In memoriam – vyriausiųjų gydytojų instituciją atsimenant(7)

Šiandien 2040 metai. Balandžio 17 diena. Jei bet kurio iš gatvės praeivių paklaustumėte, kuo ypatinga ši diena, dauguma tiesiog gūžtelėtų pečiais. Tik tie, kurie studijavę SSSR istoriją, atsakytų iš karto – tą dieną gimė Nikita Chruščiovas. Tačiau man SSSR istorija yra visai neįdomi. Esu paprastas pensininkas, daug metų dirbęs kardiologu. Savo karjeros pradžią praleidau Lietuvoje, kartu su kolegomis kurdamas šiuolaikinės kardiologijos pamatus Vakarų Lietuvoje, vėliau išvykau į Australiją, o po to – į Jungtinę Karalystę. Po 10 metų gyvenimo ir neįkainojamos patirties užjūriuose grįžau į Lietuvą ir drauge su kolegomis aktyviai dalyvavau kuriant naują lietuvišką mediciną. Karjerą baigiau Klaipėdoje ir čia leidžiu pensininko dienas.

Reklama

Skaisčiai šviečia saulė, Herkaus Manto gatvėje daugybė žmonių, gyvas šurmulys, užpildantis gatvę gyvenimu. Nuostabu. Tai visai kitoks jausmas, palyginti su tuo, kuris užplūsdavo grįžus į Lietuvą 2011 metais. Kiekvienos kelionės metu gatvės ir miestai būdavo vis tuštesni – bauginantis jausmas, nes atrodė, kad Lietuva tirpsta akyse, dar keli dešimtmečiai - ir ją ištiks prūsų likimas.

Dar nuostabiau yra tai, kad šiandien mano jauniausiojo anūko Berto gimtadienis. Bertas nepaprastai smalsus vaikas. Jam dar tik septyneri metai, tačiau jis nuolat visko klausia ir bando išpešti įvairias smulkmenas apie aplinką. Išgirdęs, kad Klaipėdoje yra Medicinos veikėjų vaškinių figūrų muziejus, jis kelias savaites kvaršino galvą ir reikalavo ten nuvesti, visai nekreipdamas dėmesio į mano pastabas, kad diskutuoti apie mediciną, ir ypač sovietinę, jam  per anksti. Šiandien su Bertu žingsniuojame į muziejų.

Sumanymas Klaipėdoje įkurti Medicinos veikėjų vaškinių figūrų muziejų gimė grupei jaunųjų gydytojų rezidentų, kurie gydytojo įgūdžius tobulino Vakarų Lietuvos universiteto ligoninėje. Jiems buvo sunku suvokti, kaip tuometiniai Vilniaus ir Kauno korifėjai daugiau nei 30 metų sugebėjo mulkinti medikų ir visą plačiąją visuomenę tuo, kad gerai mediko amato gali išmokyti tik jie. Negana to, jiems dar sunkiau buvo suvokti, kad nė vienas iš Klaipėdoje tuo metu egzistavusių trijų suaugusiųjų ligoninių vyriausiųjų gydytojų nenorėjo ir netgi visomis išgalėmis priešinosi, kad būtų įkurta Vakarų Lietuvos universiteto ligoninė. Dar keistesnis faktas, kad beveik visi Klaipėdos gydytojai, o ypač vadovaujantys įvairiems skyriams ir padaliniams, taip pat nenorėjo jokių pokyčių.

Studijuodami Lietuvos medicinos ir ypač Klaipėdos medicinos istoriją rezidentai priėjo prie labai įdomios išvados. Jie nusprendė, kad geriausias apibūdinimas, tinkantis to meto žmonių elgsenai, būtų sustingusio laiko apibūdinimas. Jaunieji gydytojai buvo šokiruoti ir net sunkiai pajėgė įsivaizduoti, kad medicinos visuomenė tuo metu galėjo būti tokia trumparegiška ir tokia savanaudiška. Tuomet jiems ir šovė mintis įsteigti Medicinos veikėjų vaškinių figūrų muziejų.

