Gyvenimas po inksto transplantacijos: vengti rizikų, infekcijų, tikrintis sveikatą

Inksto, kaip ir kitų organų, donorystė - neišmatuojamos vertės dovana. Kai nebereikia alinančių dializių, kai užteka kasdien išgerti kelias imunitetą palaikančias tabletes ir retkarčiais nuvykti pasitikrinti pas gydytoją, recipiento gyvenimas vėl nušvinta visomis spalvomis. Tačiau gydytojai perspėja, kad yra dalykų, kuriuos jie būtinai turi žinoti.

Laikas, išbrauktas iš gyvenimo

Greitai 40-metį švęsiantis vilnietis Tomas Č. nuo mažens serga 1-ojo tipo cukriniu diabetu. Sulaukus 29-erių metų pradėjo kilti kraujospūdis, padidėjęs kreatinino rodiklis parodė trinkant inkstų funkciją.

„Teko dažniau lankytis pas gydytojus. O sulaukęs 30 metų susirgau vėjaraupiais, patyriau sepsį. Liga visiškai nualino inkstus. Gydytojai priskyrė peritonines dializes - į pilvą buvo įleistas kateteris, ir pro jį kasnakt leisdavau specialų skystį. Taip dariau pusantrų metų, kartais tekdavo atsigulti į ligoninę“,- prisimena Tomas Č.

Tuos laikotarpius, kada tekdavo gyvybines funkcijas palaikyti dializėmis, jis laiko išbrauktomis iš gyvenimo.

„Esi arba pririštas prie namų, prie lovos, arba kas antrą dieną keturioms valandoms važinėji į nefrologijos centrą, kad būtų atlikta hemodializės procedūra. Tokiomis sąlygomis negali būti socialiai aktyvus. Bet turi susitaikyti ir laukti“, - pasakoja jis.

„Viskas kuo puikiausiai“

Prieš septynerius su puse metų Tomui Č. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo atlikta mamos dovanoto inksto transplantacija. Praėjus dviem savaitėms po transplantacijos jis jau ėjo į darbą, gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, važinėjosi motociklu.

Kad organizmas neatmestų svetimo inksto, jis turėjo reguliariai gerti imunosupresinius – imuninės sistemos aktyvumą mažinančius - vaistus, lankytis pas gydytojus, saugotis peršalti, užsikrėsti infekcija.

„Stengiausi saugotis, nevaikščiojau ten, kur daug žmonių, skiepijausi nuo gripo. Per koronaviruso pandemiją dirbu nuotoliniu būdu, vengiu bet kokios rizikos užsikrėsti, nes žinau, kad imunitetas nėra stiprus. Geriu daug vandens, stengiuosi maitintis sveikai, seku gliukozės kiekį kraujuje“, - pasakoja vyras.

Iki 2017 metų, sako jis, viskas klojosi kuo puikiausiai. Tačiau tais metais vėl prasidėjo bėdos - buvo diagnozuotas ūmus inksto atmetimas, kraujuje atsirado antikūnų. Ligoninėje balansas buvo atkurtas. O šių metų sausį vyras persirgo plaučių uždegimu.

„Patikrinus kraują, nustatytas ženklus inksto pažeidimas. Rudenį ligoninėje būklė buvo pagerinta, tačiau pastaruoju metu rodikliai vėl viršija normą“, - nuogąstauja Tomas. Jis sako pasiruošęs, jog vėl teks pereiti prie dializių ir laukti kito inksto donoro, tačiau nepraranda vilties, kad negandos kada nors baigsis ir jis vėl galės džiaugtis visais gyvenimo teikiamais malonumais.

Grąžina į visavertį gyvenimą

Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas gydytojas nefrologas prof. Marius Miglinas nesistebi, kad Tomas Č. po inkstų transplantacijos gyveno aktyviai: „Inkstų transplantacijos tikslas ir yra grąžinti tą žmogų, kuriam persodinamas inkstas, į visavertį gyvenimą. Mes skatiname recipientus, kol jauni, mokytis, pradėti dirbti, kurti ar plėtoti verslą. Moterys po inksto transplantacijos sėkmingai pastoja ir sėkmingai pagimdo, - Lietuvoje jau yra apie 20 naujagimių, kuriuos pagimdė tokios moterys“, - džiaugiasi jis.

Inksto transplantacija, anot profesoriaus, ne tik pailgina gyvenimo trukmę, bet ir pagerina jo kokybę. Ji naudinga ne tik pacientui, bet ir jo šeimai, ir valstybei: „Iki transplantacijos, kol žmogus dializuojamas, jis dažnai būna nedarbingas, blogai jaučiasi, gyvena iš valstybės skiriamų pašalpų. Po inksto transplantacijos jis grįžta į įprastinę veiklą, gali pats užsidirbti. Ir valstybei inkstų transplantacija atsieina daug pigiau nei dializės, - jai išleisti pinigai, lyginant su dialize, sugrįžta per 5 metus“.

Nuolatinė sveikatos patikra

Po inksto persodinimo, - pasakoja prof. M. Miglinas, - recipientas visą gyvenimą yra prižiūrimas medikų. Kas tris mėnesius (pusę metų po persodinimo – dažniau), siekiant įvertinti, kaip inkstas veikia, kad būtų išvengta komplikacijų, jis turi tikrintis sveikatą.

Patikra reikalinga ne tik inksto veiklai įvertinti. Mat kartais, nors inkstas po transplantacijos funkcionuoja gerai, žmogus gali mirti nuo ligų, kurių riziką padidina vartojami imunosupresiniai vaistai.

