Eugenija Petrokienė: „Slaugytoja – gydytojo ir paciento jungiamoji grandis“(13)

„Meilė“, - net nepagalvojusi sako Eugenija Petrokienė, ką tik palikusi Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vyriausiosios slaugos administratorės pareigas, paklausta, kas svarbiausia slaugos darbe. Balandžio viduryje sulaukusi 70 metų jubiliejaus, paskutinėje darbovietėje išdirbusi trisdešimt trejus, moteris kone su ašaromis akyse sako: „Man jau niekada gyvenime nebus „vis vien“ Psichiatrijos filialo pacientai ir ligoniai“.

Reklama

Į pajūrį – dėl vyro darbo

Jaukiuose E. Petrokienės namuose prie puodelio arbatos ir vazoje tebemirkstančių atsisveikinimo rožių pokalbį pradėjome nuo to, kaip ji iš Raseinių rajono atsikėlusi į pajūrį. „Man visuomet teko ką nors atidaryti“, - nusijuokia. Mat Raseinių miesto ligoninėje jai teko dirbti dietologe medicinos seserimi ką tik įsikūrusioje vaikų pieno mišinėlių virtuvėlėje. Iki „dekretinių“ atostogų. Kai pirmagimei vos sukako metukai, E. Petrokienei buvo pasiūlytos vyriausiosios slaugytojos pareigos Blinstrubiškio pensionate (dabar – senelių globos namai). Čia moteris išdirbo 15 metų.

Keltis į pajūrį su mokyklinio amžiaus dukterimis ir palikti savo kolegas, tapusiais kaimynais ir draugais (visi gyveno jiems skirtuose būstuose kaimynystėje), privertė vyro darbas. „Pradėjo plaukti į jūrą“, - atskleidžia priežastį.

Moteris neslepia – gyvenimas ir darbas didmiestyje ją iš pradžių kiek bauginęs. „Pripažinkime – kaimo žmonės nuoširdesni“, - sako ir su šypsniu prisimena, kaip per išleistuves tąkart lijo, nebuvę patalpos, kur visiems susirinkti, ir vyrai per dieną surentę didžiulį „šiltnamį“ – palapinę, dengta plėvele, kad sutilptų visas personalas.

Tiesiai į psichiatrijos ligoninę

Kaip vakar E. Petrokienė prisimena pirmąjį pokalbį dėl darbo tuomečiame Klaipėdos psichiatrijos dispanseryje. Atvažiavusi į Klaipėdą nieko negalvodama pirmu taikymu nuėjusi tiesiai čia prašytis bet kokio darbo. Pavarčiusios nepažįstamosios darbo knygelę, iki paskutinio puslapio prirašytą pagyrimų, personalo skyriaus darbuotojos dar šyptelėjusios, kad beliko paskutiniajame įrašyti „ir taip toliau“, bei paskyrė ateiti kitą dieną.

Darbo vieta ir vėl atsirado, tradiciškai – nauja. „Kaip tik kūrėsi Narkologijos skyrius, jau buvo paskirtas jo vadovas gydytojas Silverijus Šukys, - pasakoja moteris. – Man ir pasiūlė dirbti vyresniąja, nors nebuvau mačiusi nei jo, nei tuomečio ligoninės vyriausiojo gydytojo Algio Kurtinaičio“.

Po trijų mėnesių moterį pribloškė naujas pasiūlymas. Išėjus į pensiją ligoninės vyriausiajai slaugytojai Janinai Želnienei, įstaigos vadovas pasiūlė šias pareigas jai. Moteris pasiūlymą apmąstė dvi dienas – juk nepažinojo nei kolektyvo, nebuvo dirbusi su psichikos sutrikimų turinčiais pacientais, bet ištarė „taip“. „Naujam žmogui, įmestam į naują kolektyvą, labai sunku adaptuotis, o vadovauti – tuo labiau, - prisimena nelengvą pradžią. – Bet pamažu pamažu atradome kalbą“.

Tik po savaitės – darbo leidimas

Tiesa, šioje įsidarbinimo istorijoje yra ir vienas paradoksas. E. Petrokienei naujas pareigas ėjus savaitę, paaiškėjo, kad iš tiesų ji negali ten dirbti. Mat trūko vieno nedidelio, bet esminio formalumo – miesto Sveikatos skyriaus vedėjos Irenos Rimšaitės leidimo. „Aš šito nė žinoti nežinojau, ir kai man prireikė gauti šį leidimą, labai bijojau, - dabar su šypsena prisimena pašnekovė. – Nuėjau į savivaldybę ir paprašiau vedėjos, kad man leistų užimti Psichiatrijos ligoninės vyriausiosios slaugytojos laisvą etatą, ir nenoriu prasitarti, kad jau visa savaitė, kai dirbu. Bijau ir vyriausiąjį gydytoją išduoti. Galvojau, kas bus, jei vedėja nesutiks. Atsimenu, ji tada labai kažkur skubėjo, rengėsi išeiti ir man atšovė: „Nėr čia ko! Miesto ligoninėje kiek laisvų etatų – eik ten ir dirbk!“ Tada nusižeminusi nuolankiai pradėjau prašytis į Psichiatrijos ligoninę, aiškinau, kad mano vaikai maži, dėl darbo tektų važiuoti per visą miestą“. Po pakartotinių prašymų vedėja vis dėlto nusileido, ir E. Petrokienė sugrįžo į savo darbovietę nešina leidimu, ir čia pasiliko dar 33 metus.

