Įstatymo taikymas gali sukelti kuriozines situacijas

Manyčiau, jog Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo projekte nenumatyti visi atvejai, kuomet galima nepradėti gaivinimo. Medicinoje ir klinikinėje praktikoje rastume daug klinikinių atvejų ir būklių, kurioms esant negalėtume pritaikyti įstatymo projekte nustatytų sąlygų, kuomet galima nepradėti tokios būklės paciento gaivinimo, nors logine, klinikine, moraline, net ir teisinėmis, prasmėmis tai prieštarautų.

Pakomentuotinas realiai įvykęs įvykis, kuomet iš gydymo įstaigos pro langą iššoko pacientas ir dėl to patyrė su gyvybe nesuderinamas traumas: kaukolės pamato lūžį su galvos smegenų pasklidimu bei kitas mirtinas traumas. Nors ir kaip paradoksaliai skamba, tačiau įstatymo projektas įpareigoja šį pacientą gaivinti, kadangi iš karto po įvykio neabejotini mirties požymiai (lavono sustingimas, lavondėmės, pomirtinis kūno atšalimas, pirmosiomis valandomis arba paromis po mirties mirusiojo kūne atsirandantys mikroskopiniai ir makroskopiniai pokyčiai) nebūtų konstatuojami.

Analogiškos kuriozinės situacijos gali kilti ne tik dėl sunkias traumas patyrusių pacientų, tačiau ir dėl pacientų, sergančių nepagydomomis ligomis. Suprantama, jog paciento teisė į gyvybę yra prigimtinė ir turi būti dedamos maksimalios pastangos jai išsaugoti, tačiau šiuo atveju neatsižvelgiama į sąmoningą paties paciento valią ir dirbtinėmis priemonėmis pratęsiamas paciento gyvenimas keliomis valandomis ar dienomis, kartu sukeliant (pratęsiant) fizinį skausmą, paciento ir jo artimųjų dvasines kančias ir išgyvenimus.

Be to, turėtų būti keliamas svarbus klausimas, ar įstatymo projekte atsisakius paciento apsisprendimo teisės tam tikrais išimtiniais atvejais atsisakyti gaivinimo, nepažeidžiamas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstatymo 5 str. 3 d., 12 str. 5 d., 6 d. įtvirtinta paciento teisė atsisakyti gydymo. Pažymėtina, jog paciento gaivinimas - tai gydomieji veiksmai ir medicininės procedūros (gydymas), kurių, vadovaujantis LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, pacientas turi teisę atsisakyti, todėl priimant įstatymo projektą, šį prieštaravimą reiktų pašalinti.

Pritarčiau SAM nuostatai, jog žmogaus teisė į gyvybę yra aukščiausia vertybė, tačiau manyčiau, kad įstatymo projekte išskirtiniais konkrečiai apibrėžtais atvejais, dalis kurių buvo aptarti aukščiau, turėtų būti numatyta paciento teisė atsisakyti gaivinimo ir papildomi kriterijai, kuomet gaivinimas nepradedamas.