Į senelių globos namus žvelgiama pozityviau, bet yra kita problema

Požiūris į senelių globos namus Lietuvoje jau keičiasi, tačiau socialinių paslaugų sritis senyviems žmonėms dar tik pradeda kurtis, nuo Vakarų atsiliekama. Taip LRT RADIJUI sako globos namų „Senevita“ direktorius Petras Jurgilas. Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Zita Žebrauskienė teigia, kad senyvo amžiaus žmonėms svarbiausia būti pastebėtiems, jaustis oriai, o savijauta labiausiai priklauso nuo to, kaip mąstoma.

Reklama

Su senjorais kalba apie laimės ekonomiką

Senatvė yra ne liga, o socialinis vaidinimas, LRT RADIJUI sako Zita Žebrauskienė. Tačiau, kaip teigia ji, vaidinama neturint vaidmenų: „O tai seniems žmonėms didžiausia tragedija, nes jie visą gyvenimą turėjo tam tikrus vaidmenis. Tačiau kartais trisdešimtmetis jau senas, o šešiasdešimtmetis – jaunas. Nuo ko tai priklauso? To, kas mūsų galvoje, kaip mes mąstome.“

P. Jurgilas tvirtina, kad svarbiausia ne tai, kokį žmogaus amžių rodo pasas, o tai, kaip žmogus jaučiasi. „Globos įstaigose yra žmonių, sulaukusių 80–100 metų, tačiau jie gana guvūs ir į viską žvelgia su kažkokia perspektyva, laimės jausmu. Būna ir atvirkščiai – trisdešimtmetis gali būti psichologiškai palūžęs, nejausti gyvenimo džiaugsmo“, – aiškina pašnekovas.

Pasak Z. Žebrauskienės, žmogaus gyvenimas skirstomas į tam tikrus tarpsnius: „Iki 44 metų žmogus laikomas jaunu, 45–59 metų – vidutinio amžiaus, 60–74 metų – pagyvenęs, 75–90 metų – senas. Ilgaamžiais laikomi sulaukę daugiau nei 90 metų. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, ilgaamžiškumas vos 20 proc. priklauso nuo genetikos, 10 proc. nuo medicinos, 20 proc. nuo aplinkos. Ir net 50 proc. priklauso nuo mūsų pačių. Tai reiškia, kad patys esame savo amžiaus ir sveikatos kalviai.“

Z. Žebrauskienė įsitikinusi, kad žmogaus požiūris į gyvenimą priklauso nuo jo emocijų. „Trečiojo amžiaus universitete kalbame, kad turime kurti laimės ekonomiką. Tai reiškia, kad nereikia dejuoti, skųstis dėl vaistų, pensijos ir pan. Žinoma, tokių dalykų reikia, bet mes jų neaktualizuojame. Mums labiau reikia, kad būtume pastebėti, jaustumėmės oriai ir būtume reikalingi“, – aiškina pašnekovė.

Mato problemą socialinių paslaugų srityje

P. Jurgilas, paklaustas, kaip suderinti entuziazmą ir silpstantį organizmą senatvėje, sako, kad tai gali puikiai sutapti: „Žinoma, žmogų užpuolusios ligos pakoreguoja gyvenimą, prireikia įvairių paslaugų, paramos iš šalies. Sakyčiau, kad yra dvi senyvų žmonių grupės – neturintys didelių sveikatos problemų ir tie, kurie jų turi.“

Anot pašnekovo, daugiau nei pusė senyvo amžiaus žmonių turi sveikatos problemų, tačiau kaip su tuo susidorojama, priklauso nuo kiekvieno atskirai. „Svarbu, ar žmogus moka gyventi su liga. Jis vis tiek turi gyventi savo, o ne ligos gyvenimą. Reikia suvokti ir išmokti susitaikyti su tuo, kad jei sergama, su laiku gali būti tik blogiau“, – aiškina pašnekovas.

Paklaustas, kodėl vis dar nepriimtina senus žmones apgyvendinti senelių namuose, P. Jurgilas teigia su tuo nesutinkantis: „Požiūris keičiasi. Tačiau kalbėčiau apie platesnę problemą. Įsivaizduojame, kad globos namai – galutinė stotelė, bet prieš tai yra visa socialinių paslaugų sritis. Tai ir paslaugos į namus, senjorų užimtumas, dienos centrai ir t. t. Ši sritis, palyginus su Vakarais, Lietuvoje labai atsilieka.“