Gyvoji donorystė: ar viską apie ją žinote?

Gyvo donoro inksto transplantacijos Lietuvoje atliekamos jau keturis dešimtmečius. Pirmąją operaciją Vilniuje gydytojas Vytautas Kleiza atliko 1974 metų balandžio 25-ąją. Iki šių metų liepos mėnesio tokios operacijos buvo atliekamos tik Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Liepos 7–ąją inkstų persodinimo operacijos iš gyvo donoro pradėtos jau ir antrajame transplantacijos centre – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose: tądien dvidešimtmetei merginai persodintas jos mamos inkstas.

Septynių mėnesių statistika

Lietuvoje organų ir audinių donoru galima tapti ne tiktai po gydytojų konstatuotos smegenų mirties – įteisinta ir gyvoji organų donorystė, kai operacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo žmogaus inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas).

Šias dvi donorystės rūšis – mirusio ir gyvo žmogaus organų donorystę – įteisina Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas.

Nuo šių metų pradžios iki rugpjūčio vidurio iš gyvo donoro atliktos 7 inksto transplantacijos (pernai per visus metus atliktos 7 transplantacijos iš gyvo donoro). Apibendrinant visų transplantacijų skaičių, statistika tokia: per septynis šių metų mėnesius atliktos 9 širdies ir tiek pat kepenų persodinimo operacijų, viena kasos – inksto komplekso transplantacija ir persodinti 24 audiniai – mirusių donorų ragenos.

Paruošimas transplantacijai – ilgas

Donoro ir recipiento paruošimas gyvosios donorystės transplantacijai – tai ilgas procesas: pirmiausia recipientas turi turėti artimą giminaitį arba sutuoktinį, kuris sutiktų dovanoti inkstą.

Apie galimybę pagelbėti sergančiam giminaičiui žmogus – donoras turi sužinoti iš gydančio gydytojo. Tik kompetentingas specialistas gali profesionaliai bei recipientui ir donorui suprantamai išaiškinti medicininius dalykus, aptarti operacijos ir tolesnio gydymo eigą.

Specialaus paaiškinimo reikia ir tai donoro – recipiento porai, kurių kraujo grupės nevienodos: anksčiau inkstą galėjo dovanoti tiktai tas žmogus, kurio kraujo grupė yra tokia pati, kaip ir transplantacijos laukiančio artimojo. Dabar Lietuvoje jau atliekamos operacijos ir iš kitos kraujo grupės donoro, tačiau kraujo grupės turi būti suderinamos, o prieš operaciją reikalingas specialus gydymas – visa tai gydytojas turi išaiškinti pacientams.

Suteikus išsamios informacijos pacientams, reikia atlikti medicinines procedūras, kurių metu bus nustatyta, ar donoras yra sveikas, ar organas tiks recipientui, ar recipientui dėl jo sveikatos būklės transplantaciją galima atlikti.

Inksto donoru gali būti sutuoktinis arba giminystės ryšiu su recipientu susijęs giminaitis – mama, tėtis, sesuo, brolis, teta, dėdė.

Įteisinta ir porinė donorystė

Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas įteisina ir porinę donorystę.

Tai – dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui.

Tokių transplantacijų mūsų šalyje dar nėra atlikta.

Nacionalinis transplantacijos biuras