Gydytis nuo alkoholizmo visai nebaisu (7)

Jeigu po pirmos išgertos taurelės ranka siekia antros, o paskui trečios ir nebegalite sustoti, vadinasi, jūs – alkoholikas. Jums lieka du keliai – smukti žemyn, kol atsidursite prieš šiukšlių  konteinerio, arba gydytis. Rekomenduoju gydytis. Patikėkite – tai visai nebaisu. Vėliau patiriamas malonumas blaiviomis akimis regėti pasaulį daug kartų nusveria gydymosi nepatogumus.

Reklama

Išsigydyti pačiam – neįmanoma

Prieš dešimtmetį dirbau darbe, kur alkoholis liejosi laisvai. Susitikimus, reprezentacijas, sutartis – viską sutvirtindavo brendžio taurelė. O ir darbe „velnio lašų“ netrūkdavo.  Kolektyvinis išgėrimas „kiek telpa“ kartą per savaitę tapo gyvenimo norma. Niekas negalvojo apie priklausomybę alkoholiui – juk nesame „bomžai“, esame respektabilios įmonės atstovai, vadinasi, „mokame“ gerti, nesvarbu, kad iš ryto į darbą ateiname paraudusiomis akimis. Ir aš taip galvojau, ramindamas save, esą nieko tokio, panorėsiu – nebegersiu. Nė nepastebėjau, kaip grįždamas iš darbo  pradėjau užsukti į kavinę išlenkti šimtą gramų.

Dozė palaipsniui didėjo. Kas vakarą pradėjau nusipirkti po „plėčkelę“ baltos, kartais - ir „bambalį“ stipraus alaus. Savaitgalių dienotvarkė tapo įprasta – tysojimas prieš televizorių su degtinės buteliu rankoje. Sekmadienio pavakare baigdavau savaitgalio maratoną ir ryte ėjau į darbą. Bendradarbiai dėjosi nieko nepastebintys, o gal tikrai nepastebėjo, nes ne vienam jų savaitgaliai taip pat buvo sunkūs. Dabar tiksliai žinau porą buvusių darbo draugų, kurie gydėsi nuo priklausomybės.

Kai supratau, kad esu alkoholikas, iš pradžių bandžiau susitvarkyti savo jėgomis. Savaitgaliais ėmiau net bėgioti krosus, bet rezultatas – iš krūtinės besiveržianti seniai treniruota širdis ir finišas – parduotuvės alkoholio lentyna. Pasirodo, tik gal kokiam vienam iš dešimties tūkstančių pavyksta savo jėgomis mesti gerti. Padeda meditacija, maldos prieš Kristaus paveikslą, apsilankymai pas bioenergetiką. Bet tai – išimtis iš taisyklės. Paprastam mirtingajam atsikratyti savo jėgomis priklausomybės nuo alkoholio neduota.

Nusprendžiau gydytis.

Alkoholis tampa pavojingesnis

Dabar džiaugiuosi bent tuo, kad vartojau dažniausiai gryną degtinę, nepiktnaudžiavau spirituotais vynais ir visokiais surogatais. Dėl to, kaip vėliau paaiškėjo ligoninėje, per nemenką alkoholiko stažą nespėjau susigadinti vidaus organų. Užteko lengvos depresijos formos. O juk, kaip pasakojo Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Ūmių alkoholinių psichozių skyriaus gydytoja psichiatrė Lionė Samavičienė, gal pasikeitė technologijos, gal kas, bet pastaraisiais metais labai suprastėjo alkoholio kokybė. Nereikia nė stipraus alaus, pigių vynų ir surogatų. Nuo įprastos degtinės vystosi daug sunkesni sveikatos sutrikimai. Prieš keliolika metų vyravo vidaus organų, ypač kepenų pakenkimai, o dabar alkoholis dažniausiai ardo smegenis ir pažeidžia periferinius nervus, formuojasi neuropatijos. Atveža netgi nebevaikštančių ligonių su žaizdotomis kojomis. Nuo šiandieninio alkoholio greičiau formuojasi priklausomybė ir jos formos yra pavojingesnės.

Kur gydytis?

