Iš Ispanijos – su gerąja slaugos patirtimi(1)

Prieš keletą metų iš Ispanijos į Lietuvą grįžusi Diana Bend iki šiol verčiasi saulėtoje šalyje įgyta slaugytojos profesija. Palyginusi slaugą Ispanijoje ir gimtojoje šalyje, pašnekovė pasidžiaugė, jog į priekį žengiama ir pas mus – matė ne vienerius senelių globos namus, kurie išsiskiria tvarkingumu, geresne priežiūra.

Reklama

Nesibaimino fizinių darbų

D.Bend, turėjusi agronomės išsilavinimą, paskui savo vyrą į pietryčių Ispaniją, Almeria provincijos Santa Fé De Mondujar miestelį buvo išvykusi 2000-aisiais. Pirmaisiais metais, kol įsitvirtino, teko dirbti ir šiltnamiuose - skinti apelsinus, ir statybose – tinkuoti, dažyti, vėliau įsidarbino valytoja – valė ir kareivinėse, ir karininkų namuose, teko paragauti ir administratorės viešbutyje, ir virėjos duonos. Išsinuomojo juodu su vyru, dirbusiu veterinaru, dviaukštį namą, atsivežė gyventi ir sūnų, dukrą.

„Iš pradžių buvo sunkoka dirbti fizinius darbus, nes namuose neteko ravėti daržų. Siekiau geresnio darbo, todėl tobulinau kalbą – po pusmečio jau laisvai šnekėjau ispaniškai, juo labiau kad vietiniai buvo labai draugiški, malonūs“, - prisipažino moteris.

Pasitaikius galimybei, dalyvavo konkurse ir buvo atrinkta mokytis vienerius metus trukusiuose slaugymo kursuose, už kuriuos kas mėnesį gaudavo 1150 eurų atlyginimą. Jos teigimu, galėjo ir toliau mokytis, kelti kvalifikaciją, bet jai pakako įgytų žinių. D.Bend praktiką atliko Santa Fé De Mondujar miestelio senelių namuose, kuriuose būtų galėjusi likti ir toliau dirbti. Tačiau pažįstamų dėka susirado pelningesnę vietą – privačiai, namuose prižiūrėti senolius (už du žmones kas mėnesį gaudavo 2350 eurų).

Lietuvė prižiūrėdavo ir šeimą – vyrą su žmona, ir pavienius senukus. Jos prižiūrimi senoliai sirgo Parkinsonp, Alzheimerio liga, demencija, nes su sergančiaisiais šiomis ligomis buvo išmokyta dirbti. Žmonės ją pažinojo, pasitikėjo, tad rekomenduodavo ir kitiems.

„Pabaigusi slaugos kursus, ir lengviau dirbau, ir užmokestis buvo didesnis. Nueini ir triūsi visą dieną viename bute“, – privalumus įvardijo pašnekovė.

O kaip atrodė įprasta darbo diena? Nuvažiavusi pas senukus, pirmiausia pagamindavo pusryčius – žinodavo, kokį maistą mėgsta, pavyzdžiui, senutei pakepdavo duonos, uždėdavo džiovinto kumpio, sutrindavo ir suplakdavo keletą pomidorų, pagardindavo juos alyvuogių aliejumi ir užtepdavo ant duonos; vyrui išvirdavo, pavyzdžiui, kiaušinį. Po pusryčių vesdavo į dušą, nuprausdavo, pakeisdavo apatinius drabužius, tada jie ilsėdavosi, o ji gamindavo pietus.

Beje, anot slaugytojos, ispanai valgo nedaug, bet labai ilgai, pavyzdžiui, pietūs trukdavo dvi valandas. Kartą per savaitę po pietų tvarkydavo jų kambarius. Kartais su senele vykdavo į parduotuvę (ji judėjo elektriniu vežimėliu). Jai pasakydavo, ko reikia, ir nupirkdavo. Į pareigas įėjo ir patalynės bei rūbų skalbimas, jų keitimas. Po vakarienės, kurią taip pat paruošdavo, išvykdavo į namus.

