Fizinis vaikų ugdymas mokyklose pamažu virsta kūno kultūros teorija be rezultato(1)

Vis dažniau tenka girdėti, kad mažėja paauglių fizinis aktyvumas, nemažai mokinių nenoriai lanko kūno kultūros pamokas bendrojo ugdymo mokyklose, nesistengia siekti gerų sportavimo rezultatų.  

Reklama

Fizinis aktyvumas yra labai svarbus kiekvienam iš mūsų. Jis gerina bendrą savijautą, mažina stresą ir įtampą, palaiko gerą medžiagų apykaitą, stiprina raumenis, kelia nuotaiką. Sportuojančio žmogaus organizmas geriau aprūpinamas deguonimi, todėl fiziškai aktyvus žmogus yra žvalesnis, energingesnis, labiau pasitiki savimi.

Teigiamas požiūris į aktyvų gyvenimo būdą turi susiformuoti dar jauname amžiuje. Sveiki maži vaikai yra judrūs, nenustygstantys vietoje. Vaikai, lankantys priešmokyklinio ugdymo įstaigas, ir bendrojo ugdymo mokyklų pradinių klasių mokiniai taip pat mielai sportuoja, bėgioja, žaidžia judriuosius žaidimus. Tačiau jau nuo penktos klasės daugiau dėmesio imama skirti kitiems dalykams - kūno kultūros pamoka tampa nereikšmingu, nesvarbiu dalyku.

Individualus vertinimas leidžia mokiniams nesistengti

Kai kurių kūno kultūros mokytojų teigimu, kūno kultūros bendrosios programos yra labai supaprastintos, abstrakčios ir nekonkrečios. Nebeliko kadaise buvusių normatyvų, o mokiniai vertinami ne pagal bendrą visiems rodiklį, bet atsižvelgiant į kiekvieno mokinio galimybes ir individualią pažangą.

„Mokiniai išlepę, vienetai siekia gerų rezultatų. Viena iš kūno kultūros pamokų užduočių buvo ugdyti mokinio valią, vikrumą, ištvermę, koordinaciją, skatinti užsibrėžti tikslą ir jo siekti, pvz., puikiai atlikti vieną ar kitą fizinį pratimą ir papildomai treniruotis tam, kad pasiektum gerų rezultatų. Vertindami kiekvieno mokinio individualią pažangą mes prarandame galimybę ugdyti valią ir skatinti mokinius daugiau sportuoti, nes dažnas motyvuoja tuo, kad tiesiog geriau negali, todėl daugiau nesistengia“, – svarstė Klaipėdos miesto kūno kultūros mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Ilona Malakauskienė.

Dabartinės ugdymo programos verčia daugiau kalbėti nei dirbti. Štai kodėl labiausiai nemėgstamos pamokos yra tos, kuriose reikia įdėti daugiau pastangų, pvz., bėgimas, lengvoji atletika, pratimai, reikalaujantys fizinės ištvermės. Mokiniams sunku suvokti kūno kultūros pamokas kaip nenutrūkstamą mokymąsi, jiems nesinori kartoti, prisiminti, taikyti jau įgytas žinias atliekant sudėtingesnius pratimus ir tobulinti gebėjimus.

Nepakankamai pamokų

Kūno kultūros pamoka dažniausiai prasideda mokinių išsirikiavimu, aptariamos pamokos užduotys, prasimankštinama. Tai užtrunka apie dešimt minučių. Vėliau vyksta fizinė veikla, kurios metu nemažai laiko yra skiriama pratimų demonstravimui, jų naudos ir poveikio aiškinimui, atlikimo metodikos pagrindimui. Kai klasėje yra 26-30 mokinių, mokytojas nespėja sukontroliuoti, kad kiekvienas mokinys pratimą atliktų taisyklingai. Likus dešimčiai minučių mokiniai tvarko sportinį inventorių, persirengia. Tad tikros kūno kultūros pamokos belieka vos 25 minutės, iš kurių mokytojams tenka skirti laiko aiškinant mokiniams apie judėjimo būtinybę, pasakojant, kaip vienas ar kitas pratimas veikia tam tikrus raumenis.

Kūno kultūros pamokų metu yra numatyta nemažai laiko sveikos gyvensenos teorijai. Tačiau teorinės pamokos būtų daug efektyvesnės, jei joms vesti būtų skirta atskira klasė, o ne sporto salė, kurioje vienu metu sportuoja kelios klasės, dažniau būtų naudojamos informacinės kompiuterinės technologijos (IKT), o įgytas žinias mokiniai taikytų pamokose. Kūno kultūros mokytojai su graudžia šypsena veide juokauja: tegul į salę susirenka kelios matematikos mokytojos ir kiekviena savo klasei išaiškina teoremą. Ar visi mokiniai išgirstų?

Kadangi kūno kultūros pamokų per savaitę yra tik dvi, teorijai tenka nemažai laiko skirti tiesiog užsiėmimų metu. „Tam, kad pasiektume norimų rezultatų, kūno kultūros pamokų mokiniams per savaitę turi būti bent trys. Netikslinga kelti fizinio krūvio pamokų metu, nes tada mokiniai pavargtų ir nukentėtų ugdymo rezultatai kitose pamokose. Mokiniams keliami aukšti mokymosi reikalavimai, daug laiko užima namų darbų ruošimas, įvairių neformaliojo švietimo būrelių lankymas, todėl nebelieka laiko fiziniam aktyvumui, o likusį laisvą laiką mokiniai mieliau praleidžia prie televizorių ar telefonų. Štai kodėl dviejų kūno kultūros pamokų per savaitę neužtenka“, - tvirtina Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Lina Viltrakienė.