Pirmoji iškaba tik įėjus pro muziejaus duris skelbia: „Šios ekspozicijos tikslas yra parodyti ir priminti mums laikus, į kuriuos niekada neturėtume grįžti. Ekspozicijoje demonstruojamos figūros  simbolizuoja to meto elgseną ir veiksmus, kurie vedė visus į pražūtį ir išnykimą. Neturime manyti, jog dvasinė, psichologinė ir materialinė gerovė, kurią turime dabar, yra savaime įvykęs dalykas. Ir niekada neturime užmiršti tos akimirkos, kai buvome pasiekę dugną.“

„Tam, kad negrįžtume į praeitį, turime gerai suvokti ir savyje atpažinti tuos elgesio stereotipus, kurie gali būti grėsmingi. Tai galima padaryti tik gerai žinant mūsų medicinos istoriją ir smulkiai išstudijavus elgesį žmonių, kurie formavo to meto medicinos politiką“,- pasakoja muziejaus gidas.

[stream provider=video flv=x:/www.vlmedicina.lt/wp-content/uploads/2011/04/Fotolia_25165161_V_S.mp4 embed=true share=true width=464 height=263 dock=true controlbar=over bandwidth=high autostart=true repeat=always /]

„Nors tuo metu Lietuvos medicinai vadovavo Sveikatos apsaugos ministerija, ir atrodytų, kad būtent ten dirbantys žmonės turėjo priimti sprendimus, iš tikrųjų situacija buvo visai kita,  – tęsia gido pradėtą mintį muziejaus istorikas. - Ši logika buvo paveldėta iš sovietinių laikų. Tarkime, sovietų laikais „ant popieriaus“ egzistavo visos valstybei reikalingos institucijos: Lietuvos Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė ir ministrų kabinetas. Tačiau visi gerai žinojo, kad sprendimus priima ne jie, o Komunistų partijos centro komitetas.

Lietuva nepriklausomybę atgavo 1990 metais, bet tikroji nepriklausomybė, kai mes išmokome laisvai ir nepriklausomai mąstyti bei vadinti daiktus tikraisiais vardais, atėjo tik 2030 metais. Keturiasdešimt metų buvo itin sunkus laikotarpis. Ypač sudėtingi buvo pirmieji 21-eri metai, nes sovietinė mąstysena buvo giliai persmelkusi žmonių sąmonę.

Jei norite studijuoti sovietinio mąstymo anatomiją, geriausia yra pažvelgti į to meto Lietuvos medicinos figūras. Visa Lietuva palaipsniui vadavosi iš sovietinių mąstymo stereotipų, tačiau medicinos lyderiai ilgą laiką atkakliai buvo įsikibę senųjų stereotipų.

Štai čia yra mūsų pirmoji vaškinė figūra. Šią figūrą pavadinome vardu Širdininkas. Pavadinome jį Širdininko vardu, nes jo šaknys yra kilusios iš širdies chirurgijos. Pirmųjų 21-erių Lietuvos medicinos metų likimą lėmė Vilniaus ir Kauno didžiųjų ligoninių vadovai. Jų elgesio stereotipai buvo tiesiog sovietinių laikų įžymybių veiksmų atkartojimai. Mūsų muziejuje Širdininkas nėra nė viena istorinė asmenybė. Jis tiesiog įkūnija blogiausius visų laikų didžiųjų ligoninių vyriausiųjų gydytojų bruožus, kuriuos reikia gerai žinoti, kad nekartotume praeities klaidų.

Širdininkas buvo unikali ir įvairiaspalvė asmenybė, turėjusi itin didelius sugebėjimus, kuriai daugelis  pranašavo pasaulinio masto mokslininko ateitį. Visuomenėje jis turėjo platų ir didelį pripažinimą, ir niekas neišdrįsdavo jam viešai prieštarauti ar nepaklusti.

Mūsų rašytiniai šaltiniai rodo, kad Širdininkas mokslus baigė dar sovietiniais laikais. Sovietiniais laikais buvo iškreiptas galios suvokimas. Manyta, kad jei esi viršininkas, tai tau visi turi tarnauti ir paklusti tavo žodžiui bei įstatymui. Buvo teigiama, kad konkurencijos nėra. Tačiau konkurencija buvo. Ir ypač didelė – tarp atskirų medicinos centrų. Lietuva norėjo įrodyti, kad ji yra geresnė nei kitos SSSR respublikos. Tuo ypač pasižymėjo kardiochirurgijos centrai tiek Vilniuje, tiek Kaune. Centrų vadovai, kurie buvo žymūs profesoriai tiek Lietuvoje, tiek SSSR, savo rankose bandė sutelkti kuo daugiau galių ir įtakos.