Globos namuose - mechanizuota

Pasidomėjome, kuo skiriasi senelių priežiūra valdiškuose namuose Lietuvoje ir Ispanijoje. „Ispanijos senelių namuose viskas yra mechanizuota: yra aparatai, skirti ligonių, nevaldančių kojų, pakėlimui; robotas, skirtas jų maitinimui - nustačius atitinkamą aukštį, pakelia maistą ir paduoda į burną, nuvalo; visi turi elektrinius vėžimėlius, tad slaugytojoms pačioms reikia tik sauskelnes pakeisti. Beje, perkant bet kurį paciento priežiūrai reikalingą įrenginį, pusę sumos kompensuoja valstybė.

Pensininkams, kurie gyvena vieni namuose ir patys neišeina iš namų, triskart per dieną socialiniai darbuotojai atneša karšto maisto į namus, kiek žinau, tokia paslauga teikiama jau ir mūsų šalyje. Nenorintiems gyventi senelių namuose skiriama slauga, į jų namus triskart per dieną užsuka slaugytoja, o nakčiai – naktinė slaugytoja“, - papasakojo D. Bend. Paklausta, kokie senjorai patenka į globos namus, atsakė, jog neturintieji giminių, artimųjų arba kurių vaikai toli gyvena ir negali jais nuolat rūpintis.

Tačiau, anot jos, senoliams reikalinga ne tik materialinė gerovė, bet ir rūpestis, dėmesingumas, švelnumas, kurio tiek Ispanijoje, tiek ir mūsų šalyje kai kuriuose globos namuose trūksta. „Atlikdama praktiką Ispanijos senelių globos namuose, pastebėjau ir ten neigiamų dalykų. Man nepatiko, kad ten ryte 4 – 5 slaugytojos greitai pralekia per senukus - skubėdamos pervelka drabužius, pasodina, vėliau atbėgusios pamaitina ir t. t. Neskiria kiekvienam ligoniui pakankamo dėmesio, rūpesčio. Rodos, matei, kaip žmogus vakar, užvakar dar vaikščiojo savomis kojomis, po kelių dienų nešu į jo kambario spintą padėti iš skalbyklos paimtus drabužius ir pamatau, kad jis jau guli, dar po dviejų savaičių išgirstu - jau mirė... Valstybiniuose senelių globos namuose geriau juos prižiūri, o privačiuose – visko pasitaiko“, - atskleidė D. Bend.

Ligonei – kuo geriausios sąlygos

Praleidusi keturiolika metų Ispanijoje, iš kurių šešerius dirbo slaugytoja, prieš dvejus metus D.Bend grįžo į Lietuvą padėti susirgusiai mamai. Ir štai jau kelerius metus verčiasi, kaip ir Ispanijoje, slaugymu. Gerąją patirtį pritaiko ir čia, gimtinėje, prižiūrėdama senolius. Pavyzdžiui, šiuo metu slaugomai septynis vaikus užauginusiai senolei artimieji nupirko visa, ko ji prašė: elektra valdomą daugiafunkcinę lovą, ir kremų, ir kvepalų, ir drėgnų servetėlių ir dezodorantą, kad būtų prižiūrėta, tvarkinga, ir kitų reikalingų daiktų.

Ne mažiau ji stengiasi, kad senutė ir dvasiškai gerai jaustųsi. „Tokiems ligoniams reikia didelio švelnumo, bendravimo, tai aš ir stengiuosi suteikti. Pavyzdžiui, vieną vakarą surengiau karaokė, įrašėme linkėjimus ir internetu išsiuntėme jos užsienyje gyvenančioms atžaloms“, - atviravo pašnekovė.

Paprašyta įvardinti lietuviškosios slaugos trūkumus, slaugytoja atsakė, jog mūsų šalis ne tokia dar turtinga, kad galėtų nupirkti visas slaugai būtinas priemones, mechanizmus. Pavyzdžiui, Ispanijoje net chloras parfumuotas - turi pušų ar kitą malonų kvapą, ko nėra mūsų šalyje, ten pas ligonį niekada netvyro šlapimo ar kitas tvaikas, nes jų priežiūrai naudojamos įvairios priemonės.

Tiesa, ji pastebi, jog ir mūsų šalyje yra gražiai tvarkomų, prižiūrimų globos namų, tokius matė savo Kalvarijų miestelyje: „Manau, kad už lėšas, kurios skiriamos valstybės tokiems namams, tai yra neblogai“.