos, testas gali būti tik pretekstas pradėti pokalbį – apie rūpestį, apie psichoaktyvių medžiagų žalą ir pagalbos galimybes. Nepriklausomai nuo testo rezultato, svarbu vengti kaltinimų, ultimatumų ar grasinimų, nes jie tik dar labiau atstumia, uždaro žmogų.

„Turime kurti erdvę, kurioje žmogus gali jaustis išgirstas ir nesmerkiamas – tai padeda kurti pagrindą pokyčiui ir motyvacijai gydytis. Todėl prieš pradedant naudoti testus namuose visada rekomenduoju pasitarti su specialistu, įsivertinti, kokio tikslo siekiama ir ar tai bus konstruktyvu konkrečioje situacijoje“, – sako K. Mikalauskaitė.

Pagrindiniai kelio į blaivą gyvenimą principai

Norint paskatinti priklausomybę turintį artimąjį keistis ar pradėti gydymą, svarbu laikytis tam tikrų pagrindinių principų. Vienas svarbiausių – stiprinti blaivų, konstruktyvų elgesį ir tuo pačiu netiesiogiai neskatinti vartojimo. Tai galima daryti skatinant užsiimti veiklomis, kurios žmogui teikia džiaugsmą ir mažina norą vartoti, pavyzdžiui, sportas, bendri malonūs užsiėmimai ar kita motyvuojanti veikla.

Tuo pačiu, anot psichologės, svarbu vengti elgesio, kuris netiesiogiai palaiko priklausomybę – kaip pinigų davimas ar problemų sprendimas, kai asmuo pats dėl vartojimo jų neįveikia. Be to, nederėtų dangstyti artimojo – meluoti kitiems ar padėti išvengti natūralių netinkamo elgesio pasekmių. Ir, žinoma, itin svarbu išsaugoti pagarbią, ramią komunikaciją, kalbėtis be kaltinimų, šaukimo ar gėdinimo. Tai padeda išlaikyti ryšį ir kurti sąlygas pokyčiui.

Artimiesiems skirtos programos, individuali psichoterapija, šeimos terapija, savitarpio pagalbos grupės gali padėti keisti bendravimo modelius, atstatyti ribas ir palaikyti motyvaciją gydytis.

Kaip ir kada pasiūlyti profesionalų pagalbą?

Psichologė brėžia aiškią ribą, kurią peržengus jau ateina laikas galvoti apie profesionalų įsikišimą į priklausomybės valdymą: jei vartojimas pradeda kelti realią grėsmę žmogaus sveikatai, santykiams ar gyvenimo kokybei (net jei žmogus pats to nepripažįsta). Tiesa, kreiptis į specialistus siūlyti reikia ne konflikto metu, o tada, kai yra galimybė kalbėtis ramiai.

„Vertinga pasidalinti savo susirūpinimu: „Aš matau, kad tau sunku“, „Aš labai noriu, kad jaustumeisi geriau, todėl siūlau paieškoti pagalbos“, – pokalbio motyvus rekomenduoja K. Mikalauskaitė.

Prieiti prie kreipimosi į specialistus ji siūlo ne ūmiu raginimu spręsti problemą tuoj pat, o pasiūlant pačiam žmogui susipažinti su pagalbos galimybėmis, palikti jam erdvės apsispręsti. Kartais reikės ne vieno pokalbio – svarbiausia yra nuoseklumas, kantrybė ir atvirumas. Bet kokiu atveju, kiekvienas žmogus, susiduriantis su šia problema, praeina tam tikrą psichologinį procesą, kurio metu po truputį pradeda suprasti savo elgesį ir jo pasekmes, pradeda svarstyti kitus galimus pasirinkimus, kol galiausiai priima sprendimą imtis atitinkamų veiksmų problemai spręsti.

Kreiptis pagalbos – ne gėda

„Kai šeima jaučiasi išsekusi, sutrikusi ar bejėgė dėl artimojo priklausomybės, svarbu nesistengti visko spręsti savarankiškai, verčiau kreiptis pagalbos. Pirmasis žingsnis gali būti kreipimasis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, jo padalinius visoje Lietuvoje, kur veikia specialios pagalbos programos artimiesiems.“, – akcentuoja ekspertė.

Šios artimiesiems skirtos programos siekia išmokti konstruktyviai padėti priklausomybę turinčiam žmogui ir tuo pačiu pasirūpinti savimi. Programų metu galima išmokti, kaip palaikyti motyvaciją keistis, kaip išlaikyti pagarbią komunikaciją bei kaip nustatyti sveikas ribas. Taip pat jos padeda atgauti aiškumą, stiprinti emocinį atsparumą ir mažinti kaltės ar bejėgiškumo jausmą.

Be to, galima kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus, dirbančius su priklausomybių tematika ar į savitarpio pagalbos grupes, kurios padės išsigryninti savo vaidmenį situacijoje ir gauti palaikymą iš kitų, susiduriančių su panašiomis situacijomis.

„Svarbiausia – neleiskite sau likti vieniems. Baimė, kaltė ir bejėgiškumas tokiose situacijose yra labai natūralūs jausmai, tačiau jų nereikia nešiotis vieniems. Ieškokite pagalbos sau – ne tik tam, kad padėtumėte kitam, bet ir tam, kad išliktumėte stiprūs, orūs, išsaugotumėte save. Priklausomybė yra liga, o ne valios trūkumas, todėl ją reikia gydyti, o ne slėpti ar ignoruoti. Artimiesiems, kurie susiduria su priklausomybe, reikia ne gėdinimo, o supratimo ir profesionalios pagalbos“, – drąsina K. Mikalauskaitė.