Bet ir apsisprendus gydytis nėra taip paprasta. Lietuvoje nėra geros priklausomybių gydymo infrastruktūros. Rajonuose prie pirminės sveikatos priežiūros centrų yra psichikos sveikatos centrai, bet ten dažniausiai nėra narkologų. Jei ir siūlo, tai gydytis ambulatoriškai ir prieš tai savaitę negerti. Paskambinau į Vilniaus priklausomybės ligų centrą. Buvo vasara, kai įstaiga balansavo ties  išgyvenimo riba. Kitame laido gale atsakė: prašom, bet yra eilė, atvykite po trijų savaičių, žiūrėsime, ką su jumis daryti. Bet iki to laiko negerkite, išgėrusių nepriimame!

Tik kaip ištverti tris savaites? Jei galėčiau negerti tris savaites, gal galėčiau ir dar kitas tris, ir dar. Gal ir gydytis nereikėtų? Supratau, kad tai - ne man.

Skambinu į Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės priėmimo skyrių. Atsakymas kategoriškas:  priimame tik sergančius alkoholine psichoze! Ką gi, vėl ne man, šio lygio dar nepasiekiau. Belieka gydytis privačiai, bet tai labai brangu. Gerai, kad pažįstami pasakojo, jog reikia trupučio įžūlumo: paskambinus administracijai ir pasakius, kad nori gydytis, greičiausiai priims. Dar geriau, jei į ligoninę atveža šeimos narys, tada tikrai neišmes, net jei esi išgėręs. Tad įkvėpiau oro, užsiverčiau paskutinį šimtą gramų – ir pirmyn.

Pirmiausia – detoksikacija

Priėmimo skyriuje sutiko netgi draugiškai. Kol žmona kalbėjosi su  gydytoja, patikrino,  užrašė elektrokardiogramą, paėmė visus daiktus. Vėliau viską grąžino, netgi kelis „tik tak“ žirnelius, užsilikusius kišenėje. Aprengė naujais apatiniais rūbais ir - į reanimaciją detoksikuotis. Kadangi reikia eiti per lauką, užmetė šiltą striukę, apavė tokiais keistais batais, o vietoje kojinių davė plastikinius maišelius.

Intensyviosios terapijos skyriuje visi guli nuogi, aišku, apkloti, bet nustebino, kad naujus apatinius rūbus, kuriais apsirengęs nuėjau vos keliasdešimt metrų, iškart atidavė skalbti. Sterilumas čia - pirmoje vietoje. Slaugės menkiausiai procedūrai maunasi naujas pirštines, kurios tuoj pat keliauja į šiukšlių dėžę. „Kiek pirštinių per pamainą sunaudojate?“, – kartą pasidomėjau. „Neskaičiuojam, - atsakė, - bet labai daug“. Juntama, kad darbas sustyguotas, slaugytojos sukasi kaip bitutės, atrodo, nežiūri, bet viską mato. Apkritai ligoninėje jaučiasi tvirta šeimininko ranka.

Tik pabandžiau pasiekti šalia lovos padėtą „antelę“, iškart gavau pastabą – „nebandyk nieko daryti pats, mums lengviau paduoti,  jei kas nors atsitiks, bus daugiau problemų“.

Šioje ligoninėje gerai tai, kad ne tik gydoma nuo alkoholizmo, bet patikrinama bendra organizmo būklė, todėl galima pasigydyti ir kitas ligas.

Gulėti reanimacijoje prijungtam prie aparatų viską matant – ne pats didžiausias malonumas. Juolab kad čia patenka sunkiausi ligoninės pacientai, kiti po traumų, pririšti prie lovos.  Vienas per naktį kliedi, kitas šaukia kažkokią Jadzę, trečias reikalauja „bonkos“. Stebino  darbuotojų kantrybė. Tik kartą, kai jaunam kažkur nukritusiam ir galvą prasiskėlusiam girtuokliui iškvietė konsultantę  neurologę, kol ta tupinėjo aplink ligonį, gydytojas reanimatologas iškėlė sugniaužtą kumštį. Suprask: reikėtų tokiam gerai įkrėsti, tada ir panašių ligų nebūtų.

Apskritai kolektyvas kaip reta tolerantiškas. Per visą gydymosi laiką neteko girdėti jokio užgaulaus žodžio, juo labiau įžeidimo. Čia visi – ligoniai, kurie ilgiau guli, tuos vadina pavardėmis. Jei kas pasielgia netinkamai, tam griežta pastaba. Kartą, jau gulint skyriuje,  atsitiko nemalonus dalykas. Pastatė lašelinę. Akys, matyt, dėl vaistų lipte limpa, o lašelinė  laša taip lėtai. Pabudino šurmulys – pasirodo, užmigęs ištraukiau adatą. Gal per penkias minutes buvo pakeista sukruvinta patalynė ir pižama. Ir nė  mažiausio priekaišto! Priešingai, girdėjau, kaip slaugytojai atskaitė moralą, kad neimobilizavo rankos.

