Ką žinome apie karių reabilitaciją?

Daugiau nei pusė lietuvių žino apie Lietuvos teikiamą pagalbą Ukrainos karo veteranams. Tačiau ar tikrai suprantame, ką reiškia sugrįžti po karo – ne tik fiziškai, bet ir emociškai, socialiai? Neseniai atliktas tyrimas atskleidžia realybę: reabilitaciją vis dar suvokiame pernelyg siaurai – kaip žaizdų gydymą, o ne viso gyvenimo atkūrimą. Lietuvos finansuojama Reabilitacijos programa Ukrainoje jau padeda nuo karo nukentėjusiems žmonėms – atkuriama infrastruktūra, stiprinami specialistų gebėjimai, diegiami ilgalaikiai reabilitacijos modeliai, apimantys tiek fizinę, tiek psichologinę, tiek socialinę pagalbą. Kaip išlaikyti empatiją, kai karo naujienos tampa kasdienybe? Ir kodėl rūpintis turime net tada, kai atrodo, kad jau padarėme pakankamai? 

Tyrimas atskleidžia – reabilitaciją suvokiame per siaurai

Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta reprezentatyvia apklausa siekta įvertinti, kaip Lietuvos gyventojai mato Lietuvos įgyvendinamos Reabilitacijos programos projektus, jų žinomumą, koks jų požiūris į paramą Ukrainos veteranams. Nors, tyrimo duomenimis, 60 proc. lietuvių žino apie Lietuvoje įgyvendinamas paramos programas Ukrainos veteranams, apklausa taip pat parodė, kad didžioji dauguma pagalbą vis dar supranta siaurai – net 67 proc. respondentų reabilitaciją sieja tik su fiziniu gydymu, emocinę reabilitaciją mini 64 proc., socialinę – 52 proc. apklaustųjų. 54 proc. lietuvių mano, kad sužeistiesiems per karą svarbiausia suteikti būtinąją medicininę pagalbą, o tik 38 proc. – kad reikalinga ilgalaikė psichologinė parama.

„Yra tokia tendencija, kad reabilitacija dažniausiai įsivaizduojama kaip sugrįžimas iš ligoninės. Bet daug rečiau pagalvojama apie kitus svarbius dėmenis – sugrįžimą į visuomenę, į darbus, į šeimą, į save“, – komentuoja Artūras Žarnovskis, CPVA programos „Co-Create Future of Ukraine“ vadovas.

Pasak jo, svarbu kalbėti apie visą reabilitacijos grandinę – nuo pirmosios pagalbos iki integracijos į visuomenę, nes tik taip galima išties sugrįžti į gyvenimą.

„Mūsų veikla orientuota į tai, kad paramos mastas virstų realiu pokyčiu kiekvienam sužeistajam“, – priduria A. Žarnovskis.

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius, kuris su kolegomis dar 2015 m. pradėjo dirbti ir toliau tebedirba su Ukrainos karo veteranų psichosocialine reabilitacija, prisimena pirmąsias misijas.

„Kai nuvažiavome maždaug pusmečiui po 2014 m. karo pradžios, į mus žiūrėjo kreivai – kokia psichologinė pagalba, kokia čia socialinė reabilitacija? Jauni vyrai, didvyriai. O po pusmečio matome– grįžta ne tie patys žmonės. Fiziškai gal ir sveiki, bet jų akys jau kitokios. Po to– kultūrinis šokas, nes visuomenė, viena vertus, žiūri kaip į didvyrius, bet kartu ir nesupranta, ką su tuo daryti“,– pasakoja psichiatras.

Pirmoji grįžusiųjų banga patyrė tai, ką vėliau psichikos sveikatos specialistai įvardijo kaip „neregimas žaizdas“: depresiją, alkoholizmą, smurtą šeimoje. Sugrįžusieji iš fronto užsidaro, nustoja kalbėti su artimaisiais, praranda darbą ar net norą gyventi. Deja, kartais ir pikti, nusivylę, agresyvūs – tai irgi karo padarinys, apie kurį reikia kalbėti garsiai.

„Mūsų darbas– ne tik gydyti, bet ir mokyti visuomenę priimti sugrįžtančius. Pavyzdžiui, kai kuriuose miestuose yra reabilitacijos centrai, kuriuose žmonės mokosi vėl gyventi: kaip iš naujo naudotis virtuve, vonios kambariu, kaip išeiti į gatvę, kai sėdi vežimėlyje. Deja, mačiau ir tokių atvejų, kai bendruomenė stengėsi paslėpti neįgalumą– „užtraukite užuolaidas, kad vaikams nebūtų traumuojantis vaizdas“. Tokia realybė“,– sako M.Marcinkevičius.