Norėdami, kad taip ir atsitiktų, į savo centrus jie įdarbindavo aukštus postus užimančių partinių veikėjų sūnus, dukteris, saugumiečius ir kitų atsakingų bei žymių veikėjų gimines. Tai buvo sąmoninga taktika, dėl kurios profesoriai, anot jų pačių žargono, ne tik „pramušdavo“ daugiau lėšų savo centrams ir ligoninėms, bet ir tokiu būdu jiems atsiverdavo nedidelis langas į Vakarus. Įdarbintų sūnelių ir dukryčių tėveliai jiems leisdavo trumpam išvykti į konferencijas ir stažuotes. Tiesa, buvo ir tokių, kurie išvyko ir nesugrįžo.

Tiek Kauno, tiek Vilniaus kardiochirurgijos centrai bei tiems centrams vadovavę profesoriai tapo labai žymūs. Istorinėje plotmėje tai buvo teigiamas dalykas, davęs nemažą postūmį Lietuvos medicinos vystymuisi. Tačiau buvo ir nemaža to pasiekto rezultato kaina, apie kurią tik dabar pradėjo kalbėti istorikai. Dėl tokio jų elgesio, kuris istoriškai gal ir buvo neišvengiamas, buvo suluošintas daugybės kitų gabių medikų likimas. Ypač tų, kurie neturėjo jokių ryšių. Dauguma iš jų buvo chirurgai, kurie metų metus laukė, kol ateis jų eilė operuoti. Operuoti jie negaudavo, nes teisę operuoti turėjo tik keli. Kai kurie laukė dvidešimt ir daugiau metų, kai kurie taip ir baigė savo karjeras, visą gyvenimą „prastovėję ant kablių“.

Meilė, pavydas ir garbės troškimas dažnai vienu metu gyvena vienoje sieloje… Viską lemia asmenybės sugebėjimas šiuos jausmus atpažinti ir juos valdyti tam, kad panaudotų savo ir kitų labui. Deja, Širdininkui tai nepavyko. O nepavyko todėl, kad jis aklai ėmė kopijuoti savo mokytojų veiksmus. Esminė Širdininko patologija buvo klaidingas laikmečio suvokimas. Lietuvai tapus laisva ir nepriklausoma, jis tiesiog ėmė kartoti visus savo mokytojų veiksmus.

Į savo vadovaujamą departamentą ėmė darbinti savo draugų gimines, į atsakingus postus skirti įtakingų veikėjų sūnelius. Į ministeriją siuntė emisarus iš savo vadovaujamos ligoninės. Emisarai, atlikę misiją, grįždavo į ligoninę. Tai lėmė nemenką ligoninės finansinių įplaukų padidėjimą.  Širdininko hobis buvo nauji projektai ir jų vystymas. Jis kurdavo naujus projektus ir nuolat kurdavo  tokius, kurie turėdavo užtikrinti nenutrūkstamus didelius finansinius srautus jo vadovaujamai ligoninei. Jo ligoninėje dirbantys gydytojai džiaugėsi, tačiau šalutinis to rezultatas – dėl šių veiksmų buvo nustekenta visa likusi Lietuvos medicina. O tos nustekentos medicinos puošmena tapo Centrinė Lietuvos ligoninė, turėjusi pačią geriausią įrangą pasaulyje.

Didžiausia Širdininko veiksmų pasekmė buvo tai, kad daugeliui gydytojų žlugo su nepriklausomybe atsiradusios naujų galimybių viltys. Nemaža dalis iš jų emigravo, dar daugiau užsisklendė savyje, o treti tiesiog ir toliau tęsė savo privačią veiklą valstybinėje ligoninėje, visai netikėdami valdžios pažadais reformuoti mediciną.

O štai čia yra antrasis vyriausiojo gydytojo modelis, kurį mes pavadinome Klausimėlio vardu. Klausimėlio vardu mes jį pavadinome todėl, kad jis visą savo gyvenimą spręsdavo vieną klausimą – „Kiek?“ Kiek „pakišos“ reikia duoti, kad pasiektum išsikeltą tikslą, arba kiek „nuomilžio“ reikia paimti, kad galėtum įgyvendinti kitų uždavinius ir svajones. Atkreipkite dėmesį į glotnų ir lygų Klausimėlio veidą. Jis valdžiai niekada neprieštaraudavo ir sugebėdavo itin žemai nusilenkti. Nors dauguma gydytojų, taip pat ir Širdininkas, iš to pakampėse tik šaipydavosi. Tačiau laiku bėgant Širdininkui tai pradėjo patikti. Jis net pradėjo vertinti šią unikalią Klausimėlio savybę.

