Indrė Būtienė: „Manęs reikia Lietuvai“(21)

Emigranto duona nėra lengva nei saldi, o ir patogi buitis nėra svarbiausia. Tuo įsitikinusi vaikų pulmonologė-alergologė Indrė Būtienė.  Neseniai sostinę į uostamiestį iškeitusi gydytoja konsultuoja Vilniaus ir Klaipėdos mažuosius pacientus, Vilniaus universitete studijuoja doktorantūrą, dėsto Klaipėdos universiteto studentams, atlieka mokslinius tyrimus, dalijasi savo patirtimi ir žiniomis užsienyje. Tik ką grįžusi iš Dublino jau kraunasi daiktus kelionei į Stambulą, vėliau laukia išvyka į Kopenhagą. „Aktyvūs žmonės visada randa laiko, ir turėdami jo nedaug sugeba pasiekti puikių rezultatų“, - šypsosi jauna moteris. Jos veide – nė ženklo nuovargio. Po sunkių dienų, kurias tenka dalinti net šešiose darbovietėse, ji skuba apkabinti namuose laukiančius savo mažuosius.

Reklama

Aktyviai dalyvaujate tarptautiniuose renginiuose, tyrimuose, projektuose. Ar mes žinomi, ar įdomūs?

Tarptautinėms organizacijoms Lietuva net labai įdomi. Ne tik kaip posovietinė šalis, bet ir dėl to, kad kai kuriose srityse mes, lietuviai, labai aktyvūs. Todėl pageidaujama, kad mūsų šalies atstovai dalyvautų organizacijų veikloje. Atstovauti Lietuvai man yra didžiulis malonumas. Didžiuojuosi tuo.

Vadinasi, klysta tie tautiečiai, kurie bando sumenkinti mūsų šalį tarptautiniame kontekste, manydami, jog esame prastesni už kitus?

Smarkiai klysta. Pati anksčiau maniau, jog mūsų šalies mokslininkų pasiekimai menkesni, kol nepamačiau, kaip yra svetur. Tris keturis kartus per metus pristatau savo mokslinius darbus užsienyje. Prisipažinsiu, jog pirmąkart buvo nedrąsu parodyti tai, ką dirbau trejus metus – savo tyrimo rezultatus. Maniau, jog mūsų lygis ne tas. Dabar galiu drąsiai teigti, kad mūsų lygis geresnis. Mes tarsi iš nieko, turėdami menkus resursus, galime padaryti labai rimtų atradimų ir pasiekti daugiau negu tie, kurie turi geresnes sąlygas. Mūsų gydytojus dažnai kviečia todėl, kad jie geba diagnozuoti ir gydyti nebūtinai naudodami pačias brangiausias technologijas. Mes taip jau įpratę – verstis tuo, ką turime.

Negi Jūsų nevilioja galimybė bent laikinai pagyventi ir užsidirbti užsienyje?

Lietuvoje turiu viską, ko noriu ir ko man reikia. Nerandu priežasčių, išskyrus galbūt materialines, kodėl turėčiau išvykti. Žinau, kad išvykusi prarasčiau savirealizacijos jausmą.

Dirbu daug  ne todėl, kad atlygis per mažas, o todėl, kad to noriu. Matau, kad manęs reikia Lietuvai. Siekiu būti gera specialistė, kad pas mane ateitų tie, kuriems iš tiesų reikia pagalbos. Svetur visada ir liksi atvykėlis, o tavo vaikai tos šalies mokykloje – kitataučiai. Netapsi nei klinikų vadovu, nei profesoriumi greičiau negu čia, savo šalyje. Taigi aš nenoriu tokio gyvenimo. Pas mus įprasta laukti, kol kas nors atneš turto, pinigų „ant lėkštutės“.

Yra daug šaltinių užsienyje, tačiau reikia pajėgų ir pastangų tam, kad tų pinigų pritrauktume čionai. Tada bent daliai žmonių tikrai pagerėtų gyvenimas.

Jeigu užuot zirzę, jog mums niekas nieko neduoda, kiekvienas pasistengtume ir padarytume nors šiek tiek, visiems būtų žymiai geriau.

Manau, jog reikia gerbti ir palaikyti tuos, kurie lieka, o ne tuos, kurie išvyksta. Mano senelis kovojo dėl nepriklausomybės, mano tėvai mane užaugino ir išugdė čia, Lietuvoje. Kodėl turėčiau išvykti ir gydyti užsieniečius, o ne savus?

Gegužę Europos jaunųjų gydytojų sąjungos buvau išrinkta atsakinga už visos Europos rezidentūros klausimus, renginiuose, įvairaus lygio susitikimuose atstovauju jauniesiems gydytojams.

Ar mums dar daug reikia stiebtis, kad pasiektume ES senbuvių rezidentūros studijų lygį?

Visos šalys turi problemų. Nėra tokios, kuri jų neturėtų, netgi Anglija ir Vokietija, kuriose rezidentūros kokybė vertinama labai aukštai. Mūsų tautiečiai, kurie pasirinko rezidentūrą užsienyje, negali nuėję pas vadovą pasakyti: „Čia yra negerai“. Savo šalyje mes galime už save pakovoti, galime įvardyti problemas ir jas spręsti. Tai ir darome. Teko ne kartą išgirsti iš kolegų užsienyje, kad mums čia pavyko pasiekti tai, ko jiems dar nėra pavykę.

Ką jums pavyko nuveikti?

Mums pavyko pasiekti, kad rezidentai būtų pripažinti darbuotojais, o ne studentais, ir gautų tokias pačias socialines garantijas, kaip ir kiti ligoninių gydytojai. Kartu ir atsakomybės, žinoma, daugiau.