„Po inksto transplantacijos recipientams padidėja širdies bei kraujagyslių (infarkto, insulto) ir onkologinių ligų, ypač odos vėžio, rizika. Kodėl taip yra? Mat imuninės sistemos ląstelės atpažįsta tiek svetimo organo, tiek vėžines ląsteles. O jei užslopini vaistais imuninę sistemą, organo atmetimo rizika sumažėja, bet padidėja vėžinių susirgimų rizika. Todėl kartą per metus tiems pacientams atliekama visapusiška patikra: širdies echoskopija, odos apžiūra, vyrams - prostatos apžiūra, moterims - mamografija. Namuose pacientai kasdien turi matuotis kraujo spaudimą, reguliariai vaikščioti, kad nenutuktų, sekti savo cholesterolio lygį kraujuje, nerūkyti, vasarą vengti saulės. Šios priemonės padeda užkirsti kelią blogoms komplikacijoms“, - informuoja M. Miglinas.

Svarbu – subalansuota mityba

Ar recipientams po inkstų transplantacijos reikia laikytis kokios dietos? M. Miglinas sako, jog mityba turi būti gerai subalansuota, sveika, bet specialių apribojimų nėra, išskyrus tai, kad reikia vengti sūraus maisto, produktų, kuriuose daug sočiųjų riebalų, angliavandenių.

Šitokia mityba nereikalauja ypatingų pastangų. Sunkiau yra dializuojamiems pacientams - jie negali valgyti produktų, kuriuose yra fosforo ir kalio. Tie dietiniai apribojimai juos labai vargina.

Skysčių gydytojas pataria suvartoti apie 2 litrus per dieną, įskaitant produktus, kuriuose yra vandens, pvz., obuoliai, kiti vaisiai, arbata.

Kodėl organizmas atmeta svetimą inkstą

Pirmaisiais metais po inksto persodinimo atliekamos biopsijos, siekiant įvertinti, ar nėra beprasidedančio organo atmetimo, kurio dar nerodo kraujo rodikliai.

Kodėl kartais organizmas atmeta svetimą inkstą? „Tai yra nuolatinė grėsmė ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Pagrindinis – imunologinis veiksnys, t.y. donorinio organo ir recipiento suderinamumas. Kuo didesnis imunologinis panašumas, tuo geriau. Dar reikšmės turi organo laukimo laikas. Tie, kurie ilgiau laukia, gauna ne tokį imunologiškai tinkamą inkstą, ir didėja atmetimo rizika“, - pasakoja Nefrologijos centro vadovas.

Bet imunologiniai barjerai, anot jo, nėra pats svarbiausias dalykas, nes šiuolaikiniai vaistai gali apsaugoti nuo atmetimo reakcijos. Turbūt svarbiausias dalykas – kad po kurio laiko recipientai dėl įvairiausių priežasčių pradeda pamiršti vartoti imunosupresinius vaistus. O juos reikia vartoti kasdien, visą laiką, kol veikia inkstas. Kiek reikės tų vaistų ir kokios klasės – nusprendžia gydytojai. Dauguma recipientų gauna trijų skirtingų klasių vaistus. Vaistai gerai toleruojami, vis modernesni.

Ypač svarbu – saugotis infekcijų

Žmonės po inksto transplantacijos itin svarbu išvengti infekcijų. Todėl pacientams Nefrologijos centro medikai visada pataria jų saugotis, ypač koronaviruso pandemijos metu.

„Ir mes, medikai, per pandemiją keičiame šių pacientų sveikatos priežiūros stilių. Mažiname kontaktinių vizitų, daugiau susitelkiame į telemediciną, audiovizualinius kontaktus, vaizdo skambučius. Jei paciento vizitas būtinas, kai kurie klausimai telefonu aptariami iš anksto, kad būsimas vizitas būtų maksimaliai trumpas“, - praneša prof. M. Miglinas.

Siekiant vizitus padaryti kuo saugesnius, reguliuojamas pacientų skaičius per dieną, rečiau atliekami kraujo tyrimai.

Siekiant išvengti koronaviruso infekcijos gydytojas pataria laikytis visiems privalomų Vyriausybės nurodymų: dėvėti apsaugines kaukes, laikytis nuo kitų 2 metrų atstumu, dezinfekuoti paviršius, dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas. Jei į darbą tenka važiuoti viešuoju transportu, sėdėti kitiems už nugaros ir priešingoje pusėje nei vairuotojas. Visos kelionės autobusu ar troleibusu metu neliesti veido ir išlipus dezinfekuoti rankas. Kuo rečiau eiti į parduotuves, o prieš įeinant ir išeinant dezinfekuoti rankas, neliesti veido.

„Patartina nevalgyti su kitais prie bendro stalo, vengti socialinių susibūrimų, susitikus su draugais nespausti rankų, neapsikabinti. Vengti kontakto su žmonėmis, kurie dainuoja ar užsiima panašia veikla. Vengti bet kokių susibūrimų, švenčių, laidotuvių, ypač tų vietų, kur ne visi dėvi veido kaukes“,- perspėja prof. M. Miglinas.

Jis taip pat primena, jog nerekomenduojama keliauti piko valandomis, nepirkti maisto degalinėse, o susipakuoti jį iš anksto kelionei namuose. Po tualeto, užsipylus benzino, palietus rankenas degalinėje - dezinfekuoti rankas.

Pasivaikščiojimai ar pabėgiojimas parkuose, kur nėra kontaktų, galimi.

Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2017 metais Lietuvoje iš mirusių ir gyvų donorų atliktos 77, 2018 m. – 85, 2019 m. – 103 inkstų transplantacijos. Šiuo metu inkstų transplantacijos laukia 122 recipientai.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.