Vis dėlto dvi paros reanimacijoje prailgo, bet teko jas išbūti, kaip vėliau sakė, „dėl bendros tvarkos“.

Ligoniai labai įvairūs

Ūmių alkoholinių psichozių skyrius baisus vien dėl savo pavadinimo. Iš tikrųjų  tai renovuotas, tvarkingas, ramus skyrius. Kadangi atveža visokių pacientų, kiekvienas gauna muilo, šampūno, tualetinio popieriaus, tvarkingai aprengiamas. Netgi tie, kurie išvesti iš psichozės, pirmomis dienomis  kaip apsnūdusios musės ramiai šmirinėja pasieniais. Po kelių dienų jau sunku iš karto suprasti, kas inteligentas, o ką policija atvežė iš šiukšlyno. Pacientai draugiški, dalis jų – nebe pirmą kartą. Koks penktadalis – moterys. Profesija ir amžius – labai įvairūs. Bet vyrauja darbininkiškų profesijų atstovai, daugiausia – tolimųjų reisų vairuotojai. Žmogus blaškosi kelis mėnesius po Europą, sugrįžta, užgeria ir kelio galas – ligoninėje. Įsiminė pirmakursis studentas. Panašu, kad gabus jaunuolis, muzikantas. Pradėjo nuo „nekalto“ šventimo, nusprendė pojūčius sustiprinti narkotikais. Atsibudo reanimacijoje. Dar gerai, kad kažkas susiprato iškviesti greitąją. Iš pradžių labai pyko, „kaip jis čia gulės kartu su bomžais“, vėliau nurimo.

Gydymas – lašelinės ir tabletės kelis kartus per dieną, nelygu kokia diagnozė – alkoholizmas, plius depresija ar dar kas nors. Maistas lyg ir kaloringas, nors skoniu nepasižymi. Blogiausia, kad nėra ką veikti. Du tris kartus per savaitę psichologė veda užsiėmimus, bet jie neprivalomi. Šie gana chaotiški pokalbiai apie girtavimo priežastis ir kaip jo atsisakyti iš tikrųjų yra naudingi, nes padeda geriau suvokti save. Psichologo, psichoterapeuto užsiėmimų, mano nuomone, galėtų būti gerokai daugiau. Nepakenktų ir kokia sporto salė.

Skyriaus vedėjas Steponas Pukelis visas kalbas pradeda ir baigia vienodai: „Formuok blaivybės nuostatas“! Esą jokie vaistai, jokios priemonės šimtu procentų nepadės, jei žmogus pats nenorės negerti. Jei nėra ką veikti, patarinėja, tai nieko ir neveik, tiesiog mąstyk, kaip gyvensi blaiviai, kurk ateities planus, tiesiog paskaityk knygą.

Kodavimas ar Minesota?

Greitai prabėgo dešimt dienų ligoninėje. Nesitikėjau, bet išsinešiau gerus įspūdžius. Bet prieš išeinant reikėjo išspręsti dar vieną klausimą – kas toliau? Ir vėl prieš akis du keliai ­– koduotis arba dalyvauti Minesotos programoje. Galima ir nieko nedaryti, tik kiek ilgai išbūsi negėręs? Nors jautiesi detoksikuotas it kūdikis, neaišku, kiek tavyje liko fizinės priklausomybės alkoholiui. Ar per trumpą laiką išnyko psichologinė priklausomybė, neverta nė klausti.

Minesotos modelio 12 žingsnių  programa – tai 28 dienų stacionarinio gydymo kursas, vykdomas Vilniaus priklausomybės ligų centre. Gydymas paremtas iš esmės psichologinio ir psichoterapinio poveikio priemonėmis, kurių metu formuojamos ilgalaikės nuostatos blaivybei. Programos dalyvių žodžiais tariant, „plauna smegenis“. Gydymo kursas kainuoja beveik 700 litų, kuriuos baigus gydymą žadama grąžinti. Tiesa, dalyvavusieji tikina pinigų neatgavę. Gal per anksti pasitraukė iš gydymo? Alkoholikai labai skirtingai vertina gydymo rezultatus. Vieni pasakoja, kad po gydymo žmonės alkoholio nevartoja ir  trejus, ir penkerius metus. Kiti pradeda gerti po pusmečio. Faktas tas, kad ligoninėje teko sutikti žmonių, dalyvavusių Minesotos programoje ir vėl pradėjusių gerti. Kaip ir teko sutikti anksčiau užsikodavusių, bet nė vieno – iki kodavimo galiojimo pabaigos.