Tačiau veikti dar yra daug ką. Pirmiausiai reikėtų pakeisti savo požiūrį į studijas. Pas mus įprasta ateiti, atsisėsti ir laukti, kol visko išmokys. Negali pacientui pasakyti, kad manęs šito ar ano neišmokė. Patys turime mokytis. O ir dėstytojai negauna tokio atlyginimo, kokį turėtų gauti už tai, kad mus moko. Klaipėdoje vis dar nėra sukurtos bazės, nepriimami internai. Atsakymas būna: kas mums iš to?  Ir tai galima suprasti. Studentams reikia skirti daug laiko. Kodėl gydytojai turi tai daryti už ačiū?

Klaipėdoje išties labai trūksta gydytojų, ypač vaikų ligų specialistų. Vilniuje pacientai dažniausiai ateina prieš tai suspėję pasikonsultuoti su dešimčia specialistų, čia dažnai klausiu, kur jie buvo anksčiau, kodėl nesikreipė.

Ar mūsų šalyje trūksta gydytojų tik dėl emigracijos?

Gydytojai nenori vykti dirbti į periferiją. Visi nori dirbti Vilniuje arba Kaune. Aš internatūrą atlikau Anykščiuose ir tuo labai džiaugiuosi. Tai neįkainojama patirtis. Manau, kad kiekvienas specialistas, baigęs rezidentūrą Vilniaus ar Kauno klinikose, turėtų pasiekti tokį lygmenį, kad galėtų be brangių technologijų ir tyrimų, remdamasis savo patirtimi, žiniomis ir įžvalga, diagnozuoti ir išgydyti žmogų. Didžiosiose klinikose viskas daug paprasčiau. Čia gali naudotis visomis priemonėmis ir tai labai palengvina darbą. Gydytojo profesionalumą rodo tai, kad jis sugeba diagnozuoti ir gydyti be brangiausių tyrimų.

Jums turbūt netrūksta pacientų...

Tikrai ne. Konsultuoju ir telefonu, internetu, išvykdama į užsienį informuoju, kur būsiu, kad jeigu kam reikia, galėtų ateiti pasikonsultuoti.

Vasarą pacientų padaugėja, nes ateina atostogų į Lietuvą grįžę emigrantai, atveda savo atžalas skųsdamiesi, kad tenai negauna reikiamos pagalbos. Tikrai, reikia pripažinti, kad mūsų sveikatos priežiūra santykio su pacientu atžvilgiu kur kas geresnė. Tačiau pas mus labai trūksta pagarbos gydytojo profesijai ir darbui. Bet kas atėjęs į priėmimo skyrių gali tave aprėkti vien todėl, kad jam teko palaukti penkias minutes. Nuolat plaukia skundai medikų atžvilgiu ir būtent medikas lieka kalčiausias, net jeigu dirbo 24 valandas ir neturėjo kada nei prigulti, nei prisėsti. Užsienyje žmonės ateina pas gydytoją ir laukia valandą, bet dėl to nekelia triukšmo, kaip yra pas mus. Norėtųsi daugiau pagarbos ir supratimo, kad mūsų darbas nėra lengvas, kad jis vargina ir fiziškai, ir emociškai. Galiausiai žmonės vengia naudotis galimybėmis ir rinktis gydytoją. Jeigu vieno išvada kelia abejonių, eik pas kitą, tada pas trečią. To juk niekas nedraudžia.

Kodėl pasirinkote šį nelengvą kelią?

Studijų metais greta medicinos mokiausi ir Dailės akademijoje, studijavau kostiumo dizainą. Tačiau įstojusi į pediatrijos rezidentūrą supratau, kad tai mano sritis. Nors rasti laiko rūbų dizainui, eskizams kurti ir dabar svajoju. Studijų metais siūdavau rūbus kurso draugams. Kai ligoninėje atlikau slaugytojos praktiką, naktimis, užmigus pacientams, irgi siūdavau. Džiaugiuosi, kad šešiametė dukra eina mano pėdomis – mokosi dailės.

Liaudyje gaji nuomonė, jog miesto vaikus dažniau kamuoja įvairios alergijos. Ar tai turi pagrindą?

Ši hipotezė iškelta seniai. Yra versijų, kad tai tiesa, tačiau tyrimais tai nėra įrodyta.Kaime paprastai mažiau kreipiamas dėmesys į, rodos, nereikšmingus simptomus. Alergija yra genetinė liga. Savo disertacijoje analizuoju maisto alergijos paplitimą Europoje, remdamasi tyrimu, kuriame dalyvauja 12 tūkstančių augančių vaikų. Kartu tiriame, kiek iš jų išsivysto alergija aplinkai, t.y. astma. Paaiškėjo, jog lietuviai tėvai mažiausiai alergiški, lyginant su kitų Europos šalių tėvais. Tačiau jų vaikai labiau alergiški ir siekia ES vidurkį. Tai reiškia, kad bendrai alergijos tampa vis dažnesne problema. Tai lemia daugybė priežasčių, tarp jų ir užterštas oras, nekokybiškas maistas, gyvenamoji aplinka.

Yra daug įdomių dalykų, kuriuos norisi išsiaiškinti. Šiuo metu tiriu jūrinio klimato įtaką sveikatai. Kodėl vieniems, kurie atvyksta gyventi prie jūros, plaučių ligos paūmėja, o kitiems ne? Iki šiol neištirta, kodėl taip yra. 16 valstybių dalyvauja bendrame projekte, kurio metu ir aiškinamės, kaip oro tarša veikia mūsų sveikatą.

Eglė Petkutė