Anot jo, ukrainiečių tyrimai jau prieš plataus masto karą rodė: tik 10 proc. karių gali grįžti į normalų gyvenimą be papildomos pagalbos, 30 proc. jų reikia pereinamojo laikotarpio, o likusiems – ilgalaikės pagalbos. Būtent CPVA vykdoma reabilitacijos programa siekia padėti užtikrinti visapusišką reabilitaciją tiek fizine, tiek psichologine, tiek socialine prasme.

Į pagalbą žiūri ne kaip į vienkartinę investiciją

Pasak A. Žarnovskio, daugelis sutiktų, kad karo Ukrainoje pradžioje sekėme visas naujienas, dalyvavome paramos akcijose, intensyviai aukojome, tačiau dabar ne vienas mūsų žinias pradėjome dozuoti, o pagalba tampa institucine kasdienybe.

„Natūralu, kad visuomenės motyvacija šiek tiek prislopo. Pirmas etapas buvo šokas, visuotinis mobilizavimasis, daugybė asmeninių iniciatyvų. Dabar pagalba perėjo į institucinį, nuoseklų lygmenį. Tačiau empatija ir parama neturi būti vien emocijos reikalas – reikia žinojimo ir sąmoningo pasirinkimo“,– sako A. Žarnovskis.

Lietuva pasirinko ilgalaikę paramos Ukrainai strategiją: remiamos ne tik trumpalaikės akcijos, bet ir kuriamas pamatas tvariai sistemai.

„Matome savo indėlį kaip ilgalaikę investiciją. Šiuo metu dirbame su trimis reabilitacijos centrais Lvive, Dniepre ir Žytomyre – padedame atstatyti infrastruktūrą, rengiame mokymus specialistams, dalinamės procesų valdymo ir matavimo įrankiais. Mūsų tikslas– kad Ukrainos specialistai taptų savarankiški, o gerosios praktikos būtų plėtojamos ir pasibaigus projektui“,– teigia A.Žarnovskis.

Pasak jo, svarbus ne tik pastatų atnaujinimas, bet ir „minkštoji“ pagalba– žmogiškųjų išteklių stiprinimas, vadybos standartai, tarptautinės praktikos diegimas.

„Turime suprasti, kad vien geri pastatai nepadės, jei nebus kam dirbti ir niekas nežinos, kaip dirbti. Pavyzdžiui, daugiadalykės komandos, kai su vienu žmogumi dirbakeletas specialistų. Tai– nauja praktika daugelyje Ukrainos regionų. Mūsų pačių specialistai važiuoja ne tik mokyti, bet ir mokytis, nes išgyventi tokio masto krizę gali išmokyti tik praktika“,– dalijasi A.Žarnovskis.

Kaip išlaikyti empatiją, kai emocijos blėsta?

Šiandien vis rečiau pasitaiko spontaniškų akcijų, vis mažiau viešai aptariamos konkrečios žmonių istorijos. Tačiau, kaip pabrėžia pašnekovai, tikras rūpestis neturi priklausyti nuo emocijų bangavimo – empatija turi tapti sąmoningu, kasdieniu pasirinkimu.

„Motyvacija dažnai lieka stipri, net jei fiziškai ar emociškai kartais pavargstame. Didesnė grėsmė – perdegimas, kai norisi viską padaryti greitai, atiduoti visą save, bet svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą, kad galėtum padėti ilgai ir tvariai“, – dalijasi A. Žarnovskis.

Jo teigimu, Lietuvos nacionalinis interesas šiandien – stipri ir laiminti Ukraina. Net jei emocinis resursas išsenka, lieka racionalus argumentas: saugi Ukraina yra mūsų pačių saugumo garantas.

„Karas nesibaigs staiga, kaip ir nesibaigs reabilitacijos poreikis. Kiekviena diena – tai naujas iššūkis, bet ir nauja galimybė padėti, būti šalia, parodyti, kad nesame abejingi. Tikras rūpestis – tai ne tik pagalbos kiekis, bet ir gebėjimas matyti žmogų visumoje“, – teigia A. Žarnovskis.

„Herojai yra ne tik tie, kurie kovoja fronte, bet ir tie, kurie kasdien padeda, kalba, rūpinasi. Kiekvienas gestas, kiekviena istorija svarbi“, – papildo M. Marcinkevičius.