G. Šimkuvienė: senas žmogus mano, kad skundais pritrauks daugiau dėmesio (1)
Tam, kad senatvėje žmogus būtų mylimas ir lankomas, jis turi dėl to stengtis visą gyvenimą. „Kai bendrauju su pagyvenusių žmonių vaikais, aš visada pasiklausiu: „ar buvo mylėta?“. Ir gaunu atsakymus, kad jų nemylėjo. Tuomet, kai senyvas žmogus skundžiasi, kad jį retai lanko, supranti, kad nieko negali pakeisti. Nebuvo įdirbio – jis pats nemylėjo“, – sako Vilniaus m. psichikos sveikatos centro gerontpsichiatrijos skyriaus vedėja Genovaitė Šimkuvienė. Pokalbis su ja.
Gerbiama daktare, sakykite, kodėl žmonės taip bijo senatvės? Gal tai natūralus dalykas, kadangi jaunystė visą laiką yra išaukštinama? O iš kitos pusės, gal mes tiesiog nemokame prisijaukinti senatvės?
Manau, kad žmonės skirtingai gyvena, skirtingai auga, nevienodai vystosi ir sensta, o kad visi bijo senatvės, tai nepasakyčiau. Svarbiausia laiku su tuo psichologiškai susitaikyti – yra laikas, kai žmogus sensta tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai, visos funkcijos siaurėja ir atsiranda tam tikrų problemų. Tai yra ligos, vienatvė, netektys, finansiniai sunkumai. O jeigu pažvelgtume į mūsų valstybės problemas senatvėje, tai čia turbūt būtų atskira tema.
Tačiau kodėl kai kurie žmonės moka gražiai pasenti, o kiti nemoka? Kas sąlygoja tokius pakitimus?
Nėra dviejų vienodų žmonių išore, nėra ir vidumi. Daug dalykų apspręsti genetiškai todėl, kad žmonės turi įgimtus genetinius potencialus. Didelę reikšmę suteikia pastarieji dalykai, o kitus nulemia aplinka – kaip susiklosto gyvenimas, kokia yra šeima, ar nebuvo daug neigiamų patyrimų, ir, be abejo, gyvenimo būdas: žalingi įpročiai, prisižiūrėjimas, kada ką ir kiek valgai, fizinis judėjimas. Tai labai svarbūs faktoriai.
O kas atsitinka žmogui senatvėje?
Senatvėje gamta žmogų naikina. Ne tik senatvėje, bet palaipsniui – atsiranda raukšlės, pražyla plaukai, taip pat vystosi vidaus organų pakitimai, nyksta ląstelės. Vieniems atsiranda genetiškai įgimtos ligos, pavyzdžiui, kai kurios psichinės ligos senatvėje yra paveldimos. Ir, kaip minėjau, svarbi šeima – ar tas senas žmogus buvo jautrus, dėmesingas, rūpestingas savo šeimai, ar jis visą laiką gyveno sau, egoistiškai. Tokiu atveju jis lieka vienas.
Jeigu jis gyveno egoistiškai, tai senatvėje jis pradeda reikalauti vaikų dėmesio, jautrumo, tuo metu pats toks nebuvo.
Be abejo. Kai aš bendrauju su pagyvenusių žmonių vaikais, aš visada pasiklausiu: „ar buvo mylėta?“. Aišku, kad tie vaikai buvo aprengti, pamaitinti, nukreipti į mokslą, bet ar buvo meilės? Ir gaunu atsakymus, kad jų nemylėjo. Taip ir apie mamas būna kalba, ir apie tėvus. Tuomet tame gydymo ir bendravimo periode, kai senyvas žmogus skundžiasi, kad jį retai lanko, supranti, kad nieko negali pakeisti. Nebuvo įdirbio – jis pats nemylėjo. Labai dažnai tai pasireiškia iš vyrų pusės, tačiau neretai ir iš moterų. Manau, kad tie jausmai genetiškai paveldimi – arba yra jausminis intelektas, arba jo nėra.
Tai jūs norite pasakyti, kad gali būti prigimtinai nejausmingų žmonių?
Be abejo. Argi nėra mūsų aplinkoje tokių žmonių?
O ar gydytojas gali pakeisti tokius žmones, ar tai įgimta?
Kas gali pakeisti mėlynas akis į rudas? Taip pat su asmenybės bruožais. Žinoma, vystymosi periodu aplinka yra labai svarbi, bet jeigu toje aplinkoje žmogus negavo ypatingo dėmesio, jausmų lavinimo? Svarbūs pirmieji-antrieji metai, motinos meilė. Jeigu tėvai bėga į darbus, lieka susirūpinę tik buitimi, tai vaikai lieka be to perduoto jausmo, todėl ir auga žmogus su menkesniais jausmais. Kas mus visus bendraujant jungia? Jausmai.
Kaip jūs minėjote, senatvėje viskas nyksta, taigi nyksta ir visi įgūdžiai. Tačiau kodėl senas žmogus tampa toks reiklus?
