Gyventi oriai senatvėje – tai ne privilegija, bet teisė

Senėjanti visuomenė yra viena ryškiausių nūdienos socialinių tendencijų. Registrų centro duomenimis, 2025 metų pradžioje šalyje buvo daugiau kaip 627 tūkst. pensinio amžiaus žmonių, tai sudaro apie 22 proc. visų gyventojų. Iš jų net 82 tūkst. sulaukė 85 metų ir daugiau. Tokie skaičiai primena ne tik apie ilgesnę gyvenimo trukmę, bet ir kelia klausimų, kaip užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių emocinę gerovę ir orią kasdienybę.

Reklama

Neatsitiktinai spalio 1-ąją minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, kviečianti iš naujo įvertinti šios visuomenės dalies reikšmę. Ką tai reiškia mūsų visuomenei ir kokie uždaviniai kyla tiems, kurie rengiasi dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis?

Paslaugų poreikis auga

Individualios priežiūros darbuotojus rengianti Kauno technologijų mokymo centro (Kautech) Vilkijos skyriaus vyr. profesijos mokytoja Dalė Natanienė pastebi pozityvius visuomenės ir pačių senjorų požiūrio į socialines paslaugas pokyčius. Kitaip, pasak jos, žvelgiama ir į individualios priežiūros darbuotojus bei jų atliekamas funkcijas.

„Svarbu, kad visuomenėje įsivyrautų požiūris, jog žmogus turi teisę senti oriai, o tai geriausia daryti savo namuose. Turime siekti ne užpildyti socialines paslaugas teikiančių įstaigų lovas, bet palikti žmogų jam artimoje aplinkoje ir teikti reikiamas socialines paslaugas čia ir dabar, – įsitikinusi D. Natanienė. – Gyventi oriai senatvėje – tai ne privilegija, bet teisė, kurią turime užtikrinti visi drauge. Būdami dėmesingi ir empatiški, galime sukurti visuomenę, kurioje kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus jaučiasi reikalingas ir svarbus.“

Pastaruoju metu keičiasi ne tik supratimas apie senėjimą, bet ir požiūris į socialines paslaugas teikiančias įstaigas bei jų darbuotojus. Vis drąsiau patys asmenys ar šalia jų esantieji kreipiasi pagalbos, ne nutyli, bet atvirai įvardija problemas ir ieško jų sprendimo būdų. Vienišiems senoliams ar socialinėje rizikoje atsidūrusiems asmenims, pasak pašnekovės, teikiamos poreikius atitinkančios prevencinės, bendrosios arba specialiosios socialinės paslaugos.

„Pavyzdžiui, laikino atokvėpio paslauga padeda artimuosius slaugantiems namiškiams patiems „neiškristi“ iš visuomenės, iš darbo rinkos, suteikia galimybę dirbti ir žinoti, kad jų artimuoju bus profesionaliai pasirūpinta“, – vieną opiausių situacijų įvardija D. Natanienė.

Be to, Lietuvoje senyvo amžiaus žmonės dažnai lieka be artimų šeimos narių, šiems išvykus gyventi į užsienį. Socialinėje srityje dirbantiems specialistams tenka pasirūpinti vienišais senyvo amžiaus žmonės, ne tik pagelbėjant buityje, kasdieninėje veikloje, prižiūrint sergančius, bet ir užtikrinant fiziškai saugią aplinką bei sprendžiant finansinius iššūkius. Todėl abipusis pasitikėjimas itin reikalingas.

„Deja, kartais dar susiduriame su nuomone, kad šie darbuotojai yra kontrolės mechanizmo dalis šeimai, kuri patiria sunkumus. Tad stengiamės parodyti, kad nuo paties asmens, nuo šeimos, kuriai reikalinga pagalba, priklauso, kaip jie ją priims ir pasinaudos“, – teigia profesijos mokytoja ir priduria, kad individualios priežiūros darbuotojai senjorams gali tapti artimais pagalbininkais, patarėjais ir draugais.