Paslaptingas žodis kodavimas – viso labo dvi injekcijos, viena į raumenis, kita į veną. Suleidžiami potraukį alkoholiui slopinantys vaistai. Procedūra pusmečiui kainuoja 68 litus, metams – beveik dvigubai brangiau. Įdomu, kad psichologai agituoja už Minesotos programą, gydytojai sutartinai pataria rinktis kodavimą. Tik S. Pukelis pasiūlė spręsti pačiam. Nusvėrė argumentai, kad dabar kodavimui naudojami ne senieji gana prieštaringai vertinami „Torpedo“, bet nauji vaistai specialiu kodiniu pavadinimu. Jie neturi jokio šalutinio poveikio, nesąveikauja su kitais vaistais, tik visiškai netoleruoja alkoholio.

Kas atsitinka išgėrus alkoholio, kaip reikiant nesupratau. Gydytojas minėjo visokias galimas komplikacijas, pradedant širdies ritmo sutrikimais ir baigiant apakimu. Bet ligoniai pasakojo, kad ir užkoduotieji kartais pradeda gerti - ir nieko. Susidarė įspūdis, kad daktaras pats gerai nežino arba nenori sakyti. O gal tai tik placebas, psichologinė įtaiga? Matyt, ne be reikalo kelis kartus pakartojo, kad net ir užsikodavus svarbiausia – nuostata laikytis blaivybės.

Pasirinkau kodavimąsi. Leidžiant vaistus, kūną užplūdo šilumos banga, nuo gerklės nusiritusi iki kojų pirštų.

Gėrimas nebedomina

Praėjo keli mėnesiai ir gyvenimas visiškai pasikeitė. Neliko jokio potraukio išgerti. Parduotuvėje pro alkoholio lentyną praeini kaip pro tuščią vietą. Vengiu vakarėlių, bet teko dalyvauti ir tokiuose, kur vartojamas alkoholis. Tenka ir pagudrauti: tai vairuoju, tai vaistus vartoju. Pastebėjau, kad porą kartų atsisakius trečiąkart paprastai nebesiūlo. Atrodo, kad taureles pripildo ne kvapnaus brendžio, o benzino ar kokio kito atgrasaus skysčio.

Dar pridėkime dingusius  konfliktus šeimoje, sutaupytus pinigus. Bet maloniausia žinoti, kad ankstų rytą į brėkštantį dangų pažvelgsi blaiviomis akimis. Tik su šiokia tokia baime laukiu, kas bus, kai baigsis vaistų veikimo terminas.

Lyginau girtavimą su blaivybe, bandžiau surasti bent vieną gėrimo pranašumą, bet neradau nė vieno. Todėl kreipiuosi į vyrus ir moteris, į visus, kurie nebegali sustoti – meskite šalin gėdą, visas tikras ir įsigalvotas baimes, eikite gydytis nuo alkoholizmo! Galbūt iš pirmo karto ir nepasiseks, tačiau tikrai nepralošite.

Pagal T. Ž. pasakojimą užrašė Algirdas Valentas

Faktai:

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. vienas šalies gyventojas suvartojo vidutiniškai 13 litrų absoliutaus alkoholio.

Vienas 15 m. ir vyresnis gyventojas – 15,2 litro.

Parduota 3,6 mln. dekalitrų spiritinių alkoholinių gėrimų, arba 1 proc. daugiau nei prieš metus.

2012 m. pirmą kartą registruoti 829 asmenys, susirgę lėtine  alkoholine psichoze, ir 1,7  tūkst. – lėtiniu alkoholizmu.

Iš viso gydymo įstaigų įskaitoje buvo 3,6 tūkst. sirgusių alkoholine psichoze ir 51,7 tūkst. – lėtiniu alkoholizmu.

Manoma, kad sergančiųjų lėtiniu alkoholizmu yra kelis kartus daugiau, nei  registruoja statistika.