Jonažolių midus
Šią vasarą sergu nemiga ir netikėtai atradau, kad jonažolių midaus taurelė prieš miegą man stipriai padeda nukeliauti į sapnų karalystę. Naminis midus, priešingai nei mes esame įpratę matyti ant gamyklinio midaus etikečių, alkoholio turi tiek pat, kiek naminė gira, todėl baimintis priklausomybių tikrai nėra ko. O medaus, vaistažolių ir fermentacijos stebuklingomis galiomis tikėti verta, tikrai. Ir kaip reta, šis vaistas yra ypatingai gardus, truputį gazuotas, saikingai saldus ir labai kvapnus.
Midui prisirenku jonažolių. Jų reikėtų gero pundo, šįkart prieš gamindama pasvėriau, buvo apie 600 gramų.
Į puodą pilu 2 litrus vandens, užkaičiu, vandeniui užvirus sudedu žoleles ir verdu apie 10 minučių, vis pamaišant. Išjungiu ugnį ir palieku atvėsti iki kambario temperatūros, nukošiu ir sudedu 700 g medaus.
Lėtai maišau medine mentele ar šaukštu, kol medus ištirpsta. Mišinį supilu į trilitrį, aprišu medvilnine skepetaite, kurios vidury prieš tai iškerpu skylę ir per ją į skystį merkiu šviežią lazdyno šaką, geriausia nužievintą.
Stiklainį dedu pačioje šilčiausioje namų vietoje – virš radiatoriaus, šalia viryklės ar pan. Vasarinis midus labai smagiai įrūgsta kaitrioje saulėje, ir midus iš tiesų būna truputį kitoks.
Kiekvieną dieną bent kelis kartus pagaliuką smagiai išsuku, kad skystis gautų kuo daugiau oro, ir po 3-4 dienų prasideda aktyvusis fermentacijos periodas. Tuomet midus ima drumztis, burbuliuoti. Dar savaitę kasdien suku midų, kol skystis tampa skaidriu ir truputį gazuotu. Tai gali užtrukti iki 10 dienų.
Midų supilstau į stiklinius butelius ir dedu į šaldytuvą, kad nurimtų susidariusios mielės. Vasarą atsigeriame šalto, o žiemą, jei vartojame kaip vaistą peršalus, būtinai atšildau iki kambario temperatūros.
Susiję straipsniai