Darbas rizikuojant perdegti

Kalbėdama apie didžiausias problemas, su kuriomis šiandien susiduria senjorai, D. Natanienė pastebi, kad sveikatos prasme senyvo amžiaus žmonės patiria panašius iššūkius kaip ir ankstesnės kartos. Paprastai jie susiduria su fizinės sveikatos sutrikimais ir prastėjančia psichologine būsena. Tad tenka ne tik padėti rūpintis sveikata, bet ir skatinti juos integruotis į visuomenę, daugiau bendrauti, neužsisklęsti ir nelikti visuomenės pakraštyje.

Be profesinių žinių, būsimiesiems individualios priežiūros darbuotojams tenka įsisavinti ir psichologijos bei bendravimo kultūros pagrindus. Svarbi empatija, atjauta, kantrybė, pagarba, nuoširdumas, lankstumas, gebėjimas suprasti kitų žmonių emocijas bei poreikius, palaikyti juos sunkioje situacijoje. Šios srities specialistai, profesijos mokytojos nuomone, turi išsiugdyti savarankiškumą, iniciatyvumą, atsakingumą, gebėjimą dirbti komandoje ir mokėti valdyti savo emocijas.

Ne paslaptis, kad individualios priežiūros specialistai kasdien susiduria su psichologiniais ir fiziniais iššūkiais, tenka įveikti bendravimo su klientu ar jo šeima barjerus. Didėjantis darbo krūvis ir kuklus darbo užmokestis taip pat nesumažina įtampos. „Nieko nuostabaus, kad darbuotojai patiria emocinį perdegimą. Jie kasdien sprendžia kylančias dilemas, vidinius ir išorinius konfliktus, o atsakomybė už priimtus sprendimus ir veiksmus vis didesnė. Tokią įtampą ne visiems pavyksta suvaldyti“, – pastebi D. Natanienė.

Pasak jos, kaip specialistui pavyksta įveikti profesinius sunkumus priklauso ir nuo jo amžiaus bei darbo stažo.

Svarbu – balansas tarp empatijos ir emocinio atsparumo

Patirties socialinio darbo srityje sukaupusi Kautech Vilkijos skyriaus profesijos mokytoja jau šeštus metus ja dalijasi su savo mokiniais. Besiruošiant nelengvam, bet senėjančiai visuomenei itin reikalingam darbui, pasak D. Natanienės, ypač svarbu atrasti balansą tarp empatijos ir emocinio atsparumo.

„Individualios priežiūros darbuotojo specialybę dažniausiai renkasi merginos, moterys. Matyt, šios veiklos specifika artima prigimtiniam moters pašaukimui. Bet itin džiugina tai, kad kasmet įstoja mokytis ir vyrų. Tai įrodo, kad socialinis darbas jiems nėra svetima sritis“, – pastebi pašnekovė.

Rinktis šią specialybę veda skirtingi motyvai. Vienus skatina asmeninė patirtis ir noras įgyti daugiau žinių, kitus – vidinis noras ir poreikis keisti ankstesnę darbo kryptį. D. Natanienė pastebi, kad daugelis mokinių jau turi praktinių įgūdžių, tad pamokų metu vykstančiose diskusijose, situacijų aptarimuose noriai dalijasi savo patirtimis, įžvalgomis.

Mokantis, pasak profesijos mokytojos, daugiausia dėmesio skiriama praktinei veiklai, pamokoms realiose darbo vietose, netradicinėse aplinkose, kad būsimieji darbuotojai susidarytų realų profesijos vaizdą. Stebėdamas darbą ir atlikdamas užduotis kiekvienas mokinys gauna galimybę patikrinti save, nes nuo kiekvieno atskirai priklausys, kaip seksis ateityje. „Mokinio pasirinkimo sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai jis gebės suderinti tris pagrindinius dalykus: noriu, galiu ir reikia“, – įsitikinusi profesijos mokytoja.