Moteriai visuomet labiausiai rūpėjo suburti draugišką, tvirtą, profesionalią komandą, gebančią bendrauti  ir tarpusavyje, ir su pacientais. Visus tuos metus E. Petrokienė kolegoms skaitė daugybę konferencijų apie bendravimą, slaugą psichiatrijoje, specializuotą slaugą, krizes ir pan. Kai kuriomis per savo darbo patirtį atrastomis tiesomis slaugytoja pasidalino ir su „Vakarų Lietuvos medicina“.

Svarbiausia – prakalbinti

„Kas tai yra bendravimas? Visų pirma tai vieno žmogaus santykis su kitu žmogumi. Ko mes kiekvienas tikimės gydymo įstaigoje? Pavyzdžiui, aš irgi nueinu į registratūrą, kur niekas nežino, kas aš tokia, ir stoviu stoviu, o darbuotoja rašo ir rašo, nepakeldama akių. Ji manęs nemato. Tai atspindi bendravimo kultūrą, juk bendrauti galima ne vien žodžiu – ir žvilgsniu, gestu. Ypač tai turime mokėti išskaityti iš psichiatrijos ligoninėse, skyriuose gulinčių pacientų, kurie kartais nenori kalbėti ir gali tylėti dieną, dvi, tris. O mūsų, slaugytojų, pareiga – jį prakalbinti, išsiaiškinti ligos priežastis“, - kalba moteris.

Moteris slaugytojoms visuomet primindavusi, kad tokiais atvejais negalima užsisklendusio savyje paciento palikti likimo valiai: „Daug mokėmės iš švedų. Tokiais atvejais vis tiek reikia ateiti pas pacientą, atsisėsti ant lovos ir kalbėti, nors jis nusisukęs. Kalbi apie orą kokias 5 minutes ir nesulaukusi reakcijos išeini. Kitą kartą vėl ateini, ir vėl kalbi. Labai svarbu slaugytojams palaikyti glaudų bendravimą su paciento artimaisiais, šeimos nariais, sužinoti, kas jam brangiausia. Pavyzdžiui, pasakai, kad šiandien tavo sūnui puikiai sekėsi mokykloje, jis grįžo namo su dešimtuku, žmogus visas sujuda, atgyja“.

Todėl E. Petrokienė tvirtai įsitikinusi, kad kiekvienas slaugytojas privalo rasti kelią į paciento širdį. „Kad būtų galima stebėti jo nuotaikų kaitą, suprasti – jam gerai ar blogai, - paaiškina. – Kad nė plaukas be slaugytojo žinios nuo jo galvos nenukristų. Slaugytojas – tarpinė grandis tarp gydytojo ir paciento. Daktaras nustato diagnozę ir paskiria gydymą bei medikamentus, o slaugytojas turi sekti visą gydymo eigą, stebėti, ar vaistai padeda ligoniui“.

Moteris pabrėžia, kad paciento labui dirbanti komanda yra dar platesnė – be slaugytojo ir gydytojo, į ją įeina ir psichologas, terapeutas, socialinis darbuotojas. Ir visų jų misija – maksimaliai pagerinti paciento sveikatos būklę.

Kalbėdama apie bendravimo svarbą E. Petrokienė akcentuoja jo reikšmę ne tik pacientams, bet ir darbuotojams: „Slaugytojas privalo padėti, sustiprinti pacientą, o tai gali padaryti tik pats būdamas stiprus". Pati irgi turėjusi iš ko mokytis. Daugiau nei dvidešimt metų išdirbusi kartu su gydytoju Algirdu Narinkevičiumi, moteris vadina jį savo gyvenimo mokytoju.

Pastebėti kiekvieną

Tačiau administratorė darbuotojams buvo ne tik supratinga, bet ir reikli. Nė viena negalėjusi pasiaiškinti, kad nesugebėjusi pašnekinti visų dvidešimties ar trisdešimties pacientų, kad nespėjusi. E. Petrokienė visuomet pabrėždavusi, kad galima sužinoti, kaip jie jaučiasi, ne vien iš žodžių: „Akys – iš tiesų sielos veidrodis. Matau jų akis ir žinau, ar jis yra verkęs, ar miegojęs, ar laimingas. Net nešant maisto padėklą įmanoma ir būtina suspėti atkreipti dėmesį, ar visi prie vieno staliuko bendrauja tarpusavyje, o jei vienas tyli – ar jis nekalba tik su manimi, slaugytoja, ar ir su kitais pacientais“.

Nė viena smulkmena nesugebėdavo prasprūsti pro administratorės akis, bet ir ji pati visuomet buvo matoma savo pacientų. Įpratę kas rytą vyriausiosios automobilį matyti filialo kieme 7.15 val., bent penkias minutes jo pasigedę tuoj pat sunerimdavo. Ir tuoj klausdavo, kas jai nutikę, kad slidus kelias  buvęs.

„Vakarų Lietuvos medicinos“ portale E. Petrokienė perskaitė daug šiltų padėkų už jos ilgametį nuoširdų darbą Psichiatrijos filiale, bet viena jos širdies gelmes pasiekusi giliausiai. Pacientų vardu pasirašytoje dėkojama, kad kiekvieną ji vadindavusi vardu, su visais sveikindavusis. Moterį labiausiai sujaudino suvokimas, kad jos pacientai žinojo, jog jais rūpinamasi iš širdies. „Jie visuomet turi jausti, kad jiems norime gero. Išgijęs kiekvienas visuomet prisimena, padėkoja. Šiame darbe ir yra svarbiausia meilė. Tik mylintis žmones gali čia ateiti ir dirbti – kitaip neįmanoma. O man jau niekada nebus „vis vien“, kaip gyvena Psichiatrijos filialo ligoniai ir darbuotojai. Jie tapo tartum mano šeima“.

Ligita Sinušienė