Ypač Širdininkas su Klausimėliu suartėjo po to, kai Klausimėlis ėmėsi mokslo. Širdininkui mokslas visada buvo neįgyvendinta svajonė, nes per skubėjimą jis niekaip negalėdavo užbaigti pradėtų darbų. Nors jis ir buvo apsigynęs disertaciją, tačiau rimto ir šiuolaikinio mokslo išvystyti taip ir nesugebėjo. Todėl, kai tik Klausimėlis įžengė pas Širdininką į kabinetą ir, žemai nusilenkęs,  paprašė būti disertacijos vadovu, Širdininkas negalėjo atsisakyti.

Po to, kai Klausimėlis, vadovaujamas Širdininko, apsigynė disertaciją, Širdininkas įtikino Sveikatos apsaugos ministeriją, kad visi Lietuvos gydytojai turi tapti mokslininkais. Ir visi urmu pradėjo rašyti disertacijas. Pagal disertacijų skaičių Lietuva tapo pirmoji Europos Sąjungoje.

Pasiekęs šių neregėtų aukštumų, Širdininkas nesustojo. Kitas neatidėliotinas uždavinys buvo privačios praktikos legalizavimas, nepaleidžiant visų įtakos ir finansinių srautų iš savo rankų.  Širdininkas buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, įsteigęs privačią medicinos paslaugų įmonę. Ir tikrai pirmasis didžiosios ligoninės vyriausiasis gydytojas, tuo pat metu ir privačios įmonės savininkas. Kaip patogu – sėdi viename kabinete ir jame valdai dvi įmones. Ir visi, tarp jų ir ministerija, apsimeta, kad nemato. Klausimėlis greitai susiuostė situacijoje ir padarė taip, kaip padarė jo disertacijos vadovas. Taip pat įsteigė savo privačią praktiką. Įmonę pavadino savo žmonos vardu, kaip visi to meto naujieji lietuviai.

Tada Širdininkas susėdo prie stalo su Klausimėliu ir sukurpė Lietuvos sveikatos apsaugos reformos projektą. Tai buvo 2007 metais, iškart po to, kai Klausimėlis apsigynė disertaciją. Tą projektą jie nesunkiai prastūmė ministerijai. Ministerijai tas projektas labai patiko. Projekto esmė labai paprasta – Bendra ekonominė erdvė. Finansinė koncepcija tiesiog geniali  – nėra nei atskiro valstybinio, nei atskiro privataus sektoriaus, nėra nei oficialių, nei papildomų mokėjimų. Yra tik pinigas. Viskas perkama ir viskas parduodama.

O štai čia –  Ūkininkas. Trečiasis vyriausiojo gydytojo tipas. Ūkininkas tik apsimesdavo, kad klauso ministerijos direktyvų, iš tikrųjų jis nekreipdavo dėmesio į jas. Ūkininką skirdavo miesto valdžia, todėl jis jausdavosi ramus, nes visa miesto valdžia gydydavosi jo ligoninėje. Ūkininko nuopelnas Lietuvos medicinai yra tas, kad būtent jis sugebėjo užkirsti kelią Bendros ekonominės erdvės projektui. Visas Širdininko ir Klausimėlio įdirbis nuėjo šuniui ant uodegos“.

„O kas atsitiko toliau?“ – atsitokėjęs paklausė Bertas.

„Toliau buvo labai paprasta. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasiūlė vyriausiųjų gydytojų rotacijos įstatymą, pagal kurį per dvejus metus buvo pakeisti beveik visi vyriausieji gydytojai. Į postus atėjo sveikatos apsaugos vadybininkai. Ligoninėse buvo įgyvendintas ligoninių valdybos modelis, Lietuva buvo padalyta į tris regionus, kiekvienam iš jų vadovauti pradėjo gydytojų ir ligoninių renkamos institucijos ir reikalai buvo sprendžiami regioniniu lygmeniu.

Po kurio laiko Prezidentė panaikino Sveikatos apsaugos ministeriją, kaip pagrindinį manipuliacijų ir korupcijos židinį. Į Lietuvą pradėjo grįžti emigravę gydytojai. Ir Lietuvos medicina pradėjo tarnauti Lietuvos žmonių ir Lietuvos visuomenės, o ne vyriausiųjų gydytojų labui. Vyriausiojo gydytojo terminas buvo užmirštas, nes jis niekada neatitiko reikalo esmės. Ligoninėms dabar vadovauja sveikatos apsaugos vadybininkai, baigę verslo ir vadybos studijas, o gydytojai dirba savo, o ne vadybininkų darbą.“

Dr. Audrius Šimaitis

***

Nuotrauka ir video: © Fotolia.com