Taip, senas žmogus dažniausiai tampa egocentriškas, daugiausia rūpinasi savo pojūčiais, nes įsivaizduoja, kad savo skundais prisitrauks daugiau dėmesio. Demokratinėse išsivysčiusiose šalyse yra samdomi prižiūrėtojai todėl, kad jie geriau prižiūri negu vaikai, jie gauna pinigus. Tai yra sunkus darbas – reikia visą parą slaugyti ligotą, psichologiškai sutrikusį žmogų. Tai yra didžiulė emocinė įtampa. Todėl mokami dideli pinigai, o tada ir priežiūra kitokia. Pas mus, deja, yra kitaip.
O kodėl senyvo amžiaus žmonės tampa labai pikti? Ar pyktis yra senatvės padarinys, ar tai individualu? Ar jis pyksta dėl savo siaurėjančio gebėjimo lauko?
Manau, kad pykčiai dažniausiai atsiranda dėl to, kad sunku susitaikyti su tuo, kas yra. Žmonės būna optimistai ir pesimistai. Vieni sako: „aš visada būsiu jaunas, nesensiu“, bet tai netiesa. Jeigu nepalies vėžys, autoavarija ar dar kokia nelaimė, tai gyvensi ilgai.
Ar senatvės depresija skiriasi nuo jauno žmogaus depresijos?
Pagyvenusių žmonių depresiniai sutrikimai yra išskirtiniai, vadinami organine depresija, kyla dažniausiai dėl netekčių, išgyventų stresų. Dažniausiai pagyvenusiems žmonėms depresija atsiranda dėl organinių pokyčių – nyksta smegenys, nyksta kasdieninė veikla, jie tampa irzlūs, sutrinka atmintis ir orientacija. Žmogus jaučiasi kaip pasiklydęs miške. Jį apima baimė, nerimas, pyktis. Dažnai atsiranda degeneraciniai susirgimai, tokie kaip Alzheimerio, Parkinsono, Hantingtono ir kitos smegenų ligos.
O kaip jūs patartumėte senyvo amžiaus žmonėms susigyventi su liūdesiu, vienatve?
Jaunystėje viskas buvo to žmogaus rankose – jis valdė, reguliavo, komentavo, o dabar visi tie procesai yra sutrikę, apsilpę, tai natūralu, jog apima depresija. Tačiau yra ir optimistiškų pagyvenusių žmonių, kurie į viską žvelgia su šypsena ir humoru. Beveik kas antras žmogus po 85 metų turi ryškių pažintinių funkcijų sutrikimų – atminties, orientacijos, dėmesio. Jis atsitraukia nuo socialinės aplinkos, kadangi negali funkcionuoti, daugelis jo bendraamžių jau yra išėję iš šio gyvenimo.
Visiems žmonės patarčiau vengti stresų, nesijaudinti dėl smulkmenų, nes nieko nėra baisiau už mirtį. Viską galime išspręsti, kol esame gyvi. Tos šeimos, kurios turi gražius santykius, jų ir vaikai auga saugiau ir senoliai šypsosi dažniau.
O kaip galima pavadinti tokį senatvės reiškinį, kai žmogus regi ir kalbasi su neesančiais žmonėmis? Čia jau visiška senatvinė demencija?
Tai yra ligos eiga. Nyksta smegenys, ir, kaip pradžioje sakiau, pirmiausia atsiranda nuotaikų kaita, tačiau viskas vyksta palaipsniui. Tarkim, dėl Alzheimerio ligos nyksta smegenų žievė, kuri sudaryta iš daug sluoksnių, kuriems nykstat atsiranda visokių simptomų. Ir trečioje Alzheimerio stadijoje atsiranda kliedesiai, haliucinacijos. Uoslės ir regos haliucinacijos. Dažniausiai yra girdimi kaimynų, artimųjų, mirusiųjų balsai. Atsiranda baimė, dėl kurios žmonės kartais net ir nusižudo.
Aš manau, kad vieni žmonės tiesiog stengiasi eiti į žmones – šokti, dainuoti, o kiti užsidaro.
Dar truputėlį ir paskatinimo reikia. Arčiau gyvenamų rajonų senjorams reikia užimtumo vietų, tačiau turbūt dėl valstybės finansinių trūkumų tai yra neįmanoma. Bet manau, kad šalia namų turėtų atsirasti senjorų klubai, kur jie galėtų išsivirti arbatos, pabendrauti, pašokti. Išeitis senoliams – sulaukti daugiau iniciatyvos.
Ką galite pasakyti liūdnam senoliui ir ką galite pasakyti linksmam senoliui?
Galiu pasakyti, kad nieko nebūna baisiau už mirtį. Kol gyvename, reikia džiaugtis kiekviena diena. Aš dažnai patariu pažiūrėti pro langą į besikeičiančios gamtos grožį, taip pat pasimelsti, nueiti į bažnyčią. Tiesiog reikia sudaryti užimtumą – yra visokių rankdarbių, pavyzdžiui, karpymas, mezgimas, lankstymas. Dabartiniais laikais visi gyvena butuose, yra šioks toks susvetimėjimas – vieni kitų nepažįsta, o anksčiau, kai senoliai kaimuose gyvendavo, tai visi artimesni būdavo. Pasaulis pasikeitė, ir žmogui prisitaikyti yra sunku, todėl ir atsiranda problemos.
Zita Kelmickaitė,
Susiję straipsniai