Mokiniai nepripažįsta, kad sportuoti nenori

Rudenį ir pavasarį mokiniai atlieka fizinio parengimo testus, kurie nėra vertinami pažymiais, o tik parodo, ar mokinys pasiekė asmeninę pažangą. Daugelis mokinių visiškai nesijaudina dėl blogesnio asmeninio rezultato, ramindami save fraze: „Daugiau negaliu“.

Mokiniai nepripažįsta, kad sportuoti nenori. Dauguma skundžiasi nepatogiomis ir ankštomis rūbinėmis, bloga ventiliacija jose, šiuolaikiško sportinio inventoriaus stoka. O kai kurie užsiėmimai, sako jie, galėtų vykti atskirai berniukams ir mergaitėms. Dėl fiziologinių skirtumų, antsvorio kai kurių pratimų atlikimas mokiniams kelia neigiamus išgyvenimus, dėl to užduotį atlikti tinkamai nesiseka arba tiesiog nesinori, nes klasės draugai gali tyčiotis. „Kai teko sukti lanką, keli mano klasės berniukai iš manęs juokėsi, komentavo. Buvo gėda ir nesinorėjo atlikti šio pratimo“, - autorei skundėsi viena šeštokė.

Nors rekomenduojama kuo daugiau pamokų organizuoti gryname ore, tačiau tam ne visada yra galimybių, daugelio mokyklų aikštynai nėra tinkamai įrengti, o ir mokiniai nelabai mėgsta krosų, tingi bėgti, nes greit pavargsta, o rudenį ir ankstyvą pavasarį skundžiasi, kad šalta.

Sportuoti neskatina ir tėvai

Pastebima, kad mokinių fizinė būklė kasmet prastėja. Vis daugiau vaikų serga „senyvo amžiaus žmonių“ ligomis – skeleto bei raumenų ir kraujotakos sistemų ligomis. Vis daugiau vaikų turi antsvorio.

Įvairių uostamiesčio mokyklų duomenimis, apie 25 proc. vaikų priklauso specialiosios medicininės ir parengiamosioms fizinio ugdymo grupėms. Tokių mokinių pasiekimai nevertinami pažymiais, todėl jų motyvacija atlikti bent tausojančius pratimus itin maža.

Prie nenoro sportuoti nemaža dalimi prisideda ir mokinių tėvai, formuodami atsainų požiūrį į kūno kultūros pamokas mokykloje. „Kas ta kūno kultūra?“, „Prastas pažymys iš kūno kultūros tik gadina bendrą pažymių vidurkį“, „Vietoj kūno kultūros geriau eitų anglų kalbos pamoką“, „Mano sūnus lanko futbolą po pamokų, todėl jam leista nelankyti kūno kultūros pamokų, jis tuo metu eina pavalgyti“, - tai tenka girdėti iš mokinių tėvų.

Pasak mokytojų, netikslinga visiškai atleisti nuo kūno kultūros ir tų mokinių, kurie lanko kitas ugdymo įstaigas po pamokų – šokių, sportinių žaidimų, plaukimo ir pan. Nebent tai būtų vyresnių klasių, gerų rezultatų pasiekę mokiniai.

„Požiūris į kūno kultūros pamokas, pratimų atlikimo, sveiko aktyvaus judėjimo svarbos suvokimas pirmiausiai susiformuoja šeimoje. Jei tėvai linkę laikytis sveikos gyvensenos principų, sportuoti, jie savo požiūrį skiepija ir vaikams. Tokie mokiniai pamokose aktyvesni, noriai sportuoja, atlieka pratimus“, - pažymi  kūno kultūros mokytojai.

Ne ką mažiau požiūrį į sveiką gyvenimo būdą veikia masinės informavimo priemonės. Pamažu atsirandančią socialinę reklamą apie sveiką gyvenseną ir judėjimo būtinybę dar užgožia šūkiai atostogas praleisti prie televizoriaus žiūrint mėgstamus filmus.

Ką daryti?

„Kūno kultūros pamoka tokia pat svarbi, kaip ir bet koks kitas mokykloje dėstomas dalykas. Galiausiai, fiziškai aktyvus mokinys daug geriau įsisavina visus kitus mokomuosius dalykus, negu tas, kuris nesportuoja. Jei toks požiūris į kūno kultūros pamokas būtų skiepijamas nuo pat pradinių klasių, šeimoje, visuomenėje, jei berniukai ir mergaitės sportuotų atskirai, būtų daugiau lėšų skirta šiuolaikiškam sportiniam inventoriui, persirengimo kambariams, o teoriją galėtume dėstyti atskiroje klasėje naudodami vaizdo priemones, kūno kultūros pamokos mokiniams būtų patrauklesnės, ir šiandien mes neklaustume, kodėl mokiniai nenori sportuoti, kodėl vaikai tampa agresyvesni, nutukę, dažniau serga“, - teigė Klaipėdos miesto kūno kultūros mokytojų metodinio būrelio pirmininkė I. Malakauskienė.